Kompiuteriniai žaidimai susilieja su menu: Berlyno festivalio A MAZE. apžvalga

A MAZE. – unikalus ir išskirtinis festivalis vienijantis visus norinčius kurti meną skaitmeninėje erdvėje. Greta kompiuterinių žaidimų ir potyrių, kuriuos dažniausiai į festivalį suveža pradedantieji kūrėjai ir įvairiausių mokymo įstaigų studentai, savo darbus demonstruoja ir pripažinti menininkai, bei industrijos veteranai. Festivalio tiklas – laužyti žaismo ir kūrybiškumo ribas, pristatyti drąsias koncepcijas, bei džiuginti lankytojus netikėtu žaismu.

A MAZE. – jau 12 kartą surengtas, žaidimų ir žaismingų medijų festivalis Berlyne. Šiemet, pirmą sykį gyvai nuo tada, kai festivalis buvo priverstas išsikraustyti į virtualybę dėl pandemijos atneštų ribojimų. Ta proga A MAZE. pakeitė ir savo įprastą lokciją, persikeldamas į buvusio krematoriumio erdvėse įkurtą kultūros parką „Silent Green“.

Šiemet festivaliui buvo pateikti 286 darbai iš 56 valstybių, tarp jų ir debiutas iš Lietuvos – Karolio Dikčiaus žaidimas „Strange Aeons“. Balsu valdomame žaidime atsiduriame savotiškame kiber pragare iš kurio turime ištrūkti ir grįžti į gyvųjų pasaulį, kas nėra nei paprasta nei įprasta – nes žaidimo uždavinius sprendžiame tiesiog kalbėdamiesi su dirbtiniu intelektu.

Karolio darbas puikiai įsiliejo į bendrą festivalio atmosferą. Įprastai A MAZE. garsėjo stipriais naratyviniais žaidimais bei potyriais sukergiant tradicinius menus ir žaismą. Vis tik šiemet akivaizdžiai jautėsi ir spartaus technologinio progreso įtaka menams.

Festivalyje buvo galima susipažinti ir liūdyti gausybę eksperimentų, kurių metu žaismui pasitelkiamos naujausios technologijos – dirbtinis intelektas, spartus interneto ryšio įgalintos metavisatos, virtuali realybė ir t.t.

Technologiniai sprendimai festivalyje patenka į tam tikrą kaktomušą su šiuolaikiniu menu ir iš to gimę projektai demonstruoja įdomią ateities viziją, kurioje tradiciniai menai, tokie kaip kinas ar opera, gales būti patirti per žaismą.

Vieną tokių idėjų demonstravo „The MetaMovie“ komanda iš JAV ir jų „MetaMovie Presents: Alien Rescue“ potyris virtualioje realybėje. Čia žaidėjai virsta pagrindiniais interaktyvaus kino veikėjais, kai tuo tarpu kiti filmo herojai yra suvaidinami realių aktorių, realiame laike. Siekiant išsaugoti žaismo elementą, žaidėjams paliekama pasirinkimo laisvė, bei galimybė įtakoti filmo eigą ir baigtį.

Panašus darbas pademonstruotas ir šokio gerbėjams, „Unwired Dance Theatre“ (JAV) ir jų potyris „Discordance“ kviečia patirti šokio magiją virtualybėje. Šis darbas labiau taikomas žiūrovui nei žaidėjui. Šokėjai esantys Londone ir Niu Jorke susitinka virtualybėje kur atliekamas šokio performansas. Žiūrovai gali rinktis ir stebėti jį gyvai, šokio teatre, ar virtualioje realybėje, tiesiog iš namų.

Šių eilučių autoriui didžiausią įspūdį vis tik paliko paprasti, greitai patiriami ir šokiruojantys, ar gilų emocinį įspaudą paliekantys žaidimai. Vienas tokių – „It's just a dream (don't worry)“ leidžiantis pasinerti į kūrėjo sapnus. Žaidimą valdome lysdami į kūrėjo galvą (beveik) tiesiogine šių žodžių prasme – žaidimas valdomas sukiojant ir lankstant manekeno galvą, kuri vizualiai iš ties šiek tiek primena žaidimo kūrėją.

Žaismas sukelia įvairiausių minčių, tarp jų ir filosofinę dilemą apie tai, ar kiekvienas žaidimo veikėjas išties jaučiasi taip, it mes sugriebę jį už plaukų tampytume po pasaulį. Šią instaliaciją pristatė Laurenz Riklin ir Leander Leutzendorff iš Austrijos, žaidimo aplinkų kūrimui naudoję išskirtinai tik realaus pasaulio fragmentus kuriuos į žaidimą perkėlė naudodami 3D skenavimo technologiją.

