Iš menų srities – į programuotojos kėdę: keisti profesiją paskatino noras sukurti žaidimą

Vilniaus dailės akademijoje studijavusi Eglė Jakutavičiūtė įgijo grafikos magistro diplomą ir nė nesvajojo apie darbą IT sektoriuje. Po studijų moteris sėkmingai darbavosi komunikacijos ir rinkodaros srityse – maketuotoja, dizainere, iliustruotoja, o keisti profesiją paskatino noras pačiai pabandyti sukurti žaidimą.

Šiuo metu IT įmonėje „Devbridge“, (priklausančioje „Cognizant Softvision“ kompanijai) dirbanti „Front-End“ programuotoja neslepia, kad nors ir buvo girdėjusi ne vieną stereotipą apie moteris programuotojas, tačiau vos pamačiusi IT industriją iš vidaus, visi jie buvo sėkmingai paneigti, o karjera technologijų sektoriuje sėkmingai klostosi jau ne vienerius metus, rašoma pranešime spaudai

– Baigėte Dailės akademiją ir daug metų dirbote visai su IT sritimi nesusijusiuose sektoriuose – rinkodaros, komunikacijos, dizaino. Kodėl nusprendėte keisti profesinę kryptį?

– IT srityje atsidūriau atsitiktinai – dirbau dizainere ir iliustratore, tačiau vieną dieną nusprendžiau sukurti online žaidimą. Planas buvo toks: man pačiai sukurti scenarijų, nupiešti visus žaidimo vizualus ir tada pasinaudoti tokiu nemokamu „game engine“. Kol piešiau iliustracijas, tą game engine išjungė, tad likau tik su žaidimo vizualais. Pagalvojau, ai, gal aš ir pati suprogramuosiu, nejaugi tai gali būti taip jau sudėtinga. Tada pradėjau googlinti, nuo ko čia pradėti, tačiau labai greitai supratau, kad mokymasis užtruks, nes informacijos kiekis yra tiesiog neaprėpiamas. Nusprendžiau pradėti nuo pačių pagrindų, po truputį mokiausi, ir viskas pasirodė taip įdomu, kad prie programavimo likau iki pat šios dienos.

– Kas nulėmė, kad pasukote programavimo kryptimi ir susidomėjote būtent „Front-end“?

– Kadangi pirminis mano tikslas buvo sukurti online žaidimą, pirmiausia pradėjau mokytis Javascript'o, tada prisidėjo HTML ir CSS. Mokiausi pati online, naudojau tik nemokamus resursus. Mokiausi tokiu principu – kuo daugiau perskaityti, peržiūrėti ir būtinai visą sukauptą medžiagą bei informaciją iš karto taikyti praktikoje, kad tikrai geriau viską suprasčiau. Besimokydama šių technologijų radau daug panašumų su savo buvusia veikla, nes galutinis rezultatas – taip pat vizualus, tik įrankiai tam rezultatui pasiekti yra reikalingi visiškai kiti, todėl ir pasirinkau „Front-end“ sritį. Net ir šiandien darbe man yra smagiausia matyti galutinį vizualiai patrauklų rezultatą. Tik čia pasiekti tai, kas atrodo labai paprasta vizualiai, dažnai prireikia gana daug darbo ir žinių, bet būtent tai man ir yra labai įdomu.

– Nors nemažai išmokote savarankiškai, tačiau vis dėlto nusprendėte įstoti į nemokamą „Sourcery“ akademiją, skirtą programuotojams. Kodėl priėmėte sprendimą mokytis ne tik savarankiškai, bet ir akademijoje?

– „Sourcery“ akademijoje atsidūriau neplanuotai – kai jau buvau visiškai tikra, kad noriu toliau savo ateitį sieti ir karjeros siekti būtent IT srityje, pradėjau siuntinėti savo gyvenimo aprašymus į IT įmones, tačiau gavau patarimą pirmiausia išbandyti akademiją. Net jeigu ir sėkmingai baigusi akademiją nebūčiau gavusi darbo pasiūlymo iš įmonės „Devbridge“, tai vis tiek būtų buvusi labai naudinga patirtis. Akademijos metu pirmą kartą susitikau su kitais frontenderiais, pirmą kartą išbandžiau darbą komandoje, pagal sumažintą ir supaprastintą, tačiau vis tiek tikrus projektus atitinkantį darbo modelį. Akademijoje išklausytos paskaitos man labai daug davė – tai kokybiškai ir aktualiai sudėliotas turinys, kurį dėsto būtent prie sudėtingų ir įdomių IT produktų kasdien dirbantys profesionalai.

– Kas jums buvo sunkiausia įžengus į IT sritį ir pradėjus dirbti profesionalioje programuotojų komandoje?

