2022 m. gegužės 19 d. 20:58

Prof. Kristupas Sabolius apie vieną svarbiausių šių laikų žmogaus gebėjimų: pirmi žingsniai – dar vaikystėje, tačiau itin svarbus ir mokyklos etapas 1

  • Rūta Latinytė
Kristupas Sabolius
Kristupas Sabolius

Pasaulio ekonomikos forumas, profesionalų socialinis tinklas „LinkedIn“ ir verslo žiniasklaidos lyderiai plačiai aptarinėja reikalingiausius ateities įgūdžius, tarp kurių dominuoja kūrybingumas ir kiti glaudžiai susiję gebėjimai – analitinis ir kritinis mąstymas, empatija, išradinga komunikacija. Kad kūrybingumas yra viena svarbiausių ir reikalingiausių žmogaus savybių šiandien neabejojama, tačiau ilgą laiką ji nebuvo nei tyrinėjama, nei kažkaip ypatingai ugdoma mokyklose. Kūrybiškumo tyrimai mokslo pasaulyje ypatingai suintensyvėjo XXI a., o kartu imta aiškintis, kaip padėti užauginti kūrybingą žmogų. Tačiau ar įmanoma kūrybingumo lavinimą įtraukti į ugdymo programas, vadovėlius ir pamokas?

„Ypač svarbu, kad mokymo(si) turinį kuriantys pedagogai ir švietimo ekspertai būtų atviri kitokiam požiūriui, gebėtų įnešti į edukacinį turinį naujų spalvų ir aspektų. Tai padeda edukaciniam turiniui keistis kartu su visuomene ir išlikti aktualiu, o su kiekvienu pokyčiu žengti kokybinį ir vertybinį žingsnį į priekį. Ieškoti naujų kampų ir juos išbandyti – svarbi mūsų darbo dalis“, – pranešime spaudai sako leidyklos „Šviesa“ vadovė Milda Juonė.

Lietuvoje į kūrybingumo temą atidžiai gilinasi Kristupas Sabolius, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius ir Masačusetso technologijų instituto (MIT) afilijuotasis mokslininkas. Jis tyrinėja vaizduotės ir kūrybos vaidmenį Vakarų kultūroje ir mąstyme, analizuoja vizualumo, kino filosofijos, medijų teorijų ir kitas problemas. Šiais metais pradėjęs bendradarbiauti su „Šviesa“ K. Sabolius apie kūrybingumo ugdymo iššūkį kalbėjo leidyklos surengtoje diskusijoje. K. Sabolių kalbina Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Kūrybinio rašymo ir informacijos sklaidos dalykų dėstytoja, publicistė Rūta Latinytė.

Pradėkime nuo to, kuo skiriasi kūrybiškumas ir kūrybingumas, kaip tai suvokiama mūsų kultūroje ir ką iš tiesų nurodo šis įgūdis ar žmogaus asmeninė savybė?

Kūrybiškumo ir kūrybingumo (angl. creativity) skirties anglų kalboje nėra, o lietuvių kalboje kūrybingas yra žmogus, o kūrybiška gali būti organizacija arba procesas, tokia lietuvių kalbos būdvardžio darybos specifika. Taigi, kūrybingumas kalba apie žmogų, o kūrybiškumas, kaip pavyzdžiui „Kūrybiška Europa“ nusako organizaciją, bendruomenę, aplinką, sąlygojančią ir skatinančią kurti. Aš labiau mėgstu žodį kūrybingumas, nes jis apibūdina žmones.

Teorijoje dažnai pabrėžiama, kad kūrybingumas nėra įgimtas talentas, kurį žmogus turi arba ne, tačiau tai – įgūdis ir jį galima lavinti, treniruoti bei lygiai taip pat pamiršti. Kaip yra iš tiesų?

Aš manyčiau, kad tai yra nei savybė, nei įgūdis, tai yra sąmonės, proto nuostata. Veikiau atvirumo būsena, apimanti daugybę įgūdžių ir savybių. Stenfordo universiteto tyrėja dr. Carol S. Dweck aprašė dviejų mąstysenų teoriją, pagal kurią žmogus gali būti labiau linkęs į uždarą arbą atvirą mąstyseną (angl. fixed mindset ir growth mindset). Ji teigia, kad žmogus apie iššūkius, kliūtis ir svetimą sėkmę gali turėti dvejopą nuostatą: arba tai priima kaip motyvaciją, kaip galimybę ir paskatą veikti, arba priešingai – kaip paralyžiavimą ir tam tikrą savo nesėkmės pasitvirtinimą. Panašiai yra su kūrybingumu – jis pirmiausia priklauso nuo asmeninės įsigalinimo nuostatos: kai manai, kad gali, tada ir pradedi kurti. Tai tam tikra atvirumo forma. Būtent dėl to pagrindinė kūrybingumo prielaida yra įsitikinimas, kad aš galiu kažką padaryti ir švietime ji turėtų būti labai svarbi.

