Pradedant „Matrica“ ar „Die Hard 4.0“ ir baigiant serialu „Silicon Valley“ – programuotojas vaizduojamas kaip žmogus, galintis beprotiškai greitai tarškinti kompiuterio klaviatūros mygtukus, mokantis per kelias minutes įsilaužti į bet kurią sistemą ir vis žiūrintis į ekraną, kuriame kažkodėl labai sparčiai keičiasi įvairūs simboliai ir langai. Žinoma, dar reikia nepamiršti, kad iš esmės visi programuotojai yra keistuoliai, gyvenantys savo pasaulyje ir nemokantys bendrauti su žmonėmis. Na, bent jau tokį vaizdą formuoja kino industrija.
Dar kitokį programuotojo įvaizdį suformavo žiniasklaida. Jos puslapiuose mirga pasakojimų apie IT specialistus genijus, kurie sukūrė kažkokią sistemą ar algoritmą ir dabar yra milijonieriai ar milijardieriai. Na, o jeigu ir nesukūrė savo verslo, tai yra samdomi už pasakiškus pinigus, mėgaujasi nemokamais kruasanais darbe ir gali biure žaisti su „PlayStation 5“.
Kiekvienoje iš nupasakotų hiperbolizuotų ir suromantintų situacijų galima rasti krislą tiesos. Tiesa, pastarąjį dešimtmetį didelė žmonių dalis renkasi programuotojo kelią ar net išmaino savo seną profesiją į šią karjerą dėl klaidingo įsivaizdavimo ir susiformavusių stereotipų.
Taip – programuotojai statistiškai uždirba daugiau. Taip – programuotojai dirba prie sistemų ir programų kūrimo. Tačiau pirmu atveju tai nėra aukso kalnai, ypač jei esi naujokas (junior’as), o antruoju – darbas programuojant yra imlus laikui, reikalaujantis kruopštumo ir stebėtinai daug bendravimo su kitais žmonėmis.
Gerai pagalvojus, jei mane pakviestų į darželį ar mokyklą papasakoti apie savo profesiją ir parodyti vaikams, ką aš dirbu, daugumai klausytojų tai sukeltų nevaldomą žiovulį ar norą greičiau pereiti prie kitos veiklos. Dėl šito visuomet pavydėjau policininkams, kurie pas vaikus gali atsinešti ginklų ir neperšaunamų liemenių.
Aš juk galėčiau vaikams parodyti tik elementarų kompiuterį, prie kurio sėdžiu valandų valandas, rašydamas kodo eilutes ar ieškodamas klaidų jose, stengdamasis įgyvendinti dalykus, kurie daugeliui bus nematomi ir nežinomi. Aišku, dar galiu papasakoti apie susitikimus su kolegomis, kai aptariame technines detales, diskutuojame dėl niuansų ir laužome galvą dėl keliamų reikalavimų įgyvendinimo.
Bet žinote ką? Man tai patinka! Nes, kaip skelbia visiems daug kartų girdėta idioma, – velnias slypi detalėse. O man detalėse ieškoti atsakymo patinka. Patinka konkretumas ir jausmas, kuris užplūsta, kai sistema pradeda sklandžiai veikti. Patinka ir žinojimas, kad ten, kur kiti mato tik išorę, aš turiu gilesnį supratimą. Panašiai kaip mano automobilį prižiūrintis automechanikas – man automobilis yra tik mašina, kuri padeda keliauti iš taško A į tašką B, o jam – tai įrenginys su šimtais detalių, kurios savaip kiekviena svarbi ir užtikrina, kad mano kelionė įvyktų.
Todėl jei man kada nors tektų kokiems pirmokėliams, tarp kurių, tikiu, yra ir būsimų IT proveržių kūrėjų, paaiškinti, kodėl nuobodus darbas mane vis dėlto veža, aš greičiausiai pasakyčiau, kad man tiesiog patinka kurti dalykus, įveikti kompleksiškas problemas, suskaidant jas į mažesnius iššūkius, ir kiekvieną dieną susidurti vis su naujais netikėtumais.
Čia galima prisiminti šiemet vykusios parodos „Balttechnika“ atidarymą. Jo metu nuskambėjo raginimas vaikams parodyti, kad inžinerinės profesijos yra įdomios. Aš pritariu tokiam siekiui, bet noriu atkreipti dėmesį, kad mokslas, inžinerija ar tas pats programavimas išoriškai įdomus tik savo pasiekimais ir sukurtais dalykais. Norint būti geru programuotoju reikėtų, kad patiktų ir kelionė iki to visiems faino galutinio produkto.
Vaidas Mikalauskas yra „Adeo Web“ technologijų vadovas.
