– Pasižvalgius po darbus, kuriuos skelbiate savo tinklapyje, sunku suprasti, kas Jūs: reklamos kūrėjas, dizaineris, ar tiesiog menininkas. Kuo Jūs pats save laikote?
– Manau, tai priklauso nuo konteksto – manyje yra susimaišiusios visos šios dalys, kurios nuolat evoliucionuoja ir kinta. Pagrindus gavau reklamos versle, taip pat esu buvęs grafikos dizaineriu. Kažkuriuo metu užsimaniau pabandyti kažką, kas nebuvo visiška reklama, bet pritaikiau konceptualų mąstymą iš reklamos pasaulio labiau meniškam požiūriui. Tada eksperimentavau su kaligrafija, skaitmeninėmis iliustracijomis, dirbau laisvai samdomą darbą ir kažkur pakeliui atradau fotografiją. Žiūrėjau, kaip ją naudodamas galiu vizualizuoti įvairias mintis ir idėjas. Nors gal taip atsitiko iš dalies sukčiaujant, nes, deja, niekada gerai nemokėjau piešti, o fotografija atrodė kaip išeitis kažką radus kurti savo kompozicijas (juokiasi).
– Specialiai stengiatės kurti darbus taip, kad žiūrovui būtų ne iki galo aišku, tai reklama, ar meno kūrinys?
– Iš dalies taip: aš stengiuosi paimti komercines užduotis ir tada padaryti jas vizualiai kuo mažiau komercinėmis. Tiesiog turi kažkokią koncepciją ir bandai pristatyti produktus labiau meniniu būdu – toks yra mano tikslas. Kita vertus, aš įgyvendinu labai daug asmeninių projektų: jų mano portfolio yra maždaug pusė, o likusi pusė – komerciniai. Visada stengiuosi to laikytis, kad kai atlieku kokią nors komercinę užduotį, po jos įgyvendinu ir asmeninį projektą. Žinoma, jei tik turiu laiko ir idėjų.
– Dirbate su vizualiąja dalimi. Tikite, kad vaizdas gali perduoti žinutę geriau nei žodžiai?
– Priklauso nuo to, ką norima pasiekti ir kokią žinutę komunikuoti. Savo asmeniniuose projektuose, kuriuose yra kritikos, sarkazmo, mano asmeninio požiūrio į kai kuriuos dalykus, kur viskas priklauso tik nuo manęs, renkuosi tai išreikšti tik vizualiai. Tačiau kartais, kai man reikia dirbti su kuo nors ir kurti reklamą, kuriai žodžiai reikalingi, stengiuosi tai suderinti ir prie konceptualaus vaizdo pridedame tekstą. Jei tu skaitai tekstą ir vaizdas sutvirtina siunčiamą žinutę – tikrai prasminga tai daryti.
– Jūsų darbai labai spalvingi: ar tai yra gyvenimo Pietų Amerikoje įtaka?
– Galbūt, niekada nesusimąsčiau apie tai, kodėl taip yra. Tiesą sakant, manau, kad jie vis mažiau ir mažiau tokie: nežinau, ar aš tampu liūdnesnis, ar kokia kita gali būti priežastis (juokiasi). Tačiau prieš kelerius metus tai iš dalies buvo strateginis būdas pabrėžti savo idėją, ją aiškiau artikuliuoti. Pradėjau dirbti labai primityviu būdu: paimdavau vienintelį objektą, kartais sujungdavau su kitu, ir visa tai rodydavau vienspalviame pop spalvos fone – taip neblaškomas žiūrovų dėmesys. Tai labai tiko „Instagram“: maža rezoliucija, stipri žinutė – to šiam tikslui užtenka. Tačiau pradėjęs gauti daug gerų reakcijų pradėjau kurti savo kompozicijas, daryti geresnės rezoliucijos nuotraukas – viskas taip ir prasidėjo.
Tuo metu aš persikėliau gyventi į Niujorką, kur dirbau studijoje, labai mėgusioje tas pop spalvas, tad ten puikiai įsiliejau. Tačiau tas etapas praėjo – aš keičiuosi, mokausi, ir, jei pažiūrėtumėte į mano pastarųjų metų darbus, spalvos keičiasi, jos šiek tiek blunka. Vis dar laikausi paprastos koncepcijos, bet pridedu daugiau natūralių spalvų, daugiau tekstūros.
– Ar sulaukiate reakcijų iš prekės ženklų, jei naudojate juos savo asmeniniuose projektuose, kaip, pavyzdžiui, padarėte su „McDonald`s“, kur iliustracijoje bulvytes pakeitėte žmogaus pirštų nuotraukomis?
– Ne, tai buvo mažas projektas, kurį įgyvendinau tuo etapu, kai kūriau darbus „Instagram“. Tai buvo koliažas: tiesiog „Google“ radau pirštų nuotraukų, visas detales pavogiau iš interneto, įdėjau į savo „Instagram“ ir žmonės į tai sureagavo. Bet tai niekada neišsivystė iki komercinio projekto ir šituo darbu to nesiekiau.
