Nuosekli komunikacija internete jam padeda didinti įtaką šalyje, o oponentai priversti vis giliau slėptis Kremliaus tamsoje, nes tokių ginklų kaip Navalno jų arsenale, panašu, nėra.
Aiški ir apibrėžta struktūra
Daugelis opozicijos iniciatyvų miršta, nes Rusijoje joms tiesiog neleidžiama ilgai gyvuoti – neregistruoja partijų, sabotuoja renginius, atkerta nuo finansinių išteklių. Ir per du dešimtmečius suskaičiuotume begalę politikų, kurie kažkuriuo momentu galiausiai numojo ranka.
Navalnas remiasi principu, kad tai, kas turi teisę egzistuoti, privalo egzistuoti – jo lūpose, „YouTube“ ir tinklaraščių įrašuose, viešose jo ir bendraminčių kalbose. Taip metų metus „egzistuoja“ periodiškai neregistruojama partija „Ateities Rusija“, pats Navalnas be užuolankų projektuoja save kaip prezidentą, o savo komandos narius – kaip kitus šešėlinės vyriausybės atstovus. Šalia veikia kovos su korupcija fondas, nuolat kuriami ir siūlomi įstatymų projektai ir pan.
Kam visas šis teatras, jei rezultatas nulinis? Putino propaganda visada linkusi akcentuoti savo nepakeičiamumą ir marginalizuoti opozicijos dalyvius ir jų veiksmus. Navalnas gi rodo, kad jis nėra vienas, nėra prašalaitis ar beprotis – nuolat pateikia alternatyvią Rusijos politikos versiją, kuri atėjusi į valdžią imtų efektyviai veikti tą pačią akimirką.
Televizijos laida ar agitacija?
Navalnas žinomumo kapitalą susikrovė kaip tinklaraštininkas. Matyt, iš čia atsinešė ir įprotį būti reguliarus ir nuoseklus. Šiuo metu kartą per savaitę „YouTube“ kanale vyksta maždaug valandos trukmės laida, kurioje opozicionierius aptaria aktualijas, pateikia savo požiūrį į jas, kartais pasidalina savo komandos žurnalistiniu tyrimu ir VISADA akcentuoja, kad „nuostabioje Rusijos ateityje“ taip nebus, čia pat nušviesdamas, kaip visgi bus.
Lietuvoje žmonės skundėsi, kad neįmanoma išžiūrėti Artūro Zuoko rinkimų realybės šou, kitiems alergiją kelia Donaldo Trumpo pranešimai „Twitter“, o čia – milijonas žmonių kas savaitę randa valandą iš esmės politinei agitacijai!
Navalnas laiku suprato, kad net ir pats drąsiausias žurnalistas ar žiniasklaidos priemonė neatsvers valdžios melo, kuriuo persunkta praktiškai kiekviena šalies aktualija. Net ir neva nepriklausoma žiniasklaida laikosi Rusijai pernelyg vegetariško objektyvumo, ten Navalnas vaizduojamas kaip konfliktiškas mitinguotojas ir periodinis kalinys. Statistinis rusas į tokį kandidatą sunkiai žvelgtų kaip į ateities prezidentą. Visai kas kita – tiesiogiai ir pagal gyventojų komentarus transliuojantis vlogeris, kuris neišsijungia, kol nepasako visko. Vėliau kanalas dar papildomas „auksiniais“ momentais, o pagrindines tezes pacituoja kiti vlogeriai-bendražygiai. Žiūrėti Navalno „YouTube“ nuomonę išties įdomu, nes ji apverčia kiekvieną naujieną. Ilgainiui atrodo, kad naujiena be jo nuomonės nebėra visavertė naujiena.
Numanomi ir tikri rėmėjai
Diskusijos apie tai, kiek iš tiesų žmonių palaiko opoziciją ir kam būtų dėl jos pasiryžę (kaip ir apie tikrąjį Putino reitingą), vyksta nuolat. Klausimas slidus ir parankus Kremliui, kurio strategija – pabrėžti bet kokios kitos politinės jėgos menkumą. Navalnas akivaizdžiai spjauna į tuos, kurie užsiima mitingų dalyvių skaičiavimu. Jis pasiryžęs su Putinu kovoti jo ginklais. Klausantis Navalno susidaro įspūdis, kad žmonės jį palaiko besąlygiškai, kad putinistai valdžioje išsilaiko tik jėga ir tik laiko klausimas, kada viskas grius. Bet negriūna, kaip žinia, jau 20 metų.
Žinant Rusijos ir jos miestų populiaciją, žmonių į jo mitingus susirenka ne tiek ir daug, tačiau tai nestabdo visada be-5-minučių-revoliucijos intonacijos. Navalno stiprybė – jis neužsidaro siaurame bendraminčių opozicionierių ratelyje. Jis aktyviai palaiko kiekvieną nepaklusnumo akciją šalyje ir kartais tai tikrai atrodo kaip jo nuopelnas.
