Kadaise pradėjusi nuo nedidelės kamanų ir pakinktų gamybos dirbtuvės, apie 1950-uosius „Hermès“ tapo vienais pagrindinių Prancūzijos mados namų. Ir, beje, lig šiol bene vieninteliais nepriklausomais, nepriklausančiais jokiam prabangos ar grožio industrijos konglomeratui – nors bandymų juos įsigyti buvo ne vienas. Kompaniją lig šiol valdo jau šeštos kartos palikuoniai, beveik 200 metų nešiojantys garsią ir skambią pavardę, kurią pirmas pasauliui pristatė Thierry Hermès (1801-1878).

Jis gimė Krefeldo miestelyje vakarinėje Vokietijos dalyje, kuri tuo metu priklausė Prancūzijos imperijai, taigi, oficialiai jis ir buvo laikomas Prancūzijos piliečiu. Tėvas prancūzas laikė pakelės užeigą, o štai motina buvo vokietė, tad Thierry iš jų paveldėjo geriausius šių dviejų nacijų bruožus – prancūzišką polinkį estetikai, perfekcionizmą bei vokišką precizikos kultą ir atkaklumą. Tai buvo gausi šeima – T. Hermès turėjo penkis brolius ir seseris, tačiau per karus ir ligas visa jo šeima išmirė, ir jis liko našlaitis, vienas kaip pirštas visame plačiajame pasaulyje.

Genamas bado ir negandų, 1821 metais jis išvyko į Prancūziją. Apsistojęs Paryžiuje, T. Hermès kurį laiką dirbo pameistriu skerdyklose, kol paaiškėjo, kad jis turi šiokių tokių gabumų odos apdirbimui. Išgarsėjęs savo sukurta ypatinga balno apsiuvimo technologija, 1837 metais T. Hermès įkūrė savo odinių pakinktų dirbtuves (beje, tais pačiais metais Niujorke savo kompaniją įkūrė ir kitas prabangos gaminių korifėjus – Charles Lewis Tiffany. Abu turėjo savo mėgiamas ir firmines spalvas: T. Hermès – žalią, Ch.Tiffany – mėlyną, tačiau tuo jų panašumas ir baigėsi.

„Tiffany“ kompanija gamino kanceliarines ir juvelyrines prekes, o T. Hermès specializavosi raitelio reikmenų gamyboje – to meto kiekviena paryžietiška pasiturinti šeima turėjo po dvi-tris karietas, o imperijos sostinės gatvėmis risnojo apie 100 tūkstančių žirgų).

Dirbtuves jis atidarė prestižiniame Paryžiaus Didžiųjų bulvarų („Grands Boulevards“) rajone, kur kūrėsi tuometinę imperijos aristokratiją aptarnaujantys amatininkai. Nors jo klientais buvo tokie to meto įžymybės kaip imperatorius Napoleonas III, jo žmona Eugenie ir iš esmės visa Paryžiaus grietinėlė, tačiau, paties T. Hermès žodžiais, tikrasis jo klientas buvo žirgas. Būtent žirgas lėmė jo aistrą kokybei ir didingumui, būtent iššūkis sutramdyti žirgo energiją ir užtikrinti raitelio malonumą pramogaujant atvirame ore skatino T. Hermès kūrybines mintis. „Oda, sportas, elegancija“, taip buvo galima apibūdinti tuometinę T. Hermès verslo filosofiją, tebegyvuojančią jau beveik 200 metų.

Jis gamino kamanas, pakinktus, avižų maišus arkliams (sukūrė maišą, iš kurio arklys galėjo ėsti eidamas), krepšius, į kuriuos raitelis galėjo susidėti balną, aksesuarus, batus, botagus ir kepurę. Ir gamino tik aukščiausios klasės produkciją, už kurią 1855 ir 1867 metais Paryžiuje vykusiose pasaulinėse parodose „Expositions Universelles“ T. Hermès buvo apdovanotas aukso medaliais. Jo reputacija buvo tokia aukšta, kad netgi karališkieji kortežai kantriai ir nesiaikštydami laukdavo, kol „Hermès“ meistrai atitinkamai suderindavo žirgų pakinktus (tai buvo gana sudėtingas procesas), kad galėtų pajudėti į priekį.

1879 metais verslą perėmė jo sūnus Charles-Emile Hermès (1835-1919), perkėlęs dirbtuves ir parduotuvę į dar prestižiškesnę Paryžiaus vietą, arčiau Eliziejaus laukų – adresu 24 rue du Faubourg de Saint-Honore, kur ir šiandien yra kompanijos būstinė. Jis žengė drąsų žingsnį – pradėjo pardavinėti jodinėjimo reikmenis ne vien aristokratams, bet ir visiems pageidaujantiems. Išplėtė kompanijos asortimentą, pridėdamas balnų gamybą, o tai jau reiškė atitinkamus žirgo ir raitelio išmatavimus, tad taip „Hermès“ kompanija įžengė ir į dizaino sferą.

