Kodėl tai svarbu?
Nes laisva spauda yra mūsų visuomenės pagrindas. Mes, rinkėjai, negalime susitikti su kiekvienu politiku per rinkimus – tai žiniasklaida perduoda jų mintis ir pasiūlymus. Mes negalime kontroliuoti kiekvieno išrinkto politiko tiesiogiai – tai žiniasklaida vertina jų gerus ir blogus darbus, įvykdytus ir netesėtus pažadus.
Nėra žiniasklaidos – nebus ir demokratijos, o be jos – neliks lygybės prieš įstatymą ir nepriklausomų teismų. Be šių nebeturėsime privačios nuosavybės ir mūsų su jumis teisių apsaugos, taigi nebus nei verslo, nei darbo vietų. Rusijos, Venesuelos ir daugybės kitų diktatūrų su žlugusia ekonomika patirtis pirštu priduriamai mums tai parodo.
Gerai, o kaip tuomet su žiniasklaidos laisve Lietuvoje?
Taip, pas mus žurnalistų nežudo ir nesodina į kalėjimus. Tačiau mes turime kitų iššūkių, ir ekonominis spaudimas yra svarbiausias iš jų.
Matote, 2009-ųjų krizė gal kur nors ir baigėsi – bet ne žiniasklaidoje.
Krizei prasidėjus žiniasklaida per kelis mėnesius prarado milžiniškus reklamos biudžetus. Dingo nekilnojamojo turto reklama, iš paskos užsakymus nutraukė naują būstą finansavusios kredito įstaigos, nebereikėjo reklamuoti buitinės įrangos, naujų automobilių, prabangos prekių.
Siekdama išgyventi, žiniasklaida sumažino reklamos įkainius. Rezultatas - 2008 – aisiais reklamos rinka, TNS duomenimis, siekė 157 mln. Eur, o po metų ji sudarė jau 95 mln. Eur.
Pernai visa rinka siekė 101 mln. Eur – tai mažiau, nei 2005-aisiais.
Negana to, kad išnyko užsakymai – tuo pat metu išaugo mokesčiai. Atlyginimai žurnalistams apmokestinti ne 15 proc., o 54,98 proc. Vietoje lengvatinio 5 proc. PVM spaudai nustatytas 21 proc. Galiausiai spaudos pristatymo įkainius pakėlė Lietuvos paštas
Ir dar – mažiau žmonių ėmė įpirkti mokamą žiniasklaidą. Ir dar – emigracija mažino auditoriją. Ir dar – naujos technologijos dalį vartotojų perkėlė į socialinius tinklus.
Kai pajamos smunka, o sąnaudos auga šitokiais tempais, retas verslas atsilaikytų. Žiniasklaida kažkaip išliko – sumažinusi atlyginimus, atsisakiusi dalies leidinių (dauguma dienraščių nebeišeina pirmadieniais), netekusi ir dalies skaitytojų – jei 2008 m. 97 proc. žmonių skaitė bent vieną spaudos leidinį, tai 2015 tokių buvo 79 proc.
Ne, tokiomis sąlygomis spaudos laisvė nekyla. Nereikia stebėtis, kad dalis leidinių, ypač regionuose, tapo vietos administracijos ruporais: jie arba sunkmečiu tapo „teisingų“ žmonių nuosavybe, arba pernelyg priklauso nuo vietos savivaldos ir iš tos pačios savivaldos gyvenančių verslininkų užsakymų.
Taip ir susidaro užburtas ratas – politikai kontroliuoja žiniasklaidą, ši juos šlovina, rinkėjai, negaudami alternatyvios informacijos, vėl balsuoja už tuos pačius politikus.
Ir stebisi, ko čia taip blogai gyvena. Rusijoje tai veikia valstybės mastu, Lietuvoje įgyvendinta daugelyje savivaldybių.
