Sapnuojant Dievą

Kadangi originalus žaidimas buvo dedikuotas protagonistui Eivor ir jo žygdarbiams vikingų ir saksų žemėse, tai iškart svarbu pabrėžti, kad žaidimo išplėtime tam dėmesio niekas neskiria.

„Dawn of Ragnarök“ akivaizdžiai turi dieviškų ambicijų. Norom ar nenorom, bet bando supanašėti su „God of War“ ir kviečia žaidėjus narplioti keistą skandinaviškų sagų interpretaciją.
Sveiki atvykę į silicio slėnius...
Eivor būdavo paragaudavo musmirių ir originaliame žaidime, jų dėka galėjo sapnuoti vizijas, kurios atskleisdavo ir dalį pagrindiniame žaidime buvusių paslapčių. Vis tik Eivor kelionės į Asgardą buvo nevisavertės – tokia supaprastina originalaus žaidimo versija. Šį kartą grybienos gėralas nublokš mus į Svartalfheimą, mitines skandinaviškų nykštukų žemes. Čia, kaip ir galėjome spėti, matysime savo veikėjo kūną, tačiau šiame sapne būsime nebe Eivor, o Odinas.
Tas retas atvejis, kai tenka dievas seka paskui brudą.

Pagrindinė ir esminė šio išplėtimo problema be daugybės smulkių techninių klaidų yra ta, kad šis žaidimas išties primena sapną. Atrodo realistiškai, momentais įtraukia, tačiau vis neapleidžia jausmas, kad niekas pasaulyje nėra tikra ir tuoj, tuoj iš šio sapno nubusime.

Tai lemia keli dalykai, tačiau labiau nei kas kita – nemirtingumas. Galbūt padariau klaidą pasirinkdamas žaisti šį išplėtimą kaip savo senų nuotykių tąsą. Mano veikėjas (kuriuo pereitas tik originalus žaidimas be kelių jau buvusių išplėtimų) buvo tiesiog per galingas „Dawn of Ragnarök“ turiniui ir absoliučiai nė viena kova (įskaitant ir arenos ar bosų iššūkius) nebuvo įdomi. Tad jei žaisite ir ieškosite iššūkio, pasinaudokite galimybe papildomą turinį pradėti kaip naują žaidimą.

Atmetus kovas, kurios žaidimo mechanikų prasme nė kiek nepasikeitė, mūsų čia laukia dar 30-35 valandos turinio. Siužetinės linijos įveikimui pakaks kelių valandų, visa kita antrinės užduotis, pasaulio paslaptys ir lobiai, kurių prireiks, jei norėsite tobulinti savo šarvus iki dieviškos kokybės lygio.

Apmaudžiausia čia, žinoma, tai kad tos šalutinės užduotys yra įdomiausias turinys, bent jau ta prasme, kad ten netrūksta komiškų siužetų ir galvosūkių, kartais išties priverčiančių pasukti galvą. Kažkuria prasme tai ironiška, bet žaidimas atgaivina galvoje visas tas vaikystės pasakas, kuriose dievai eidavo galynėtis su mirtingaisiais tiesiog šiaip, vedami nuobodulio.
Horizonto detalės, kurios atrodo išties viliojančiai, deja, yra už žemėlapio ribų.

Dievas karžygis be bardo

Pagrindinė siužetinė linija šį kartą gan dramatiška. Liepsnų valdovas Surtr įsiveržia ir okupuoja Svartalfheimą, likę gyvi nykštukai glaudžiasi požemiuose ir talkina pagrobto sūnaus ieškančiam Odinui.