Jo sūnūs – Adolphe ir Emile-Maurice taip pat perėmė šeimos verslą, pakeisdami kompanijos pavadinimą į „Hermès Freres“. Emile-Maurice Hermès buvo romantiškos sielos kūrėjas, nepakentęs „nuobodžių“ daiktų, kuriuos nuolat stengėsi gražinti ir tobulinti. 1900 metais jis pristatė pasauliui naujo tipo savo senelio sukurtus krepšius balnams nešioti „Haut a Courroies“, kurie tapo privalomu visų Paryžiaus salonų liūtų ir aristokratų atributu – tais laikais „visas Paryžius“ kraustėsi iš proto dėl odinių raitelių aksesuarų, tad „Hermès“ verslas klestėjo. Jų dėka „Hermès“ klientūros sąrašas išsiplėtė po visą pasaulį, kuriam aptarnauti 1914 metais balnų dirbtuvėse dirbo net 80 darbininkų, o per Pirmąjį pasaulinį karą, pradėjus aptarnauti ir Prancūzijos kavaleriją, kompanija išsiplėtė iki 200 žmonių.

Bet po karo arklių reikšmė akivaizdžiai mažėjo, ir vyresnysis brolis Adolphe Hermès išvis pradėjo pesimistiškai manyti, kad „Hermès“ nebeturi ateities benzininių variklių eroje. Tačiau jaunesnysis brolis Emile-Maurice laikėsi kitokios nuomonės. Karo metais apsilankęs Amerikoje, kur buvo susitikęs su pačiu Henry Fordu, jis ūmiai suvokė, kad „Hermès“ klientas naujaisiais laikais galėtų būti ne žirgas, o pats žmogus. Kanadoje jis užtiko įdomų daiktą – užtrauktuką, naudojamą tuometinių automobilių brezetiniams stogams atidarinėti, ir pamanęs, kad tai kažkuo galėtų praversti ir „Hermès“ veikloje.

Emile-Maurice įsigijo užtrauktuko patentą dviems metams (tiesa, tas užtrauktukas atrodė kiek kitaip nei mums šiandien įprastas plokščias. Tais laikais užtrauktukas buvo apvalus, savo forma primenantis gyvatėlę), ir 1918 metais sukūrė odinę golfo striukę Velso princui – su tuo užtrauktuku, kuris sparčiai išpopuliarėjo. Taip „Hermès“ tapo pirmąja jį Prancūzijoje panaudojusia kompanija, dėl ko ir pats užtrauktukas dar ilgai buvo vadinamas „fermature hermès“ net ir po to, kai „Hermès“ turėtas patento galiojimo laikas baigėsi. Ir, kaip pasirodė, net automobilių eroje „Hermès“ veikė sėkmingai būtent to užtrauktuko dėka – jis patogiai lengvai atsegdavo ir užsegdavo vairuotojų striukes – o pati kompanija tapo tokiais garsiais „užtrauktukų ekspertais“, kad net pati Coco Chanel mokėsi pas juos šio mechanizmo meno.

1920 metais Emile-Maurce pradėjo gaminti pirmąsias „Hermès“ aksesuarų – pirštinaičių ir laikrodžių – kolekcijas. O 1922 metais buvo pagamintas pirmasis kompanijos odinis kelioninis krepšys, skirtas moterims. Legenda teigia, kad būtent Emile-Maurice žmona pradėjo jam skųstis, kad neranda parduotuvėse tinkamo prašmatnaus krepšio kelionei, ir kompanijos vadovas davė savo dizaineriams nurodymą tokį sukurti. Taip prasidėjo prancūziškų moteriškų rankinių era.

„Hermès“ raitelio vojažas į mados pasaulį
© AFP / Scanpix

Trečiajame dešimtmetyje „Hermès“ sparčiai kūrė odines rankines, sakvojažus ir kelionines valizas. Ir stilingus šunų antkaklius. 1928 metais buvo sukurtas „Sac-a-depeches“ krepšys – tarsi Prancūzijos paštininkams, tačiau juos pamėgo ir tuometinė bohema. Tais pačiais metais pasirodęs „Sac-malette“ krepšys tapo dabartinių hipsterių mėgiamų virvele užrišamų kuprinių prototipu. 1929 metais „Hermès“ pradėjo moteriškų „haute couture“ drabužių kolekciją, 1946 metais – vyriškų kaklaraiščių liniją, o 1949 metais – gaminti ir kvepalus.

