Kur iš tiesų norėtų dirbti prieš daugiau nei dešimtmetį susimąstė ir Zbignevas Burinkskij. Automobilius remontuojančioje įmonėje dirbęs vyras dabar save realizuoja dirbdamas vyriausiuoju programuotoju integruotos rinkodaros platformą vystančiame startuolyje „Omnisend“. Šiandien jis pasakoja, kaip pavyko nuo minties pakeisti profesiją keliauti iki darbo sutarties.
– Ką atsakydavote į klausimą, kuo būsi užaugęs? Ar atsakymas į šį klausimą jau buvo aiškus baigiant mokyklą?
– Turbūt kaip ir daugelis, vaikystėje norėjau būti policininku arba gaisrininku. Vėliau susidomėjau technika, automobiliais. Tam įtakos turėjo šeima, nes mano brolis valdė įmonę, užsiimančią automobilių remontu. Ten išbandžiau šaltkalvystę ir mechaniko darbą. Tokia veikla man tiko ir patiko, tačiau ilgainiui darbas ėmė darytis monotoniškas. Norėjau įvairesnės kasdienybės, todėl automobilių pramonėje dairiausi technologinės nišos. Supratau, kad ieškau veiklos, kuri prisidėtų prie sudėtingesnių, išmanesnių idėjų įgyvendinimo, didesnės vertės kūrimo. Tuo metu ir nusprendžiau persikvalifikuoti, įstojau į Vilniaus verslo kolegiją, Programavimo ir internetinių technologijų specialybę.
– Kaip sekėsi įgyvendinti sprendimą keisti profesiją, kokie žingsniai padėjo priartėti prie informacinių technologijų (IT) srities?
– Besimokydamas, pirmaisiais metais įgijau palyginti nedaug IT srities žinių, todėl nusprendžiau tobulintis ir savarankiškai. Pats ieškojau informacijos internete, mokiausi nuotoliniuose kursuose. Derinti darbą, studijas savaitgaliais ir savarankišką mokymąsi buvo nelengva, bet atlikdamas vis sudėtingesnes užduotis jaučiau, kad judu teisinga kryptimi. Kartu augo motyvacija. Tuo pat metu pradėjau dairytis ir darbo skelbimų, kviečiančių mažiau patirties turinčius programuotojus prisijungti į startines pozicijas. Tada rinkoje tokių pasiūlymų pasitaikydavo kiek dažniau nei šiandien.
– O kaip pavyko gauti pirmąjį darbą IT srityje?
– Jaučiau, kad žinių dar trūksta, todėl kandidatuoti nebuvo labai drąsu, bet man pagelbėjo darbo skelbimuose pateikiamos užduotys. Būtent į jas ir orientavausi pirmiausia. Sukauptos teorinės žinios, išklausyti kursai ar paskaitos yra labai vertingos, tačiau svarbiausia programuotojui, visgi, yra praktika. Jos įgyti savarankiškai sunkiau, todėl tos užduotys, kurias gaudavau atrankos metu, leido man ne tik parodyti savo sugebėjimus potencialiam darbdaviui, bet ir papildomai skatino mokytis. Susidomėjimas ir noras įgauti realių, praktinių žinių mane vedė pirmyn, todėl tas intensyvus laikas lėkė tiesiog nepastebimai. Prieš 9 metus dar besivadinęs „Soundest“, „Omnisend“ buvo vienas iš darbdavių, kuriam nusiunčiau savo atliktą užduotį ir sulaukiau kvietimo pasikalbėti. Pasirodo, įmonės atstovai norėjo įsitikinti, ar užduotį išties įveikiau pats. Kadangi pavyko ne tik ją atlikti, bet ir paaiškinti pasirinktus sprendimo būdus, darbo pokalbis buvo sėkmingas. Manau, daug lėmė ir mano nusiteikimas bei motyvacija.
– Turbūt siekiant aukštesnių pozicijų įmonėje taip pat teko nemažai padirbėti ir mokytis toliau?
