- Socialiniai tinklai pasaulyje jau seniai suprantami nebe tik kaip žaisliukas ar pramoga. Kaip Jūs vertinate, kokia jų įtaka visuomenei ir komunikacijai?
- Socialinių tinklų įtaka žiniasklaidai – didžiulė. Nekalbant apie tai, kas vyksta JAV, kur prezidento „Twitter“ žinutės yra cituojamos kaip karščiausios žinios „Breaking News“ segmentuose, Lietuvoje tikrai nesame pernelyg atsilikę. Jeigu prieš kelerius metus socialiniuose tinkluose galėdavome rasti tik nuorodas į populiariausius portalus, dabar ši media priemonė perėmė vadeles ir jau yra cituojama naujienų apžvalgose kaip atskiras naujienų šaltinis. Tai – tarsi modernus „ką žmonės šneka" segmentas, be kurio jau sunkiai apsieina net ir didžiausių TV kanalų naujienų tarnybos.
Socialiniai tinklai – vieta, kur pirmiausiai pasklinda ir naujienos apie kitame pasaulio gale vykstančius perversmus ar teroro aktus, ir aktualiausia informacija apie eismo sąlygas piko metu. Iš kitų žmonių sklindančia informacija vartotojai netgi linkę labiau pasitikėti. Kita vertus, iš čia kyla ir didžiausios grėsmės, kadangi nepatikrinta, nevisai tiksli arba visiškai neteisinga informacija, anksčiau turėdavusi pereiti bent minimalų redakcijos filtrą, dabar gali labai plačią visuomenės dalį pasiekti visiškai nekvestionuojama.
- Tai – bendra pasaulinė tendencija? Kuo skiriasi situacija Lietuvoje ir pasaulyje?
- Kaip ir minėjau, pasaulyje situacija tikrai nesiskiria. Turkijoje socialiniai tinklai ir „FaceTime“ skambutis padėjo sustabdyti karinį perversmą, JAV prezidentas sąmoningai pirmiausia komunikuoja „Twitter“ tinkle, kur jo žinutę skleidžia jau nebe TV ar spaudos priemonės, o kiti vartotojai.
- Gal galime išvardinti kelis atvejus, kai iš socialinių tinklų išaugo didelį judėjimas Lietuvoje, ar užsienyje?
- Atskirus atvejus turbūt būtų sunku įvardinti - nėra vieno, izoliuoto atvejo, kuris būtų sklidęs tik per socialinius tinklus, ar atvirkščiai. Dažniausiai anksčiau ar vėliau tradiciniai ir naujieji kanalai labai persipina. Tai matėme ir „ko nori mergaitė“ istorijoje, kai pagrindinė informacijos sklaida vyko feisbuke, ir dabartiniuose Valstiečių ir Žaliųjų skandaluose, kurie tikrai nebūtų tiek išbujoję, jei ne aktyvus visuomenės įsitraukimas ir žinutės eskalavimas socialiniuose tinkluose. Ta pati „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu" laida ir „Laisvės TV“ atsirado ir gyvuoja jau kaip alternatyvus, visiškai nuo sklaidos socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „YouTube“ priklausantis media kanalas, kuris ir pinigus savo egzistencijai palaikyti renka kliaudamasis vartotojų dalinimusi ir vieni kitų skatinimu aukoti „Patreon" platformoje.
- Kaip keičiasi naujienų vartotojai? Gal jau galima viską, kas aktualu, sužinoti iš feisbuko ar kitų socialinių tinklų?