Emile-Maurice mirė 1951 metais, ir kompanijai pradėjo vadovauti jo žentas Robertas Dumas, naudojęs visgi ir savo žmonos pavardę, tapdamas Robert Dumas- Hermès. Būtent jis sukūrė dabartinį „Hermès“ logotipą – karietą su pakinkytais arkliais, kaip kompanijos tradicijų simbolį. Jis išpopuliarinio „Hermès“ vyriškus kaklaraiščius, kurie, nors kainavo pašėlusiai daug, visgi tapo kiekvieno bent kiek savigarbos turinčio džentelmeno svajonė. Ir būtent jo valdymo laikais „Hermès“ tapo žinoma visam pasauliui savo legendiniais gaminiais – šilkinėmis skarelėmis bei rankinėmis „Kelly“ ir „Birkin“.

„Hermès“ raitelio vojažas į mados pasaulį
© AFP / Scanpix

Savo pirmąjį „Carres“ šilkinį šalikėlį-skarelę „Hermès“ pagamino dar 1937 metais, įamžinant kompanijos įkūrimo šimtmetį. Klasikinis šilkinis „karė“ – tai kvadrato formos 90x90 cm skarelė, pagaminta iš 65 gramų geriausio šilko, gaunamo iš 250 kokonų su unikaliu, būtinai ranka nupieštu piešiniu, kuriuose buvo vaizduojami lenktynės ir medžioklės, Zodiako ženklai, Anri Matisse paveikslai, raktai ir laukiniai gyvūnai (yra sukurta apie 25 tūkstančius piešinių, populiariausia tematika visgi išlieka žirgai). „Hermès“ skarelės-šalikėliai išgarsėjo ne tik savo sudėtinga dažymo technologija, bet aukšta kaina (šiandien vidutiniškai toks kainuoja apie 300 eurų) ir tiesiog unikaliu grožiu. Jį garbino visi. 1956 metais Britanijoje išleistame oficialiame pašto ženkle Anglijos karalienė ryši „Hermes“ šalikėlį. Grace Kelly savo susilaužytą ranką pasirišo „Hermès“ šalikėliu. „Hermès“ šalikėliu Sharon Stone surišo Michaelo Douglaso rankas „Esminiame instinkte“ (tas šalikėlis, beje, kainavo 600 dolerių). Ir „Velnias dėvi Prada“ filmo pagrindinė herojė Miranda rišasi „Hermès“ šalikėlius prie kiekvienos aprangos. O kur dar Catherine Deneuve, Audrey Hepburn, Jackie Kennedy ir kitos to meto įžymybės...

Per metus „Hermès“ sukuria 24 naujus skarelių-šalikėlių modelius, audžiamus Lijone įsikūrusioje gamykloje. Ir, jei norite jomis pradžiuginti savo mylimą moterį, atminkite – jos visada pakuojamos į oranžinės spalvos dėžutes.

„Hermès“ raitelio vojažas į mados pasaulį
© Shutterstock

Kodėl oranžines? Prieš Antrąjį pasaulinį karą „Hermès“ gaminiai buvo pakuojami į standų rusvą popierių paauksuotais kraštais, aprišamą smėlio spalvos kaspinu. Prasidėjus karui, kompanija prarado to popieriaus tiekėją, bet salone liko tik keletas rulonų lig tol niekam nereikalingo ryškiai oranžinio pakavimo popieriaus. Buvo nuspręsta, kad geriau jau toks popierius, nei jokio. Karas baigėsi, o „Hermès“ klientai prie oranžinės spalvos įprato. Toks ir liko, šiandien simbolizuojantis „Hermès“ gebėjimą išlikti net okupacijos metu...

Antrą proveržį kompanijos istorijoje ir Roberto Dumas- Hermès valdymo laikais daugiausiai pelno atnešė odinė moteriška rankinė „Kelly“, pavadinta Monako princesės Grace Kelly garbei.
„Kelly“ prototipas buvo sukurtas dar 1935-aisiais, tačiau savo pavadinimą gavo 1956-aisiais, kai buvusi Holivudo žvaigždė, o nūnai ir Monako princesė Grace Kelly (sena „Hermès“ gerbėja) ta rankine, ant kurios aiškiai matėsi kompanijos logotipas, prisidengė nuo įkyriųjų paparacių savo apvalėjantį pilvuką su būsimąja princese Caroline. Ta legendinė nuotrauka buvo išspausdinta žurnale „Life“ ir pateko į fotografijos analus. Kai 1970 metais anglų jūrų archeologai iškėlė į paviršių 1786 metais nuskendusį laivą „Frau Metta Catharina“, jo viduje rado puikios kokybės išsilaikiusius odinius krepšius. „Hermès“ supirko dalį tos beveik 200 metų odos, iš kurios siuvamos „Kelly“ rankinių kaina pasiekė astronominių aukštumų.