Tokios sąlygos – puiki dirva ir Rusijos propagandai. Tarpukariu sovietai tiesiogiai finansavo dalį spaudos; šiandien Rusijai pakanka siūlyti savo turinį, tad nėra ko stebėtis, kai kabelinės televizijos imasi gegužės 9-ąją džiūgauti dėl grįžusių rusiškų kanalų.
Ką daryti, paklausite?
Tai sisteminės problemos, ir žiniasklaida pati jų neišspręs. Reikia susitarti dėl normalaus reguliavimo, kuris užtikrintų lygias galimybes visiems.
O šiandien, beje, pats geriausias laikas siekti pokyčių. Prieš rinkimus politikai imasi ne tik kalbėti, bet ir klausyti, todėl susivienijusi žiniasklaida galėtų pateikti jiems memorandumą su svarbiausiais reikalavimais.
Pirma, turime susitarti dėl vienodų žaidimo taisyklių. Pavyzdžiui, šiandien dalis reklamos biudžetų keliauja į Google, Facebook ir kitiems tarptautiniams tiekėjams. Mūsų portalams konkuruoti su jais sunku vien dėl skirtingo apmokestinimo, todėl turime rasti būdą tai pakeisti. Ir Google, ir Lietuvos portalai turi mokėti vienodus mokesčius.
Antra, turime išlaisvinti regioninę žiniasklaidą. Tai nebus lengva, bet nėra neįmanoma.
Vienas iš kelių yra finansinės alternatyvos suteikimas. Tarkime, apsisprendžiame skirti kiekvienai regioninei redakcijai – (TV, radijui, interneto projektui, - bet kam) kad ir 50 tūkst. Eur per metus. Su vieninteliu reikalavimu – įsileisti nepriklausomą valdybą, kuri stebėtų turinį ir, pamačiusi, kad leidinys palaiko išskirtinai vieną politinę pusę, galėtų atimti minėtą paramą.
Tai nekainuotų taip daug, kaip atrodo. Lietuvoje yra koks pusantro šimto regioninių kanalų, parama jiems sudarytų 6-8 mln. Eur per metus. Labai greitai tektų rinktis – sukurti nuomonių įvairovę, atveriančią kelią naujiems politikams, ar netekti paramos. Per kitus Seimo rinkimus ši problema nebebūtų tokia aštri.
Sakote, bus brangu? Žiūrint, su kuo lyginsi. Štai investicijos į taromatų sistemą sudarė 30 mln. Lt, o švari galva yra dar svarbesnis dalykas nei švaros pamiškės.
Kitas būdas – padėti didiesiems portalams tapti lokaliais. Šiandien, kai išmaniuosius telefonus turi beveik kiekvienas, nėra sunku adaptuoti turinį pagal geoduomenis. Esi Druskininkuose? Prašom, tavo telefone – šio krašto naujienos. Gyveni Šalčininkuose? Skaityk vietos turinį.
Taip, tam reikia įdarbinti žmones kiekviename rajone, kitaip to turinio nebus; ir tų žmonių darbo kaina gali būti didesnė nei reklamos pajamos. Bet ir vėl – jei manome, kad demokratija svarbu, susimokėkime už ją.
Trečia, reikėtų susitarti dėl taisyklių visokiems reklamos ribojimams. Jei uždraudžiame, kaip dabar siūloma, alkoholio reklamą, turime suprasti, kad žiniasklaida vėl neteks dalies pajamų; tai arba suteikime normalų kelių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį galima pasiruošti, arba raskime būdų kompensuoti patiriamus nuostolius. Idėja, kad „verslas ras kaip prisitaikyti“ yra iš principo bloga, nes dalis verslo prisitaikys, o kita vėl bus stumiama į sandėrius su sąžine. Arba nesvarstykime tokių draudimų išvis.
Taip, žinau, kad čia tik keli pasiūlymai ir kad jie visų problemų neišspręs. Bet nuo kažko pradėję galėsime turėti bent pradinį rezultatą ir judėti toliau.