Bet kurioje Lietuvos galerijoje sau puikią vietą rastų ir bendras Meredith Thomas, Karolina Korab ir Gilda Couster darbas „Melete“. Tai interaktyvi instaliacija, kurioje lankytojai kviečiami susipažinti su kūrėjų eksperimentais mokant mašiną piešti. Šiandien dauguma mūsų jau matė piešiantį dirbtinį intelektą ir net atvirai juo žavisi, tačiau piešimo stilius kurį jis naudoja nėra panašus į žmogaus. Dirbtinis intelektas piešia taškais, o žmogus kreivėmis, štrichais ir potepiais.

Taigi menininkas tapo programuotoju siekdamas sukurti mašiną kuri pieštų lygiai taip kaip jis. Mes gauname liūdyti šią kelionę. Penkiolikos minučių pasakojimas padalytas į kelias dalis, kurių metu susipažįstame su piešimo istorija, filosofija, kūrėjo nesekmėmis, bei gauname patys papiešti. Mūsų bandymus piešti netrukus čia pat atkartoja iš mašina, tad norom nenorom šalia vieno kūrinio gimsta kitas, bendras, mūsų visų darbas.

Kur kas paprastesnis, bet iki sielos gelmių sukrėtęs darbas atkeliavo iš Šveicarijos. „Psychotic Bathtub – The Story of an Escalating Mind. And Ducks.“ sukūrė stundetė prisistatanti kaip „Natsha“. Tai ypač dailiai išpieštas, keistų „Disco Elysium“ „vaibų“ turintis nuotykis vonioje. Vonioje, kurioje žaidėjai sieks susitaikyti su skaudžia netektimi, kai išlipimas iš vonios reiškia tiesiog banalų gebėjimą gyventi toliau. Nepaisant apgaulingo paprastumo, žaidimas iššaukia gausybę įvairių emocijų ir turi kelias galimas pabaigas.

Mėgstantiems vairuoti, o ypač plepėtis kelyje, renginyje buvo siūlomas net ne žaidimas pavadinimu „Yugo: the non-game“. Žaidimo kūrėjas Petrit Hoxh iš Kosovo siūlo tiesiog sėsti į automobilį, luktelėti, kol kažkur renginio erdvėse tai padarys kitas žaidėjas ir… pasinerti į pokalbius, vairuojant ar paliekant šią naštą autopilotui. Automobilyje taip pat yra radijas, tad pakeleiviai gali išsirinkti norimą muziką, kuri dažnai pasitarnauja ir kaip ledlaužis pokalbiui. Radio stočių pasirinkimas siūlo geriausius aštuonesdešimtųjų hitus, taip pat muziką iš populiaraus kino ar žaidimų, tad įkvėpimo pokalbiams tikrai netrūksta. Skamba kaip kokia čatruletė, tačiau jausmas visiškai kitoks, labiau primena tikrą kelionę su nuo pakelės prigriebtu pakeleiviu.

Galiausiai norisi paminėti brito Dean Moynihan darbą „A Community Garden Outside Of Kyiv“. Šis potyris yra labai paprastoje „pixel art“ stilistikoje išpildytas sodas, kažkur šalia Kyivo. Kiekvienas žaidėjas gauna vieną saulėgražos sėklą ir šešis laistytuvus. Pasodinę savo saulėgražą, galime palaistyti tiek savą, tiek kitas Žaidėjai raginami grįžti į sodą ir vėliau, palaistyti ar pasidžiaugti jame augančiomis gėlėmis. Kur vinis? Kūrėjas teigia, kad jei prarasime Ukrainą, jo sukurtas, bet visų mūsų prižiūrimas sodas taip pat bus ištrintas visiems laikams.

Be abejo, festivalyje buvo gausu kur kas sudėtingesnių ir įmantresnių kūrinių, tokių kaip „Viewfinder“ – žaidimas kurio pasaulyje ieškome nuotraukų vien tam, kad numetę jas bet kur aplinkoje galėtume į jas „įeiti“. Vis tik aš pasirinkau paminėti tuos žaidimus, kurie palietė mane asmeniškai, nes tai ir yra pagrindinė A MAZE. mintis. Didžioji dalis festivalyje pristatomu žaidimų atspindi kažkokį asmenišką kūrėjo išgyvenimą, tad jei potyris patiko, gali būti tikras, kad jo kūrėjo asmenyje rasi įdomų pašnekovą su kuriuo tave kažkas vienija. Turint tai galvoje nenuostabu, kad festivalyje labiausiai patikę žaidimai gali pasirodyti ypač nuobodūs žaisti namuose ir atvirkščiai.

Baigdamas šį tekstą tiesiog kviečiu susipažinti su festivaliui nominuotais darbais, bei su jo konkursinės programos nugalėtojais. Daugumą šių žaidimų jei norėsite, galėsite išmėginti ir patys. Festivalis A MAZE. pernai pristatė dešimt žaidimų iš savo programos Klaipėdoje vykstančiame festivalyje BLON. Tikėtina, kad progą išvysti A MAZE. žaidimus Lietuvoje turėsime ir šiemet.