1964 metais „Hermès“ pateko į juodą finansinių nuostolių ruožą, nes, net ir pradėjus rinkoje dominuoti pigiems sintetiniams gaminiams, atkakliai nenorėjo atsisakyti rankinio darbo ir brangių originalių medžiagų. Kompanija taip pat vengė automatizuoto surinkimo, ir lig šiol kiekvieną „Hermès“ rankinę atskiras meistras rankomis gamina 18-24 valandas. „Mes neturime įvaizdžio politikos, mes turime tik gaminio politiką“, – mėgo kartoti Robertas Dumas- Hermès, aiškindamas savo gaminių brangumą. 1970 metais buvo padaryta strateginė klaida, pabandžius priderinti „Hermès“ drabužių ir aksesuarų kolekcijas prie jaunimo, tačiau tai tik sukėlė kritikos bangą iš senų kompanijos vartotojų ir gerbėjų. Viskas baigėsi tuo, kad dėl tokio sprendimo „Hermès“ ilgam prarado daug tradicinių klientų, ir beveik neįgijo naujų, nes jaunimas „Hermès“ gaminių vis tiek neįstengė įpirkti dėl aukštų kainų.

1978 metais naujasis kompanijos vadovas Jeanas-Louis Dumas- Hermès reformavo kompaniją, sukurdamas naują strateginę plėtros kryptį – drąsius eksperimentus, derinant tarpusavyje brangias medžiagas ir įprastus drabužius. Odinė striukė iš pitono odos. Džinsai iš stručio odos. Tai pasiteisino, o tada atėjo antras proveržis – „Birkin“ rankinė.

Legenda teigia, kad tuometinė garsi britų dainininkė Jane Birkin lėktuve atsisėdo šalia „Hermès“ prezidento Jean-Louis Dumas- Hermès, ir atsitiktinai išvertusi savo šiaudinį kelioninį krepšį pasiskundė bendrakeleiviui, kad neranda tinkamos kelioninės rankinės. Tada prezidentas pasisiūlė specialiai jai sukurti patogią rankinę ir paprašė J. Birkin nupiešti idealią, jos manymu, tokios rankinės formą. Taip ir buvo padaryta, ir jos piešta rankinė greitai tapo labiausiai atpažįstama moteriškos rankinės forma pasaulyje. „Birkin“ modelį nešiojo modeliai Victoria Beckham, Kate Moss ir Elle MacPherson, aktorės Demi Moore, Sandra Bullock, Jodie Foster ir Sofia Kopolla, o taip pat ir menamoji aukštuomenės liūtė Sara Jessica Parker. Todėl ir kaina jos atitinkama. Nuo pat atsiradimo „Birkin“ bazinė rankinės kaina prasidėjo ties 7500 eurų, ir galėjo augti priklausomai nuo klientės pasirinktos spalvos, tekstūros ar aksesuarų (daugelis mados mylėtojų užsisako „Birkin“ pagaminti iš egzotiškų gyvūnų odos – stručio, iguanos, driežo, aligatoriaus, sagteles ir užtrauktukus iš aukso ar kitokių tauriųjų metalų). Per savaitę yra pagaminamos vos penkios „Birkin“ rankinės (ir tai užtrunka 18-25 valandų darbo visai ateljė), todėl norinčiųjų įsigyti „Birkin“ rankinę eilė gali siekti net šešerius metus, priklausomai nuo užsakymo tipo ir odos. „Laikas – mūsų pagrindinis ginklas“, – taip tokią gamybos trukmę kadaise aiškino Jean-Louis Hermès.

1990 metais „Hermès“ taip išsiplėtė, kad gamino 30 tūkstančių pavadinimų daiktų, tarp kurių buvo ir indai iš krištolo ir porceliano, o taip pat ir Šiaurės Afrikos tuaregų genties meistrų kuriamos apyrankės. 1993 metais po vidinių Hermès šeimos rietenų buvo parduota 20 procentų šeimos valdomo verslo akcijų, tačiau kompanijos kontrolę pavyko išlaikyti. 2000 metais kompanija buvo vėl reformuota, ženkliai sumažintas jos asortimentas, o dauguma gamybos padalinių galiausiai iškelti į Kiniją. 2008 metais kompanijos prezidentu tapo Patrickas Thomas – pirmuoju ne iš Hermès giminės.

Šiuo metu „Hermès“ turi 300 butikų visame pasaulyje. Trečdalį kompanijos pardavimų sudaro odos dirbiniai, 15 procentų drabužiai, 12 procentų skarelės-šalikėliai ir 15 procentų kaklaraiščiai.

Šis tekstas – ištrauka iš G. Drukteinio būsimos knygos „Žmonės ir kompanijos: 50 sėkmės istorijų“.

M360