Kaip ir originaliame žaidime, taip ir čia, vaizdo intarpai sukami tiesiog „ant varikliuko“, kartas nuo karto palepinant žaidėją režisuotais vaizdais, tačiau didesnė pasakojimo dalis vis tik perteikta per „kalbančias galvas“.
Pasaulyje išsiliejo lavos upės, o miestus siaubia milžinai, bet vis tiek yra manančių, kad tai pramanas.
Negana to, net ir tos surežisuotos scenos kažkaip prasideda ir baigiasi labai netikėtai, tarsi įdėtos paskutinę minutę, pasakojimas iš esmės stokoja nuoseklumo. Jei originaliame žaidime, tiek Eivor, tiek ir Odinas garsėjo iškalba, tam čia vietos irgi veik neliko. Galiausiai kiek glumina ir faktas, kad reidų metu prie mūsų prisijungę Odino kariai, vis tiek kreipiasi į jį Eivor.
Dieviškas nusiteikimas.

Nepaisant to, kažkoks pasitenkinimas įveikiant istoriją liko. Žaidimas pasakoja apie pasaulio pabaigos pradžią, o kūrėjai siunčia signalą, kad tai ko gero dar nepaskutinis išplėtimas. Kažkuriuo metu Odinas garsiai pareiškia, kad jis laukia Ragnaroko ir kils į kovą, tik jau ne šiame kūne.

Galbūt tai buvo šiaip siužetinis vingis, o gal pranašystė, kad sulauksime dar vieno išplėtimo, ar net naujo žaidimo, kuriame Odinas išsivaduos iš žemiškų pančių ir mes valdysime tikrą Dievą, o ne juo sapnuotoją.
Iki tikslo galima ilgai kopti, arba greit nuskristi...

Verdiktas ir apie smulkmę

Jei būti visiškai atviram, tai „Dawn of Ragnarök“ rekomenduočiau žaisti tik tiems, kas jį jau turi, arba yra tokie „Assassin‘s Creed“ serijos fanai, kad nė už ką nepraleis nė vieno jos žaidimo. Visiems kitiems šis nuotykis greičiausiai pasirodys keistas ir nuobodokas.

Nors pasaulio tyrinėjimas bei žemėlapis čia įgyvendinti geriau, nei tarkim kelionės į Asgardą, jis mažai kuo skiriasi nuo to ką matėme originaliame žaidime. Na taip, radę trolių prakeiksmą dabar turėsime sunaikinti keletą runų, o ne vieną. Taip, vietoj senovės Romos artefaktų dabar ieškosime deimantų, bet esmė gi ta pati.
Švelnus ir žudantis dieviško plaktuko prisilietimas.
Vienintelis tikrai serijoje nematytas niuansas – nauja Hugr Rip savybė. Hugr yra kažkas panašaus į sielą, tad įveikę priešus, kai kuriais atvejais galėsime pagrobti ir jų sielą. Tokiu būdu žudydami ugnies milžinus galėsime vaikščioti lava, persekiodami Jotunheimo žudikus išmoksime teleportuotis, o šaudydami varnas — skristi. Be abejo šios savybės integruotos ir galvosūkiuose, kas dažniau jų sprendimą palengvina, o ne pasunkina, kaip galėjome tikėtis.
Visam šiame lobyje man vertingiausi pasirodė lūžęs narvas ir tris sidabriniai.
Vizualiai žaidimas atrodo puikiai, bet tuo pat metu kiek statiškai. Mano galva kūrėjai praleido puikią progą pasižaisti su spalva ir forma. Ekrane matome tą pačią britaniją, tik kalnai čia auksiniai, o kur ne kur auga magiškos gėlės.
Labiausiai nudžiugino šis šernas. Jojant jis šauniai kriuksi ir spjaudosi dūmais.

Po tokių žaidimų kaip „Horizon: Zero Dawn“ akis ilgisi augmenijos įvairovės, o už vis labiau gamtos garsų ir atmosferos perteikiančios pasaulio gyvybę. Atsižvelgiant į visą tai ką parašiau aukščiau, belieka reziumuoti: kodėl paprastas žmogus sapnuoja esąs dievas taip retai? Ogi todėl, kad nemirtingumas ir amžinas gyvenimas suponuoja nuobodybę. O kam patinka, kad ir ryškūs, bet nuobodūs sapnai?