„Antipaint“ techniškai patenka į tą žaidimų žanrą, į kurį žmones suvilioti yra sunkiausia. Itin chaotiška šaudyklė su visomis pasaulio spalvomis trykštančiais priešais ir vizualinę sensoriką perkraunančiais jūsų pačių šoviniais. Bet aš norėčiau, kad jį sužaistų kiekvienas lietuvis ir lietuvė, ir suprastų, kad nėra žanro, kurio neįmanoma nepamėgti. Tiesiog tame žanre dar nerastas tas žaidimas.
„Antipaint“ yra sukonstruotas taip puikiai, kad jis patiks jums, jūsų artimiesiems, įskaitant tėvus ir senelius, draugams, o jūsų dailės mokytojai amžinai liks dėkingi, jei parodysite jiems šį žaidimą. Taip, jis velniškai sunkus ir būtent todėl sukurtas principu, kai net ir trumpos sesijos džiugina. Jis turi tą nuotaiką, kad vos jį įjungus jauti kone fizišką prisilietimą, kaip jis stveria jus už rankos ir nusitempia į meno pasaulį. Taip, taip – žaidime esate pradedantysis menininkas, kuris suvokė, kad gimė smarkiai per vėlai. Kažkada pakako ranka nutepti žmogų iš pagaliukų, kad būtum pripažintas geriausiu genties paišytoju. Šiandien norėdamas tapti menininku turi pasivyti ir pranokti tūkstančius buvusių iki tavęs. Arba sunaikinti visą tą suknistą kičą ir pakeisti jį tikrais meno šedevrais – savo darbais.
Būtent tą žaidime ir darome – šokame ant drobės ir kaunamės su dažų ir pigmento demonais, kurių kraujas ir limfa tampa mūsų darbo spalva ir tekstūra. Visas kovos džiaugsmas, kyla, be abejo, iš priešų gausos bei įpročių. Juokingiausia žaidžiant yra suvokti, kad visi tie dažų baubukai nenori jūsų mirties, jie jūsų nepuola, na, dalis jų nepuola. Vieni tenori paveizėti, ką čia tapote ir trukdo dirbt savo buvimu šalia. Kiti tiesiog vaikosi įkvėpimo, ar sužavėti jūsų genijaus tiesia rankeles, idant jus paliestų. Tik tas aukščiausiojo kūrėjo aikštingumas lemia, kad toks kontaktas su auditorija jums yra mirtinas. Tai žaidimas šaudyklė, kurioje šaudai neaišku ką ir stresuoji, nes baidaisi net savo paties šešėlio. Pirmi bandymai žaisti buvo tiek įtempti ir sudėtingi, kad nė nežinau, kaip aš žaisčiau šitą žaidimą, ir, ko gero, jį būčiau žaidęs kitaip, jei ne tos dūdos. Dieve, tos dūdos. Aš dievinu dūdas.
Žalvarinis
Kova žaidime varoma dūdų. Na, tų, rimtam baliui nusiteikusių dūdų, persodrintų balkanų motyvais, kurios blerbia taip, kad negali išbūti ramiai, negali nesišypsoti – nori siausti, trypti ir tiek. Ir žaidime sau trypi, tuos dažų baubukus, ritmiškai kurdamas vis naujus paveikslus ir pagaudamas save, kad žūni, nes užsišoki. Šokio prasme. Esate šokę pirštais? Žaiskite „Antipaint“ ir prisišoksite. Svarbu tik, kad klaviatūra būtų mechaninė – jau po valandėlės pagausite save atliekančius krūvą nereikalingų ir net rizikingų judesių žaidime, vien todėl, kad taip muzika, pritariant jūsų mygtukų klaksėjimui, skamba geriau.
„Antipaint“ sukurtas Lietuvoje, ir, kaip pridera tokiam žaidimui, jame yra dviejų Lietuvos grupių muzika. Klausydamas jų aš ne tik tapau meno virtuozu ir NFT (nepakeičiamas žetonas (angl. non-fungible token, NFT)) ekspertu, bet ir turėjau nušvitimą apie tai, kad toli gražu ne viskas su Lietuvos muzika yra blogai. Ta proga rekomendacija įsigyti geros nuotaikos iš „Mood Sellers“, o po to ją visą nuleisti į „Kanalizaciją“. Ir jei „Mood Sellers“ muzika pasirodys per pavojinga ramiam klausymui, kai rankose nėra šluotos (ar klaviatūros ir pelės), tai „Kanalizacija“ yra kažkas, kas tiesiog galėtų gyventi jūsų grojaraštyje. Labai jaukiai klausosi tiek žaidime, tiek ir be jo.