– Dirbote Pietų Amerikoje, JAV, Švedijoje, dabar mėnesiui viešite Lietuvoje, kur dirbate su agentūra „Autoriai“. Kokius skirtumus pastebite? Ar reklamos verslas visur toks pats?
– Ne, jis labai skirtingas. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl aš keliauju, nes noriu mokytis suprasti skirtingas kultūras. Taip, būna kokie nors tuo metu madingi dalykai, kuriuos daro visi ir kurie visiems patinka, bet aš stengiuosi tokių vengti. Tada pamatai, kaip skirtingai turi komunikuoti skirtingose šalyse: tiesiog yra skirtinga kultūra ir skirtingos taisyklės.
– Į Lietuvą atvykote neseniai, bet žinau, kad jau matėte šiek tiek lietuvių reklamos darbų. Kaip vertinate Lietuvos reklamos rinką?
– Šiuo metu man dar sunku kažką vertinti ar teisti, ypač kalbant apie koncepcijas, nes man trukdo kalbos barjeras: visada turiu prašyti, kad kas nors išverstų. Matau, kad vizualiai žmonės stengiasi dirbti naudodami gana paprastą stilių, bet tiesa ir ta, kad iki šiol gatvėse nemačiau nė vieno darbo, kurį būčiau labai įsidėmėjęs. Tiesa, mačiau vieną lankstinuką apie kažkokį vakarėlį, nežinau, kas ten buvo parašyta, bet jis buvo labai dailiai tipografiškai padarytas.
– Dizainas, tipografija, panašūs dalykai – kiek juos pastebi paprastas žmogus? Gal jie svarbūs tik kitiems dizaineriams ar kūrybos vadovams?
– Žinoma, mes esame tam jautresni: tu beveik nesąmoningai pradedi vertinti, kad parinktas netinkamas šriftas, jo dydis, tarpai tarp raidžių ir panašiai. Mes tai matome, nes kasdien su tuo dirbame, o paprasti žmonės ne visada į tai atkreipia dėmesį. Kita vertus, kai viskas atlikta gerai, prekės ženklas gali per kompoziciją, per grafinį dizainą komunikuoti, koks jis yra – draugiškas, labai rimtas, brangus, pigus ir pan. Būtent todėl tai yra taip svarbu.
– Vienas iš Jūsų pirmų pastebėjimų, pradėjus dirbti Lietuvoje, buvo tas, kad čia fotografai dažniausiai nesispecializuoja į fotografuojančius lauke, studijoje ir pan. Ar tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva tai apskritai įmanoma ir ar verta?
– Manau, kad taip – tai tiesiog individualybės klausimas: kiekvienas gali susikurti savo stilių ir kur nors specializuotis. Žinoma, visada gali būti išimčių, ir norėdamas ką nors vertinti, turi pamatyti to žmogaus portfolio, bet man atrodo geriausia pasirinkti vieną kryptį. Taip, jei nuspręsi fotografuoti tik studijoje, pradžioje tu prarasi klientus, kuriems galėtum fotografuoti lauke, bet žiūrint ilguoju laikotarpiu tu tapsi pirmuoju pasirinkimu tų, kurie ieško studijinių ar apskritai būtent tavo stiliaus nuotraukų. Ir niekas nesako, kad turi dirbti tik su klientais Lietuvoje.
– Jūs pats daug dirbate su tarptautinėmis kompanijomis. Ką pastebite: ar jos dažnai samdo profesionalus iš užsienio, ar visgi verčiau dirba su tais, kurie yra šalia?
– Taip, man pačiam taip dažnai nutinka: aš kūriau darbus klientams iš Lietuvos, Niujorko, Londono, tuo metu atostogaudamas Kolumbijoje. Išsinuomodavau studiją ir tiek. Tad, jei tik turi reikalingą biudžetą – šiandien pasaulis yra atviras. Mano pavyzdys tai tikrai įrodo: pastaruosius metus gyvenu Paryžiuje, bet štai, dabar dirbu Lietuvoje.
– Jūsų portfolio – darbai tokioms gigantėms kompanijoms kaip „Coca Cola“, BMW ir panašiai. Kaip atrodo darbas su jomis: ar kūrybos vadovui tai yra kaip svajonės išsipildymas, kai gauni didžiulį biudžetą ir gali daryti ką tik nori?
– Iš tiesų iki to svajonių scenarijaus turi nueiti ilgą kelią. Mes visi norime tos laisvės, bet tiesa yra tokia, kad paprastai tokios kompanijos turi daugybę apribojimų. Tačiau, jei turi savitą, specifinį stilių, tuo pačiu užsitarnauji ir pasitikėjimą. O kai turi pasitikėjimą, jie žiūri į tave rimtai ir duoda daugiau laisvės. Jie investuoja į tave savo pinigus, o tu visą savo energiją skiri tam projektui, tu sukuri vertę ir gali už tai paprašyti sumos, kuri, tavo manymu, yra sąžininga. Taigi, manau, iš esmės tas scenarijus pagrįstas didžiule atsakomybe ir labai sunkiu darbu. Aš niekada sau neleidžiu atsipalaiduoti: net dirbdamas kaip laisvai samdomas specialistas, kai neturiu užsakymų, kuriu savo asmeninius projektus, kurie man padeda pritraukti daugiau viešumo, darbų sklaidos ir prisideda prie mano paties reputacijos stiprinimo.