- Ir taip, ir ne. Viena vertus, tikrai galima visą sau aktualią informaciją rasti socialiniame tinkle. Iš kitos pusės, didžioji jos dalis bus sukurta didžiųjų naujienų portalų žurnalistų ir kitų profesionalų, kurie yra priversti susiburti į tokias bendroves, kaip DELFI vien dėl to, kad kitu atveju jų darbas nebūtų atlygintas. Su nedidelėmis išimtimis, kaip jau minėta „Laisvės TV“, dar neturime patikimo modelio, kaip profesionalus žurnalistas galėtų gauti atlygį už savo darbą, nedirbdamas, pavyzdžiui, naujienų portale, kuris susirenka pinigus iš reklamos, ir tas pajamas padalina turinio kūrėjams, tai yra, savo darbuotojams. Kada nors tikrai atsiras lygiavertė galimybė profesionalui užsidirbti be tarpininkų, tačiau kol kas stabilias pajamas gali garantuoti tik rimtesnė organizacija. Socialiniai tinklai taip lengvai savo uždarbiu iš reklamos su turinio kūrėjais dar nesidalina.
Kitas labai svarbus aspektas - informacijos kokybė. Jeigu didelis naujienų portalas už informacijos tikrumą atsako savo reputacija ir privalo bent minimaliai patikrinti jos autentiškumą ir publikuojamus faktus (kitu atveju rizikuodamas prarasti skaitytojų pasitikėjimą, lankomumą ir galiausiai - pajamas iš reklamos), tai pavieniai socialinių tinklų vartotojai gali sau leisti daug daugiau. Todėl kuo toliau, tuo opesnė darosi „fake news" problema, kai (dažnai visiškai išgalvoti) gandai paskleidžiami socialiniuose tinkluose, gauna daug vartotojų dėmesio, pasiekia vis didesnes auditorijas ir tampa nebeatskiriami nuo tikrovės. Juk jeigu 20 mano draugų pasidalino šia žinute, ir aš jais pasitikiu, man ji tikrai neatrodys įtartina. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. O „antram žvilgsniui" šiais susilpnėjusio dėmesio išlaikymo laikais kartais net nebebūna laiko.
- Kaip tokia padėtimi naudojasi būrius sekėjų turintys nuomonių lyderiai?
- Lietuvoje kol kas populiariausias pats paprasčiausias būdas pasinaudoti turima gerbėjų gvardija - reklama. Žmogus, turintis daug sekėjų, bando parduoti savo „eterio laiką“ prekės ženklams. Toks būdas tikrai dar kurį laiką gyvuos, tačiau ilgainiui, ypač tais atvejais, kai nuomonių lyderiai pradės tuo piktnaudžiauti, žmonės pradės tokią reklamą filtruoti lygiai taip pat, kaip kadaise išsitreniravo nepastebėti internetinių banerių. Todėl labai svarbu išlaikyti balansą, ir nuomonių lyderiui šnekėti tik apie tokius produktus ir prekes, kurie, jo nuomone, iš tiesų verti dėmesio.
- Kalbant apie tragediją, kuomet po smurto mirė keturmetis, ar būtų išjudinta visuomenė, jeigu ne feisbukas? Kai šulinyje buvo nuskandinti mažyliai, tokio atgarsio nebuvo, nors žiniasklaida ir tą atvejį nuodugniai sekė ir informavo visuomenę?
- Prieš metus mobilizacija socialiniuose tinkluose tikrai buvo silpnesnė. Tai, kad žmonėms socialiniai tinklai darosi vis labiau neatsiejami nuo kasdienybės, tikrai nulėmė, kad ši tragedija susilaukė tokio didelio atgarsio. Žinoma, pamatę žmonių reakcijas apie tai garsiau pradėjo kalbėti ir TV kanalai, ir kitos media priemonės. Tikėkimės, kad į visuomenės reiškiamą pasipiktinimą reaguos ne tik media priemonės, stebinčios socialinius tinklus ir ieškančios visuomenei aktualių temų savo laidų reportažams, bet ir politikai, nes po kelių metų tikrai galėsime stebėti rinkimus, kokių iki šiol Lietuvoje dar nebuvo - rinkimus, kuriuose didžiausią įtaką vaidins socialiniai tinklai.