Kaip vertinate, kodėl darbdavių reikalavimuose kūrybingumas atsiduria geidžiamiausių savybių sąrašuose?

Mes vis labiau panyrame į algoritminius, standartizuotus procesus, vis daugiau aplink save matome protingų sistemų, galinčių išpildyti tam tikras užduotis. Todėl mums belieka kritinis mąstymas ir kūrybingumas – tai, kas leidžia keisti procesus, į juos įsiskverbti, juos sąlygoti, nuolat užklausti jų prielaidas ir tikslus, mėginti suprasti, kiek verti galioti nusistovėję rėmai ir schemos. Šiuo požiūriu man imponuoja labai įžvalgus radikaliosios vaizduotės tyrėjo Cornelijaus Castoriadžio pastebėjimas – kūrybinei sąmonei būtina analizė, kuri leidžia pastebėti, kad mus supantys veiksniai nėra būtinosios priežastys, bet tik išankstinės sąlygos. Jas galime priimti, bet taip pat galime jas kvestionuoti, nes nesame jų nulemti. Kūrybingumas nuolat dirba su visuomenės mąstymo ir elgsenos schemomis, kurias arba priimame ir naudojame, arba ieškome, kaip jas atmesti, apkeisti, susieti ir pritaikyti kitaip.

Praktikoje iš tiesų ne visada reikia vien kūrybingų sprendimų. Manyčiau, kad apie 90 proc. atvejų mums nereikia būti kūrybingais, nes sugalvotą, protingą schemą nebūtinai reikia laužyti ar jos atsisakyti. Kaip minėjau, kūrybingumas glaudžiai siejasi su kritiniu mąstymu, kuris leidžia atpažinti, kada prireikia kūrybingumo, ką jis keičia ir net suprasti, kokius modelius jis transformuoja.

Su NASA dirbęs mokslininkas dr. George Land savo tyrimuose atskleidė, kad žmogaus kūrybingumas nuo vaikystės iki suaugusiojo amžiaus visą laiką drastiškai krenta, ypač kol mokomės vidurinėje mokykloje. Jo tyrimai paskatino susimąstyti, kad mokykla turėtų pasistengti kūrybingumo pirmiausia bent jau nesugriauti. Ką jūs manote apie kūrybingumo ugdymą, kokia būtų pagrindinė to užduotis?

Kūrybingumo ugdymas yra visų pirma įgalinimo klausimas, galimybių analizė, paieška ir auginimas. Ir nors tai galioja visoms amžiaus grupėms, taip pat ir suaugusiems, bet vaikų atveju kūrybingumo mokymas atrodo pats akivaizdžiausias – jiems parodome tam tikrą pasaulėjautą, kuria vėliau galima vadovautis. Įgalinimo momentas kūrybingumo ugdyme reiškia, kad gretų būtinųjų „kietųjų žinių“ – kurias svarbu žinoti ir suprasti, – išlieka galimybė pačiam prieiti prie tam tikrų atsakymų. Todėl turime neužkirsti kelio vaikui kurti savo žinias, leisti besimokančiajam ieškoti klaidų, jas nagrinėti ir neuždaryti vieno teisingo atsakymo kelyje. Tuo pačiu tradicijoje nusistovėjusius atsakymus į klausimus reikia žinoti, bet ne visada jais pasitikėti.

Švietime stebime gana subtilią dinamiką, kad kūrybingumas ir mokykla iš tiesų ilgą laiką buvo konflikte. Dažnai išgirsime, kad kūrybingumas veikia kaip kietųjų žinių priešybė, jis neturi teisingo atsakymo, vadovaujasi klaida ir panašiai. Kūrybinga nuostata iš tiesų nebijo klaidų arba net jomis pasitiki. Tai labai svarbu: eksperimentuoti ir apmąstyti klaidas, suprasti, kada ir jų pagrindu galima atrasti alternatyvius sprendimus. Ir tai sudėtingas procesas, ypač turint galvoje, kad mes daugybę šimtmečių buvome mokomi kitaip. Mes, turiu galvoje Vakarų civilizaciją, esame kamuojami teisingo atsakymo, testavimo ir disciplinos poreikių. Tai giliai įaugę į mūsų kultūrą ir apima net baigiamuosius egzaminus, pažymius, testus. Todėl norint lavinti kūrybingumą, o ne jį riboti, reikia pradėti kuo anksčiau mokytis paieškos, tyrinėjimų, eksperimentavimo.

Kartu su organizacija „Kūrybingumo mokykla“ jau ne vienerius metus mokote mokytojus ir ne tik juos kūrybingai mąstyti, kūrybingai elgtis ir kūrybingai edukuoti. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti, kokius klaidingus mitus ar žmonių įsitikinimus sugriauti, kad sužadintumėte pedagogų kūrybinius gebėjimus?

