Iškalbus, savimi pasitikintis, prabangą mėgstantis verslininkas iš Vidurio Lietuvos, ieškodamas naujų iššūkių, palieka savo verslo imperiją ir nutaria žengti į didžiąją politiką. Netrukus į viešumą ima lįsti istorijos apie žavias moteris, besisukančias greta vedusio vyro, palikusio žmoną toli nuo sostinės. Visuomenę sudrebina netikėtai atrasti verslo imperijos pažeidimai, grėsmę valstybei keliantys ryšiai su Rusija.

Dar visai neseniai vienas didžiausių šalies verslo konglomeratų gyvenęs tyloje ir ramybėje, dabar patiria didžiausią komunikacijos krizę istorijoje, vadovai yra priversti viešai teisintis dėl nesibaigiančių kaltinimų.

Panašu į déjà vu? Regis, tai jau kažkur matyta ir girdėta.

Beveik prieš 14 metų kitas koncernas taip pat ilgus metus ramiai ir užtikrintai gyveno toli nuo sostinės, nevarginamas žiniasklaidos geluonio. Viktoro Uspaskicho įkurta Darbo partija 2004 m. Seime gavo daugiausiai vietų ir suformavo valdančiąją daugumą. Lygiai taip pat per rekordiškai trumpą laiką koncernas „Vikonda“ ir jo savininkas Viktoras Uspaskich apaugo įvairiomis netikėtomis istorijomis, kaltinimais bei bylomis. „Krekenavos agrofirmos“ mėsos sūdytoja Dalia Budrevičienė greičiausiai dar ilgai būtų gavusi atlyginimą vokelyje, jei ne verslo magnato žygis į didžiąją politiką, kurios prožektoriai apšvietė tolimiausius koncerno cechų užkampius.

Į gilią komunikacijos krizę įkritusio koncerno „Vikonda“ interneto puslapis iki šiol skelbia: „puslapis rekonstruojamas“.

Agrokoncernas“ beveik identiškai pakartojo koncerno „Vikonda“ kelią į komunikacijos krizę. Įmonių grupė aplipo nesibaigiančia virtine kaltinimų, kaip kelnių klešnės, kojinės, batų batraiščiai aplimpa apvaliomis kibiojo lipiko sėklomis vasarą išėjus pasivaikščioti į pievą.

Regis, Ramūno Karbauskio verslo imperija moka panašią kainą, kokią sumokėjo Viktoro Uspaskich valdomos įmonės. Didžioji politika į atvirą sceną išstumia visus verslo ir asmeninio gyvenimo užkulisius. Karti koncerno „Vikonda“ istorija liudija, kad verslininkas, įsukęs į politikos lyderystės kelią, savo paties verslą atiduoda volioti, kramtyti, virškinti visiems, kas tik nori. Įmonė netikėtai susiduria su anksčiau neregėtais komunikacijos iššūkiais, krizių valdymu.

5 komunikacijos iššūkiai, kurie kyla „Agrokoncernui“:

1. Viešoji komunikacija. Žiniasklaidai nebereikia teigiamų, pozityvių žinių apie „Agrokoncerną“. Prasidėjo lenktynės, kas didesnį kompromatą suras, ištrauks, publikuos. Įprastai konkurencinėje aplinkoje veikianti žiniasklaida susivienijo ir susikoncentravo į negatyvo apie „Agrokoncerną“ paiešką ir net nesibodi tiražuoti vieni kitų atkapstytą informaciją. Socialinių tinklų influenceriai pajuto azartą lenktyniauti, kas juokingesnį memą sukurs ir dar išradingiau pašieps su „Agrokoncernu“ susijusius asmenis ir patį koncerną. Pats didžiausias iššūkis – stabilizuoti pavojingą ribą pasiekusios neigiamos informacijos srautą ir atrasti pozityvo įmonėje, kuri anksčiau gyveno viešosios komunikacijos paraštėse.