– Tikrai taip. Įsidarbinau jaunesniuoju PHP programuotoju puse etato, bet mokiausi toliau, pavyzdžiui, programuoti NodeJS aplinkoje. Tolimesniam mano profesiniam augimui buvo labai svarbus kolegų indėlis. Patekau į aplinką, kurioje nebuvo gėda nežinoti ir klausti. Labiau patyrę programuotojai visuomet galėdavo atsakyti, nukreipti, o kartais – pasiūlyti sprendimo ieškoti kartu. Tokią atmosferą „Omnisend“ išlaikome iki pat šiandien. Taip pat tobulėti labai padeda atgalinio ryšio sistema. Kolegų atsiliepimus gauname kiekvieną ketvirtį ir atvirai kalbamės, kas einasi sklandžiai, o kokius įgūdžius dar verta patobulinti.
– Kaip į tokį karjeros posūkį reagavo jūsų šeima?
– Iš pradžių baimių turėjau ne tik aš, bet ir jie. Kilo klausimų, kodėl, ar nebus per sunku, ar pavyks, tačiau ir čia sulaukiau daug palaikymo. Mokiausi nuosekliai, todėl ir artimieji greit įsitikino, kad pastangos pasiteisina. Vėliau pakeisti profesiją panoro ir mano žmona. Ji taip pat mokėsi IT, išbandė front-end programuotojų ir dizaino kursus, tačiau galiausiai apsistojo visai kitoje srityje. Dabar ji dirba šunų kirpykloje ir su džiaugsmu kasdien eina į mylimą darbą. Stebėdamas, kaip profesiją keitė ji, įsitikinau, kad mokantis to, kas artima širdžiai, žinias pavyksta įsisavinti daug greičiau. Be to, tai padeda neprarasti motyvacijos. Mėgstamą sritį atrasti ir joje tobulėti gali kiekvienas. Ir tikrai nebūtina tapti IT specialistu, apie ką dabar daugiausiai kalbama.
– Ar savo karjeros pokyčiu šiandien esate visiškai patenkintas? Galbūt mokotės ko nors naujo ir dabar?
– Labai džiaugiuosi, kad padariau šį žingsnį. Tuo metu buvo sunku įsivaizduoti, kaip seksis ir kuo tai baigsis, bet šiandien galiu drąsiai sakyti, kad kartočiau. Sprendimas persikvalifikuoti ne tik leido prisijungti prie „Omnisend“ komandos ir kartu su ja užaugti kaip IT specialistui, bet ir suteikė pasitikėjimo savo jėgomis. Žinau, kad nors darbo rinka, ypatingai technologijų srityje, keičiasi greitai, galiu prisitaikyti prie tų pokyčių ar išmokti kažką naujo. Galbūt kada nors norėčiau tapti IT mokytoju ir žiniomis pasidalinti su kitais. Manau, loginis mąstymas, kurį ugdo technologiniai dalykai, praverstų kiekvienam jaunam žmogui, o galbūt ir užkabintų ir juos dirbti tech srityse.
– Ką patartumėte tiems, kurie dar tik svarsto apie persikvalifikavimą?
– Svarbiausia yra bent pabandyti. Jei nuleidi rankas nebandęs – tu jau pralaimėjai. Net pabandžius ir įsitikinus, kad kažkuri sritis, visgi, ne tau, iš šios patirties gali pasisemti labai daug. Tai leidžia geriau save suprasti ir žengti toliau. Taip pat didelė dalis persikvalifikavimo sėkmės priklauso nuo aplinkos. Svarbu ieškoti bendraminčių, kolegų, kurie turėtų tą patį žinių troškimą ir leistų drąsiai klausti ar klysti. Man labai pasisekė patekti į organizaciją, kurioje galėjau realizuoti savo norą mokytis ir tobulėti. To linkiu kiekvienam, svarstančiam apie profesijos keitimą.