Pirmiausia labai norėčiau pagirti mokytojus. Nors dažnai girdima nuomonė, kad mokykloje su kūrybingumu sudėtinga, iš tiesų sutinkame daug atvirų, smalsių ir daug pastangų dedančių mokytojų. Aš jų sutinku tiek daug, kad man tai įkvepia tikėjimo, jog galima būtų daug ką pakeisti.

Tačiau reikia pripažinti, kad mokytojams iš tiesų nėra lengva. Juos varžo ne itin kūrybiška aplinka: dalykų programos, kartais ne itin palanki organizacijos terpė. Dažnai išgirstu nusiskundimų apie tai, kad iniciatyvūs mokytojai paskęsta bendruomenėje, kuri nėra tokia iniciatyvi, galbūt ir administracija ne visada padeda arba nepalaiko kolegos. Todėl manau, kad pagrindinis kryptis – tai ieškoti būdų skatinti ir įgalinti tuos geruosius, iniciatyviuosius mokytojus, kurie nori mokyti kitaip, ieško metodų, strategijų, nevengia eksperimentuoti. Svarbu suteikti jiems motyvaciją, juos įvertinti, kurti vertybinę sistemą, pagrįstą tokiu principu, kad juo esi aktyvesnis, tuo tavo pripažinimas, statusas ir vertė bendruomenėje labiau jaučiama. Tiesą sakant, laikausi nuomonės, kad kūrybingi mokytojai būtinai turi ir daugiau uždirbti, taip daug kas pasikeistų.

Milda Juonė ir Kristupas Sabolius
Milda Juonė ir Kristupas Sabolius
© Organizatorių nuotr.

Kalbant apie įsitikinimus, vienas iš pagrindinių klaidingų mitų apie edukaciją yra įsivaizdavimas, kad kūrybingumas yra tam tikra fakultatyvinė veikla. Rimtai pasimokius, galima ta pačia tema ir pažaisti. Tačiau pagrindinė nuostata, kurią bandome įdiegti per kūrybingumo lavinimo užsiėmimus – tai pats mąstymo būdas, kuris mokymosi procesą lydi nuo pat pirmojo žingsnio. Tuomet visai nesvarbu, ar mokaisi teoremų, ar bandai suprasti istoriją. Viskas prasideda nuo klausimo kėlimo, užduočių formuluotės, mokėjimo keisti ir įtraukti skirtingas perspektyvas. Dar daugiau – jeigu žmogus pakankamai plastiškai suvokia įvairias nuostatas, moka jas taikyti, atpažinti, mato jų amplitudę, tuomet ir mokymosi rezultatai paprastai daug kartų geresni negu tiesiog iškalant faktus. Kodėl? Todėl, kad kūrybingumas visada siejasi su prasme ir motyvacija. Taikydamas kūrybinės prieigos būdus žmogus klausia, apie ką, kaip ir ko aš čia mokausi, ir kur mane tai nuveda, ir nuolatos jaučia tam tikrą pasitenkinimą. O kas yra geriau už motyvuotą besimokantįjį? Manau, kad didžiausias džiaugsmas mokytojui – tai motyvuoti mokiniai, kurie nori ir patys siekia mokytis. Todėl vos tik įveikiame „kūrybinio fakultatyvo“ mitą, atsiveria visas galimybių laukas.

Jeigu sakoma, kad kūrybingumas yra lavinamas, ar visi galime to išmokti?

Vaikystėje kūrybingumas pasireiškia kaip atvirumas pasauliui. Vaikai ieško ir eksperimentuoja, nes nežino teisingo atsakymo. Jie jo ieško, jie kuria. Ir kai vaikas bando išmokti būdą pats savarankiškai atsidaryti duris arba nulipdyti skulptūrą, žmonija jam jau turi daugybę atsakymų, kaip tai padaryti. Civilizacija mus visko gali išmokyti ir dažnai skubame parodyti vaikams, kaip elgtis teisingai. Tačiau egzistuoja edukacijos metodai, siūlantys leisti vaikui kuo daugiau eksperimentuoti, nes galbūt savo nemokėjimu, kuris virsta paieška, jis pasiūlys kažką naujo. Vaikystėje vadovaujamės tyrinėjimo nuostata ir su amžiumi iš lėto ją prarandame, nes manome, kad skubame perimti žinias be patyrimo ir eksperimentavimo.