– Ką darote pirmiausia, kai gaunate naują užduotį: guglinate, einate pasivaikščioti, kokia būna idėjos gimimo pradžia?
Pirmas dalykas, kurį tada stengiuosi daryti – nežiūrėti į kompiuterį. Todėl, kad jei aš eisiu tiesiai prie kompiuterio, mano dėmesį patrauks įvairūs vaizdai, tai yra, vizualūs darbai, kuriuos jau sukūrė kažkas kitas. Žinoma, kartais tau reikia įkvėpimo, bet aš verčiau renkuosi daryti kitaip. Mano asmeninis metodas – pamėginti suprasti, kokia idėjos prasmė paprastam žmogui. Pavyzdžiui, jei užduotis – pristatyti didesnes taures, iš kurių, natūralu, žmonės gers, galvočiau, o kodėl tas produktas toks: ar žmonių burnos didėja, ar jie dabar labiau ištroškę, aš viską vizualizuoju (juokiasi). O tada bandau rasti kokį nors linksmą atsakymą.
Todėl, kai žmonės manęs klausia, ko reikia, kad jie galėtų dirbti tarptautinį darbą, tai yra raktas – galvoti apie žmones. Ne apie kolumbiečius, estus ar lietuvius, o bendrai apie žmones – tada tai nebebus lokalu. Reikia tokių idėjų ir įžvalgų, kurios būtų suvokiamos labai globaliai. Ir kuo tai bus paprastesni dalykai, tuo žmonėms bus lengviau su jais tapatintis.
– Kai einate gatve ir pamatote reklamą, pagal ką, kaip profesionalas, nusprendžiate, gera tai reklama, ar bloga? Kas yra geros reklamos ženklas?
– Pradėkime nuo to, kad aš apskritai mėgstu būti naujose vietose, nes tau viskas daro įspūdį. Aš mėgstu architektūrą, kurią nuolat fotografuoju, o reklamas ar kitokią vizualią medžiagą stebiu visur, bet stengiuosi neteisti. Jei kažkokia reklama man atrodo itin baisi, aš žiūriu į ją ir mėgaujuosi galvodamas, kad kažkas už tai sumokėjo, kažkas didžiuojasi tai padaręs, ir tada galvoju, gal čia toks vietinių žmonių skonis – kaip įdomu. Tiesą sakant, tyčia sukurtas bjaurus dizainas kartais irgi labai gerai suveikia, ypač jaunai auditorijai. Žinoma, jei neturi tokio tikslo, viskas yra kitaip – bet tada tiesiog stebiesi, kaip neįtikėtina, kad kažkas labai rimtai stengėsi ir įdėjo tiek pastangų, o tu žiūri ir negali suprasti, kaip jie priėjo prie tokios idėjos. Tad renkuosi ne kritikuoti, o iš visko mokytis.
– Su darbais, kurtais prekės ženklams „Covergirl“ ir BMW „Mini“, „Kanų liūtuose“ esate laimėjęs aukso įvertinimus – Lietuvoje tai daug kam atrodo kaip svajonė. Ar tai ką nors pakeitė Jūsų gyvenime?
– Tuo metu – taip, nes gavau daug viešumo, daug darbo pasiūlymų ir užsakymų iš naujų klientų. Tačiau praėjus šiek tiek laiko aš tuos darbus net ištryniau iš savo portfolio, kurį vis atnaujinu pasiekęs tam tikrą tašką, nes jie tiesiog nebeatspindi to, kas esu. Tiesiog įgavau daugiau pasitikėjimo daryti būtent tokios specifikos darbus, su kuriais dirbu dabar, ir pradėjau dirbti su mažais asmeniniais projektais. Iš pradžių tai šiek tiek atrodė lyg karjeros savižudybė, bet ilguoju laikotarpiu tai suveikė.
– Ką galėtumėte patarti reklamos kūrėjams Lietuvoje?
Mano svarbiausias patarimas – nustokite kopijuoti iš behance ir kitų panašių tinklapių. Nors aš to neadresuoju tik lietuviams – tai bendras patarimas. Tačiau dirbdamas reklamos versle dažnai pastebiu, kad kūrybos vadovai kartais klientui kaip savo idėjas pateikia kelis kažkur kitur rastus darbus, jie apsidžiaugia, kad štai, kaip gerai jie varo, bet kai iš tiesų gauna užsakymą, tokie kūrėjai nebežino, ką daryti.
Taigi, nesižvalgyk, ką daro kiti, atsitrauk nuo kompiuterio, galvok apie žmones ir apie tai, ko iš tiesų reikia klientui. Galvok ne apie tai, kad tu esi superžvaigždė, o apie tai, ko siekia klientas ir kokia jo vizija. O kai jau turėsi idėją, atitinkančią tą viziją, tada gali sėstis prie kompiuterio ir dirbti.