Močiutei per sunkus
Duok pažaisti močiutei, sakei. Močiutei patiks, sakei. O ji net pirmo lygio neperėjo.
Iš pradžių aš irgi! Na, neperėjau aš to pirmo lygio. Pirmus dešimt bandymų net nepavyko nueiti iki pirmo boso! Tai aš nemeluosiu – kaip žaidėjai, turite duoti „Antipaint“ laiko į jus įsikibti. Esmė tame, kad nežmonišką žaidimo sudėtingumą ir jo chaosą kompensuoja dar galingesni ginklai, savybės ir triukai, kuriuos galite atrasti žaidime. Tai melas, kad žaisdami „Antipaint“ jus sunaikinate praeities genijų darbus, kad jūsiškiai atrodytų įspūdingiau. Ne, ne. Visa „Antipaint“ esmė yra išgyventi tūkstančius gyvenimų, kad suvoktum, kaip sunkiai yra atskleidžiamas talentas ir pasiekiama šlovė. Tai yra tūkstančiai bandymų, kad ir labai nevykusių. Tūkstančiai gimimų ir mirčių, kas kartą mirus suprantant kažką naujo, prisikeliant ir nugyvenant dar vieną gyvenimą truputį protingiau.
Tai prie ko čia raganius?
Nors „Antipaint“ tėra „bullet hell“ žanro atstovas įrėmintas „roguelite“ drobėje, jis demonstruoja didžiulį kūrėjo atsidavimą harmonijai ir temai. Tiek per projekto valdymo, tiek per paties žaismo prizmę. Nė akimirkai nesudvejočiau, kad „Antipaint“, visų pirma, sukurtas būti smagia, chaotiška pramoga, ir jis tuo yra, bet užmušę minutę, kokią naudą iš jo dar pasiimsite? Nežinau, gal žaidimas suvedžios jus pabandyti prieš miegą paklausyti Bobo Roso (jis čia turi parduotuvę, tokią pat motyvuojančią)? Gal jo paklausę, pagaliau tapsite drąsūs ir padaužę teptuką pagaliau prispausite jį prie drobės, taip sukurdami savo pirmąją gyvenime pušį? O gal susimąstysite apie menus ir žodžių reikšmes? Kuo kavos menas ne menas?
Žmonės už pusę minimalkės ir (o, absurde) arbatą, ne tik išviria jums gardų puodelį, sąžiningai augintų pupelių kovos, bet ir nupieš ką nors ant putos. Ar tai ne menas? Menas! Antras pagal lengvumą kiekvienam mūsų įgyti, po NFT. Bohemiškas humoras čia tampriai susietas tiek su vėjavaikiška socialine kritika, tiek su žaismu. Kiekvienas žaidimo juokelis (dialogo eilutė, ginklo pavadinimas, rasto daikto efektas, sutiktas veikėjas) yra ne tik juokingas, bet ir turi realias šaknis fiziniame pasaulyje.
„Antipaint“ yra ne tik puikiai sukonstruotas ir per sesijų gausą atrakinamas žaidimas, ne tik žaidimas, pardavęs man dvi lietuviškas grupes, bet ir įrodymas to, kad savo šalyje mes turime kūrėjus, kurie gali sukurti lietuvišką „Raganių“ (angl. „The Witcher“). Nes „Raganius“, visų pirma, nėra tai, ką mes matėme ir patyrėme žaidime. Visų pirmą, tai filosofija ir požiūris į žaidimų kūrimą, kurį savyje išugdė to žaidimo kūrėjai.
Tai jų talentas apjungti savo galimybes vienam harmoningam rezultatui. Kai pedantiškas požiūris galioja viskam, pradedant žaidėjo vaidmeniu, baigiant smulkiausių detalių gausa, kurios ir kuria emociją, kurios priverčia žaidėją įsijausti ir užsimiršti, nes pats žaismo procesas yra abipusis, nes žaisdamas tu jauti kūrėją šalia, nes jis žaidžia su tavimi. Tai štai „Antipaint“ kūrėjas Vilius Prakapas tas savybes turi. Ir jis toks Lietuvoje ne vienintelis. Dar 10-20 „Vilių Prakapų“ šioje padangėje ir bus jums „Raganius“. Pažadu.