Tai yra trečiasis straipsnių ciklo „Ką dabar veikia ankstesni Lietuvos šimtukininkai“ straipsnis. Pirmąjį straipsnį skaitykite ČIA, antrąjį – ČIA.
Visada gerai mokėsi
Vilija 2011 m. gavo šimtuką iš anglų kalbos egzamino, tačiau kitų egzaminų rezultatai taip pat buvo puikūs.
„Šimtuką gavau iš anglų kalbos egzamino. Vokiečių kalbos testo rezultatas buvo užskaitytas kaip šimtukas. Istorijos ir lietuvių kalbos egzaminų rezultatai buvo įvertinti 98 ir 99 balais. Man atrodo, kad niekam tai nebuvo didelė staigmena, nes visada gerai mokiausi. Didesnė staigmena, ko gero, buvo mano istorijos mokytojai, kuri tikėjosi mano šimtuko, nes mes daug metų kartu ruošėmės istorijos olimpiadoms ir dešimtoje klasėje ją laimėjau. Šeimoje man buvo kalama į galvą, kad pažymiai yra vienas svarbiausių dalykų pasaulyje, todėl išmokau gauti gerus pažymius. Egzaminų rezultatai – to pasekmė“, – pasakoja šimtukininkė.
Vis dar nežino, kuo nori būti
Ji teigia, kad niekada neturėjo svajonių profesijos ir vis dar nežino, kuo nori būti.
„Man atrodo, kad dar nėra darbo, kurį norėčiau dirbti, todėl dabar man pačiai reikia išrasti sau vietą profesiniame pasaulyje. Nei mokykloje, nei po jos baigimo nesvajojau apie jokią profesiją, bet jaučiau spaudimą pasirinkti bent ką nors – taip po mokyklos baigimo pasirinkau studijuoti lietuvių filologiją ir italų kalbą Vilniaus universitete. Tai buvo gerai apgalvotas ir planuotas pirmas pasirinkimas, bet jau įpusėjus studijas buvo aišku, kad ateities su filologija greičiausiai nesiesiu.
Baigusi bakalauro studijas net negalvojau, kad dar grįšiu į universitetą. Savo bakalauro darbą, kuris užtruko metus ilgiau nei planuota, rašiau jau persikrausčiusi gyventi į Suomiją ir labiau iš pareigos baigti tai, ką pradėjau, nei iš entuziazmo. Keletą metų po to valiau tualetus Suomijoje ir dirbdama 25 valandas per savaitę gyvenau prabangiausius savo gyvenimo metus. Mėgstu juokauti, kad mano karjera eina atvirkštine tvarka: nuo pirmo vasaros darbo žurnaliste iki naujausio darbo valytoja“, – šypsosi pašnekovė.
Domisi istorija, politiniais ir kultūriniais reiškiniais
Vis dėlto, po trejų metų pertraukos Vilija grįžo į universitetą studijuoti doktorantūrą.
„Šiuo metu Tamperės universitete studijuoju sociologijos doktorantūrą. Viena vertus, tiriamasis mokslinis darbas man tobulas: galiu skaityti, rašyti, galvoti, kasdien išmokti ką nors nauja, dirbti su įdomiais protingais žmonėmis iš viso pasaulio, ir pati spręsti, kaip, kada, ir kur visa tai darau. Kita vertus, mano darbas „kasa“ mane į finansinę duobę, bet aš per daug nesiskundžiu – yra ir blogesnių duobių“, – pabrėžia šimtukininkė.
Vilija pasakoja, kad ateityje norėtų gyventi trobelėje Laplandijos miškuose ir tęsti mokslinį darbą, tai yra tirti politinius ir kultūrinius reiškinius.
„Artimiausius ketverius metus mano dėmesio centre bus sprendimų priėmimas parlamentuose per Covid-19 krizę, o po to norėčiau tirti, pavyzdžiui, sovietmečio reikšmę šių dienų Lietuvai ir kitoms Sovietų Sąjungos okupuotoms šalims, arba kultūrinės traumos išraiškas viešajame gyvenime. Trumpai tariant, noriu geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvenu, ir būtent tam ateityje skirsiu savo dėmesį“, – dėsto pašnekovė.
Šimtukai nelemia sėkmės
Ji mano, kad šimtukų reikšmė turi „ribotą galiojimo terminą“ nuo mokyklos baigimo iki įstojimo į universitetą, ir jokie egzaminų rezultatai neužtikrina sėkmės.
„Man sėkmė būtų nustoti abejoti savo jėgomis ir patirti daugiau džiaugsmo kasdieniame gyvenime. Švietimo sistemoje sėkmė yra „pagaminti“ standartinį švietimo produktą, kuris teisingai atsako į egzaminų klausimus. Mes skirtingai suprantame sėkmę. Jei kalbame apie sėkmę kaip turtus, šlovę ir privilegiją, socialinis ir ekonominis kapitalas tam turi daugiau įtakos nei triženkliai egzaminų rezultatai“, – teigia šimtukininkė.
