Kai kurie žmonės visą gyvenimą kovoja su liga, vadinama prozopagnozija, kai žinomi veidai atrodo nepažįstami arba nepažįstamų žmonių veidai atrodo viliojančiai atpažįstami. Dalis žmonių, kuriems pasireiškia vadinamasis veidų aklumas (angl. „face blindness“), net negali atpažinti savęs veidrodyje.
Šiandien, daugumos vertinimų duomenimis, apie 2-2,5 proc. pasaulio gyventojų turi tam tikrą šio pažinimo sutrikimo formą, tačiau, kaip rodo nauji Harvardo universiteto tyrimai, šis sutrikimas gali būti ne toks retas, kaip manyta iš pradžių.
Pastaraisiais metais žiniasklaida vis daugiau dėmesio skyrė šiai būklei, ir vis daugiau žmonių prabilo apie savo asmeninę kovą su prozopagnozija.
Daugiau nei pusė žmonių, manančių, kad gimė su šia liga, neatitinka dažniausiai taikomų diagnostikos standartų. Šie lengvesni atvejai nėra įtraukiami į tyrimus, tačiau jie aiškiai išsiskiria populiacijos lygmeniu.
Harvardo mokslininkai, atlikę įvairius veido atpažinimo testus ir klausimynus daugiau kaip 3 tūkst. suaugusių JAV dalyvių, nustatė grupę žmonių, kurių rezultatai buvo gana prasti.
Priklausomai nuo to, kokias diagnostines ribas taikė prozopagnozijos diagnozei (jų yra daug), autoriai nustatė, kad šios būklės paplitimas svyravo nuo 0,13 proc. iki 5,42 proc.
Šiandien dažniausiai taikomi gana griežti diagnostikos standartai, kurie paprastai apima savianalizės ir objektyvių testų derinį. Harvardo tyrime ši griežta riba leido nustatyti beveik 1 proc.
Tačiau įdomu tai, kad ši pacientų grupė nebūtinai turėjo blogiausius veido atpažinimo testų rezultatus.
Kai kurių asmenų, kuriems prozopagnozijos diagnozė pagal šiuos griežtus kriterijus nebuvo nustatyta, iš tikrųjų rezultatai buvo prastesni nei tų, kuriems ji buvo nustatyta.
Išvados rodo, kad ši liga egzistuoja spektre, kaip ir daugelis kitų raidos sutrikimų, pavyzdžiui, autizmas ir išsėtinė sklerozė.
Iš viso Harvardo mokslininkai nustatė 31 asmenį, kuriam pasireiškė didžioji prozopagnozija, ir 72 asmenis, kuriems pasireiškė lengvoji prozopagnozija. Kartu tai sudaro 3 proc. visos imties.
Išplėtus į populiacijos lygmenį, tai yra maždaug 10 milijonų amerikiečių, kurie gali kentėti nuo šios ligos, o milijonai iš jų šiuo metu lieka nuošalyje.
„Tai svarbu dėl kelių aspektų“, – aiškina Harvardo universiteto psichiatras Džozefas DeGutis.
„Pirma, dauguma tyrėjų taikė pernelyg griežtus diagnostikos kriterijus, todėl daugeliui asmenų, turinčių didelių veido atpažinimo problemų kasdieniame gyvenime, buvo klaidingai pasakyta, kad jie neserga prozopagnozija.“
Jei mokslininkai, tiriantys veidų aklumą, sušvelnins šiuos parametrus, daugiau žmonių, kuriems sunkiai sekasi atpažinti veidus, galbūt ieškos apėjimo būdų ir gudrybių, padedančių atpažinti veidus. Ir kol šie lengvesni atvejai įtraukiami į tyrimus kartu su sunkesniais, neatrodo, kad jie labai sumažintų bendrą pacientų skaičių.
„Tai patvirtina, kad prozopagnozijos raida yra tęstinė, o ne atskira grupė“, – rašo Harvardo mokslininkai.
„Ši išvada preliminariai patvirtina teiginį, kad švelnesnių diagnostinių kriterijų taikymas pastebimai nepakeičia tiriamo sutrikimo pobūdžio“, – priduria jie.
Kitame 2022 m. pabaigoje paskelbtame straipsnyje pateikiami panašūs argumentai. Autoriai teigia, kad laisvesnė prozopagnozijos diagnozė yra labiau įtraukianti ir galiausiai praplės mūsų ribotas žinias apie šį sutrikimą.
Harvardo mokslininkų teigimu, tiriantys šios ligos raidą, nuo šiol turėtų naudoti dvi standartizuotas sutrikimo ribas: vieną – dideliems atvejams, kitą – lengviesiems. Bent jau tol, „kol bus nustatytos mechaniškai labiau pagrįstos ribos“.
„Diagnozės išplėtimas yra svarbus, nes žinojimas, kad turite realių objektyvių prozopagnozijos įrodymų, net ir lengvos formos, gali padėti jums imtis veiksmų, kad sumažintumėte neigiamą jos poveikį kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, pasakyti apie tai įtakingiems bendradarbiams arba kreiptis dėl gydymo“, – sako D. DeGutis.
Netgi yra tikimybė, kad lengvos formos prozopagnozija iš tikrųjų gali būti naudingesnė, jei bus vykdomas kognityvinis mokymas ir gydymas.
Pats laikas atsižvelgti į šiuos atvejus.