Tikros istorijos, reali pagalba ir išprovokuota drąsa
„YouTube“ filmuką apie Dimoną daugelis matė ir Lietuvoje, tokių filmukų, atskleidžiančių korupcines Rusijos valdžios schemas, Navalno fondas yra sukūręs gana daug – galima tik įtarti, kiek neatlygintino laiko ir pastangų tai kainuoja. Tačiau pastarųjų metų tendencija jau kita.
Navalno „televizija“, įgavusi pakankamą svorį vis gyvėjančiame „YouTube“ kanale, viešina nepatenkintų piliečių ir iniciatyvinių grupių istorijas, padeda jiems rengti teisinius skundus mainais į interviu. O tų istorijų tikrai nepavadinsi marginalų kliedesiais ar tautos priešų provokacijomis.
Labiausiai pastaruoju metu nuskambėjęs skandalas – Maskvos valdžios ir oficialios žiniasklaidos bandymas nuslėpti milžinišką dizenterijos protrūkį sostinės vaikų darželiuose. Atrodytų, istorija buitinė, bet Navalno dėka įrodymai nuvedė beveiki iki paties Putino – tai jo artimo draugo bendrovė tiekė vaikams maistą.
Tokių istorijų plačioje ir apleistoje Rusijoje – begalė, ir nusivylę žmonės, atrodo, jau žino, į ką kreiptis, o Navalnas visada randa kaltininkų tiesiog Putino pašonėje.
Strategija kaip dvi kapeikos, bet įkvepia principai
Galiausiai, Navalnas tobulai išnaudoja galimybę, kurią turi tik politikai, neužimantys jokių postų ir esantys visiškoje opozicijoje – jis nedaro jokių kompromisų savo pažiūroms ir tikslams. Ir pažiūros, ir tikslai nėra originalūs, apie tai kalba daugelis, bet...
Rusijos žmonės autoritarinėmis sąlygomis gyvena jau du dešimtmečius, ir vieni principus išduoda neva strategiškai (dėl didesnio teigiamo efekto), kiti dėl asmeninės naudos. Šalia Putiną palaikančių žinomų asmenybių egzistuoja vis didėjantis konformistų sluoksnis, mąstantis maždaug taip: Putinas – blogis, bet aš tik spaudžiu dešinę merui ir teatras veikia, ir našlaičiai gauna pavalgyti. Navalnas atvirai juokiasi iš tų, kurie laviruoja, ir visoje šioje košėje jo pozicija atrodo iš visų aiškiausia.
Veiklos rezultatai ar tiesiog ateitis?
Ilgą laiką Kremliaus asmenybės ignoravo Navalną, bet vieną akimirką nuoskaudos ir nerišlūs grasinimai pasipylė kaip iš gausybės rago. Vien ko vertas Rusijos armijos generolo, kurį Navalnas demaskavo dėl neskaidrių viešųjų pirkimų, mestas iššūkis. Ir ši, ir kitos reakcijos rodo, kaip toli nuo šiuolaikinių komunikacijos priemonių ir įgūdžių yra dešimtmečiais nesikeičianti valdžia. Lietuvoje mes kartais stebimės, kaip kai kurie žmonės pasikeičia ketverius metus praleidę Seime – galima tik su siaubu įtarti, kaip gyvena ir mąsto dešimtmečiais už Kremliaus sienų nuo visuomenės izoliuotos personos.
Kad geriau suprastume, kaip jie mato pasaulį, nereikia filmų ir valandų propagandinės televizijos, kartais viską išduoda viena išsprūdusi frazė. Prieš porą metų Kremlius sugalvojo dar vieną propagandinį projektą – dokumentinį filmą apie Putiną sukūrė ne kas kitas, o pats Oliveris Stone‘as.
Galiausiai viešame susitikime su žmonėmis pagrindinis filmo herojus buvo paklaustas, ar matė per televiziją neseniai rodytą filmą apie save. Veikiausiai norėdamas pademonstruoti esąs abejingas šlovei ir nesureikšminantis tokio įvykio, jis prisipažino jį „žiūrėjęs kasetėse“.
Atotrūkis tarp Putino ir Navalno tikrai lyg tarp VHS kasečių ir „YouTube“. Todėl jeigu šiandien režimas gėdingai griūtų, reikėtų ilgai svarstyti, kas jam pakenkė labiau – opozicijos su Navalnu priešakyje komunikacinės atakos ar banaliai bėgantis laikas. Nemažai Rusijos žmonių Putino vietoje mato ką nors iš jo bendražygių, o dešimtmečius su juo kovojusi opozicija jokio kito kandidato, išskyrus Navalną, nesubrandino. Vis dėlto jo dėka Kremliaus propagandistai savo kailiu patyrė, ką reiškia gerai sustyguota komunikacijos mašina, kurią palaužti sunkiau nei griauti politinius blokus, slėpti nelaimes darželiuose ar atsikratyti oponentų.