– Prisimenu, net ir prieš pradedant mokytis akademijoje labai bijojau, kad visi vartos vien tik lietuviškus terminus, o aš nieko nesuprasiu, nes viską mokiausi vien tik anglų kalba. Ir, apskritai, labai bijojau, kad per mažai moku ir suprantu, ypač todėl, kad atėjau iš visai kitos, su IT nesusijusios srities. Tik jau dirbdama supratau, kad jokios žinios nenueina veltui ir mano sukaupta ankstesnė darbo patirtis gali būti naudinga. O visos kitos baimės praėjo vos tik prasidėjus akademijai, o vėliau ir pradėjus dirbti, nes „Devbridge“ kolektyvas yra labai draugiškas, profesionalus, o ir akademijoje studentai komandoje – taip pat puikūs, protingi, motyvuoti žmonės. Kai iš karto po akademijos gavau pasiūlymą ateiti dirbti į „Devbridge“ – nė kiek nedvejojau, jau besimokant akademijoje darbas „Devbridge“ jau buvo tapęs mano svajone.

Neslėpsiu, kad neturint darbo patirties IT srityje – startas nėra pats lengviausias. Pirmuosius darbo „Devbridge“ įmonėje metus dirbau prie didžiulio projekto, prie kurio darbavosi beveik šimtas programuotojų. Iš vienos pusės, vos pradėjusi karjerą buvo sunku aprėpti tokio masto kodo bazę, iš kitos pusės – turėjau labai daug erdvės mokytis. Dabar dirbu prie įvairių skirtingų nedidelių projektų su mažomis komandomis – nuo kelių iki maždaug dešimties žmonių. Projektai labai įvairūs, technologijos taip pat. Man čia patinka dirbti jau vien todėl, kad turiu galimybę keisti projektus. Visuose projektuose dirbu prie vizualinių dalykų – man svarbu, kad rezultatas būtų vizualiai geras, patrauklus, nuolat taikau savo anksčiau sukauptą patirtį. Neatitrūkau ir nuo „Sourcery“ akademijos veiklų – jau antrus metus esu mentorė akademijoje. Labai įdomu dalyvauti šiame procese jau būnant kitoje pusėje.

– Kuo jus žavi „Front-end“ programuotojos darbas? Ar nejaučiate rutinos kasdieniniame darbe?

– Labiausiai šioje srityje mane žavi tai, kad kas dieną išmokstu ką nors naujo, niekada nebus taip, kad kažką moki ir tai kartoji kiekvieną dieną. Mažai šansų šiame darbe atsirasti rutinai, nes technologijos nuolat keičiasi ir turi kasdien stengtis nuo jų neatsilikti. Su iššūkiais tenka susidurti kasdien, bet tai ir yra vienas iš šio darbo pliusų – su kokiais sunkumais besusidurtum, pirmiausia yra milžiniška online bendruomenė, kur gali rasti atsakymus į didelę dalį kylančių klausimų, ir šalia yra komanda, kurią sudaro tikri profesionalai, į kuriuos gali visada kreiptis pagalbos ar patarimo. Čia dirba ne tik puikūs profesionalai, bet ir šiaip įdomūs, draugiški, geri žmonės, tarp kurių jautiesi puikiai.

– Kaip save toliau įsivaizduoji šioje srityje ir ką norėtum pasiekti ateityje?

– Darbą, kurį kasdien dirbu, galėčiau palyginti su galvosūkių sprendimu: praktiškai kiekvieną dieną sprendi vis kitą galvosūkį, tad ar gali būti smagiau? Ir toliau planuoju mokytis, gilinti žinias, išbandyti naujas technologijas ir kada nors vis tik sukurti kokybišką žaidimą, t.y. grįžti prie to, nuo ko viskas prasidėjo. Taip pat norėčiau, kad merginos drąsiau rinktųsi programavimo sritį. Su stereotipais, kad IT yra vyriška sritis, daugiausiai susidūriau ne IT aplinkoje, o darbe – nė karto. Manau, kad tokia nuomonė – visiška nesąmonė. Tiesa, vyrų programuotojų vis dar yra kiek daugiau, nei moterų, bet pastebiu, kad jų sparčiai daugėja. Nematau nei vienos priežasties, kodėl merginos neturėtų rinktis programavimo – tai labai įdomi, perspektyvi ir paklausi sritis, kur lytis neturi visiškai jokios įtakos darbui. Šiaip žmonės mano aplinkoje kiek labiau nustemba ne todėl, kad aš esu programuotoja mergina, o todėl, kad perėjau iš dailės į programavimą. Tai daugeliui žmonių atrodo ne tik keista, bet net neįmanoma.

Norintys dalyvauti nemokamoje akademijoje, kviečiami registruotis iki 2022 m. rugsėjo 28 d. (įskaitytinai). Daugiau informacijos galima rasti čia.