2. Komunikacija su verslo partneriais. Viešosios informacijos veikiami verslo partneriai, galima numanyti, jaučia, kad turėti reikalų su „Agrokoncernu“ yra rizikinga, nes bet kada gali būti nutekinta jų konfidenciali sutartis, įkainiai. Vien partnerytės su „Agrokoncernu“ faktas sukuria papildomų rizikų. Verslo santykiai su žiniasklaidos tąsoma įmone darosi toksiški. Todėl „Agrokoncernas“ yra priverstas papildomai investuoti į komunikaciją su partneriais, siekiant sureguliuoti santykius, nuraminti verslui svarbius tiekėjus ir užsakovus.

3. Komunikacija su smulkiaisiais ūkininkais. Iš viešosios erdvės sužinoję apie tai, kad „Agrokoncernas“ už skolas perima žemes, tikėtina, ėmė įtariai žiūrėti į trąšų pirkimo pasiūlymus ir sąlygas. Pajutę, kad už pasiūlymų gali tūnoti slaptas siekis perimti žemes, ūkininkai gali ieškoti kitų trąšų tiekėjų, mokėti jiems brangiau vien dėl „Agrokoncerno“ keliamų baimių. Kaip žinia, didelė dalis „Agrokoncerno“ dirbamų žemių yra nuomojamos, jų savininkai ramybės dėlei gali susirasti kitą nuomininką. Tad siekdamas išvengti nuostolių, „Agrokoncernas“ turi investuoti į tikslinę baimių, mitų paneigimo komunikaciją šalies rajonuose.

4. Vidinė komunikacija. Humoristui Haroldui Mackevičui paskelbus apie galimybę anonimiškai skųstis dėl darbo sąlygų „Agrokoncerne“, viena po kitos pasipylė istorijos, kad galimai nemokami priedai už viršvalandžius, netinkamai forminama darbo apskaita, mokami mokesčiai, socialinio draudimo įmokos. Jei anksčiau darbuotojai pernelyg nesimuistydami sutikdavo su siūlomomis darbo sąlygomis, dabar, tikėtina, žmonės įgijo daugiau drąsos derėtis su šiuo galingu darbdaviu. Todėl tapo neišvengiama būtinybė daugiau dėmesio skirti darbuotojų nuotaikų, nuomonių analizei. Vadovybė priversta rodyti daugiau dėmesio įvairių grandžių specialistams, įtraukti juos į procesus, sprendimų priėmimus, motyvuoti, visais įmanomais būdais daryti juos labiau lojaliais „Agrokoncernui“.

5. Komunikacija su valdžios institucijomis. Į „Agrokoncerno“ kompromitavimo lenktynes įsitraukė ir žiniasklaida, ir politinės partijos, suprantančios, kad kelti problemų „Agrokoncernui“ lygu kirsti per pagrindinio politinio oponento Ramūno Karbauskio, kuris nesistengė atsiriboti nuo savo verslo imperijos, reitingus. Seimo narių vieši pareiškimai, oficialios užklausos įvairioms verslą kontroliuojančioms institucijoms atsuko jų čiuptuvus į „Agrokoncerną“. Jei neatliksi patikrinimo arba atlikęs nieko nerasi, tikėtina, viešai būsi apkaltintas pataikavimu valdančiosios daugumos lyderiui. Akivaizdu, kad kiekvienas tyrimas, patikrinimas bus nagrinėjamas per padidinamąjį stiklą. Todėl išskirtinį skaidrumą prieš rinkimus žadėjęs Ramūnas Karbauskis ir jo valdomas „Agrokoncernas“ dabar turi jį pademonstruoti investuodamas į komunikaciją su valdžios institucijomis, kurioms neturi kilti jokių abejonių dėl trąšų sudėties, įsigytų hektarų žemės, viršvalandžių apskaitos, ryšių su Rusija.

M360
Idea Prima


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją