Ši akį rėžianti nuotrauka yra viena iš 57 Nikon „Small World Photomicrography“ konkurso išskirtinių nuotraukų. Įspūdingą portretą užfiksavo Lietuvos fotografas Eugenijus Kavaliauskas“, – pranešimu spaudai dalijosi CNN. Apie šį fotografo darbą rašė ir „New York Post“.
Tai jau 48–asis konkursas, kurio tikslas – „pripažinti meistriškumą fotografijos per mikroskopą srityje“. Pasak „Nikon“, 2022 m. konkursui buvo pateikta beveik 1,3 tūkst. darbų iš 72 šalių.
Tauragėje gyvenantis fotografas pasakoja, kad konkurse sudalyvauti jį paskatino draugas iš JAV. Eugenijus nusiuntė tris nuotraukas, dvi netiko, o trečioji – skruzdės nuotrauka – ne tik tiko, bet susilaukė labai daug dėmesio.
„Labiausiai mane sukrėtė toks didelis srautas. Niekada neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Visi mes turime kelis šimtus draugų „Facebook“, kurie paspaudžia mygtuką „patinka“, parašo komentarą, o čia „užkaito“ visas tinklas. Ir ne tik Lietuvos mastu“, – pabrėžia E. Kavaliauskas.
Anot jo, tam, kad darbas būtų kažko vertas, reikia ne tik įsigyti įrangą, bet ir bent metus gerokai paplušėti.
„Tokioms fotografijoms skirtos įrangos taip paprastai nenusipirksi. Vienas pažįstamas manęs klausė, kur nusipirkti tokią optiką ir kiek ji kainuoja. Kainuoja sąlyginai nedaug – apie 300 eurų, tačiau niekur jos tokios nėra. Galima bandyti ieškoti dalių „Ebay“, tačiau to neužtenka.
Tokie didieji gamintojai kaip „Nikon“, „Sony“, „Canon“ orientuojasi į milijonus, gamina tokias optikas, su kuriomis gali nufotografuoti augalo žiedą, drugelį, tačiau tokiam darbui ji netinka. Šie objektyvai buvo gaminti Sovietų Sąjungoje, o tų gamyklų jau seniai nebėra“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak E. Kavaliausko, tokiomis fotografijomis užsiimančių žmonių nėra daug. Lietuvoje jis nežino daugiau tokių fotografų, o pasaulyje yra vos keli šimtai.
„Pas mus po kojomis yra milžiniška masė gyvybės. Taip, jei nori pamatyti pingviną, turi važiuot į Antarktidą, tačiau kiekvieno mūsų kieme yra tiek daug gyvybės, kad viso gyvenimo neužteks ją pamatyti, apžiūrėti ir pačiupinėti“, – dėsto fotografas.
Jis pasakoja, kad prieš ketverius metus susidomėjo makrofotografija, o meilę gamtai jautė visada.
„Kai tik atsirado skaitmeninė fotografija ir ji tapo labiau prieinama, įsigyjau skaitmeninį fotoaparatą. Žinoma, pradėjau nuo žiogų, drugelių fotografavimo, bet tai buvo per lengva. Pastebėjau, kad ir pačiam nebuvo labai įdomu, ir aplinkiniai nesistebėjo rezultatais.
Vėliau perėjau prie paukščių – jie gražūs ir malonūs, bet atidaviau jiems penkioliką metų ir vieną dieną kilo klausimas: „Kam aš tai darau?“ Tada suvokiau, kad ši tema yra išsemta, darau tai tik tam, kad daryčiau. O kai taip nutinka, tu nebežengi į priekį, o eini atgal. Ir žmonėms tampi nebeįdomus.
Tada pradėjau ieškoti kažko naujo ir atradau makrofotografiją. Ši tema yra labai plati, jos aprėpti tiesiog neįmanoma. Gali visą gyvenimą tuo užsiimti, ir gyvenimo neužteks“, – aiškina E. Kavaliauskas.
Fotografas prisimena, tuo metu jo kolega, Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo ir jūrų gamtos skyriaus vedėjas Saulius Karalius jam pasakė: „Eugenijau, tu juk paukščių fotografas. Žinai, kad vien jų yra 400 rūšių, ir per 15 metų tu jų visų nenufotografavai. Tai žinok, kad dieninių drugių Lietuvoje yra virš 2,5 tūkst. O kur dar naktiniai? O vabzdžiai? Tie, kurie po žeme? Ir tie, kurie vandeny? Linkiu sėkmės.“
„Supratau, kad reikia imtis vienos temos, o ne bandyti viską aprėpti vienu metu. Be to, tam reikia žinių. Pavyzdžiui, vienąkart pamačiau, kad Lietuvoje gyvena labai gražus drugys – puošnioji vaiva. Pagalvojau: „Na va, dabar tai pavarysiu.“ Įsigyjau tinklelį, apvažiavau visą mišką, bet vaivos neradau. Grįžęs namo paskaičiau, kad jos skraido gegužės pabaigoje, o aš užsimaniau surasti rugpjūtį“, – juokiasi E. Kavaliauskas.
Anot jo, tokiais atvejais supranti, kad viskas nėra taip paprasta. Prasideda žinių bagažo kaupimas.
„Pirmiausia reikia surasti vabzdį, o jie visi juk slepiasi. Po to reikia jį sugauti. Tai nėra lengva, todėl aš stengiuosi iš sau skirto laiko išspausti maksimumą. Per dvi dienas turiu padaryti bent vieną kadrą. Taip darau ir dėl to, kad neprarasčiau įgūdžių“, – pasakoja fotografas.
Pasak jo, skruzdėlė buvo eilinis objektas, tačiau jis nenorėjo jos fotografuoti banaliai.
„Šiai nuotraukai prireikė 460 kadrų. Skruzdę radau miške, parsinešiau namo, įdėjau į šaldytuvą. Ten vabzdžiams vėsu, jie užmiega, ilgai snaudžia, tad yra laiko juos stebėti ir fotografuoti. Apžiūrėjau skruzdę, ir man akyse iš karto pasirodė orkas. Juk visi esame matę „Žiedų valdovą“. Iš karto pamaniau: „Tai turi pamatyti pasaulis“, – dėsto E. Kavaliauskas.
Vis dėlto fotografas teigia iš karto sulaukęs kolegų žinučių apie jo darbo plagiatą.
„Turbūt žmonių prigimtis yra tokia. Man kolegos siunčia kaip žmonės bando atkartoti mano skruzdės nuotrauką. Man tai primena „Eurovizija“, kai konkursą laimėjo Ukraina. Ruslana išėjo su energingu šokiu, ugnimi, ir ji laimėjo. Po metų visi bandė tai atkartoti. Su kolegomis juokaujame, kad kitais metais internete bus vien tik skruzdės. Tačiau tokio darbo greitai nepadarysi. Pačiam turi būti labai įdomu“, – pabrėžia pašnekovas.
E. Kavaliauskas pasakoja, kad jau seniai žmonės jį spaudžia padaryti savo darbų parodą.
„Tačiau čia yra dvi blogybės: finansai ir galerija. Mano paroda būtų kitokia, nei daugelis įsivaizduoja. Lietuvoje vykdomos parodos manęs visiškai nedomina. Tai yra ne parodos, o tiesiog varnelės užsidėjimas. Paroda turi būti tokia, kad atėjęs žmogus pasakytų: „Vau, to dar nemačiau“.
Mano vizijoje nuotrauka turi būti ne mažiau nei metro dydžio ir šalia turi būti originalas – vabzdys. Tada ateis tėveliai su vaikais ar močiutės su anūkais ir pamatys pusantro metro didesnį už save vabalą bei originalą už stiklo. Va tada išliks atsiminimas“, – teigia fotografas.