Tuo tarpu suaugusieji bijo klysti. Apskritai socialinio sėkmingumo idėja paremta įsitvirtinusiais modeliais ir nueitais keliais. Manau, kad sugrįžimas prie eksperimentavimo būsenos kuo puikiausiai veikia ir vyresniame amžiuje. To galime mokytis visą laiką. Įvairios kūrybingumo lavinimo praktikos taip pat moko atsisakyti schematinio mąstymo ir grįžti prie eksperimentavimo, ieškojimo. Tai nereiškia, kad išmoksi sukurti kažkokius dalykus, bet sugebėsi pakeisti pats save ir savo nuostatas.

Kas jūsų paties kūryboje padeda surasti impulsus idėjoms – knygoms, filmų scenarijams, projektams? Ir kaip vėliau užtenka jėgų ir motyvacijos sumanymus įgyvendinti?

Ko gero, todėl ir tyrinėju kūrybingumą, kad man visada rūpėjo jo praktika. Tai viena pagrindinių mano apmąstymų, knygų ir filosofinių ieškojimų temų: man visada rūpėjo suprasti, kaip kažką įgyvendinti. Tuo ėmiau domėtis labai anksti, galbūt dar net prieš pradėdamas lankyti mokyklą. Vėliau jie niekur nedingo, tiesiog kiekviename gyvenimo etape vis atrasdavau, kur tai gali mane nuvesti.

Pačios kūrybinės idėjos dažnu atveju ateina iš atvirumo. Kūrėjas turi turėti labai platų mąstymo diapazoną ir galimybę įsigilinti į ne vieną sritį. Galėčiau sakyti, kad beveik viskas, apie ką gyvenime galvojau, ką sukūriau, kažkokiu rakursu pasirodė ir mano tyrimuose arba net patirtyje. Vėliau tai pavirto kūriniais. Pavyzdžiui, daugybę filmų scenarijų idėjų ir herojų aš esu tiesiog gyvai sutikęs, jie pasirodė mano kelyje.

Kita vertus, profesinė kūryba yra milžiniškas darbas. Jis yra ne ką lengvesnis negu tiesti kelius ar statyti laivus – tam reikia daug mažų detalių, kurias turi apgalvoti, įsisavinti ir šlifuoti. Todėl kartais pirminė idėja net nėra tokia svarbi, kaip įdėtas darbas. Daug daugiau nei kūrybos rezultatai, man rūpi visas nueitas kelias. O motyvacijos gaunu veikiausiai iš noro suprasti, kaip veikia patys įvairiausi procesai. Ir kadangi tai mane visada domino, norėjau nueiti tuos ieškojimo kelius iki galo.

Čia sutinkame vieną iš didžiausių kūrybiškumo iššūkių – kaip atvesti idėją nuo sumanymo iki užbaigto projekto? Trukdyti gali ir nepasitikėjimas, ir prokrastinacija, laiko ar jėgų trūkumas – kaip šias kliūtis įveikti?

Sakyčiau, kad tai priklauso nuo požiūrio į laiką ir jo savivokos. Būtina organizuoti savo darbotvarkę ar net kasdienybę. Svarbiausia rasti galimybę, kaip iš žiauraus gyvenimo išsiplėšti laiko, kuris galėtų būti skirtas vien tik apmąstymams, ramybei, kūrybai. Praktikoje tai vyksta etapais. Stengiuosi planus susidėlioti taip, kad mano akademinis darbas vyktų pavasarį, o kūrybinis ir mokslinis darbas – rudenį. Taip laikas pasidalina į kelis skirtingus metų sezonus. Grįžęs iš paskaitų jau nieko nebegaliu kurti, vos prašneku. Po to seka smulkesnis planavimas – tai savaitės dienos, skiriamos tik apmąstymams, kurių stengiuosi neužteršti blaškančiais reikalais ir susitikimais, kuriuos telkiu į spiečius. Jeigu su kažkuo susitinki, tada tą pačią dieną gali susitikti nors ir dešimt kartų. Šis principas veikia daug geriau negu po vieną dalykinį pokalbį kasdien, nes jie labai išblaško. Tokie maži dalykai sudaro tam tikrą laiko planavimo higieną.

Šiemet be mokymų pedagogams kartu pradėjote glaudžiau bendradarbiauti ir su leidykla „Šviesa“, dalyvaujate vadovėlių kūrimo procese. Pasak „Šviesos“ direktorės Mildos Juonės, svarbu „įnešti“ daugiau kūrybiškumo, fenomeniškumo, kompetencijų ugdymo, padėti edukaciniam turiniui keistis. Kaip įmanoma tą padaryti?

Pradėjome nuo kelių bendrų paskaitų, o vėliau ėmėme ieškoti būtų, kaip padėti vadovėlių ir kitų mokymo(si) priemonių autoriams. Strateginiame lygmenyje bandome mėginame atrasti principus, kuris leistų bendradarbiauti ir siekti kūrybiško rezultato, kuris gali suteikti mokiniams atvirumą, gerųjų praktikų pavyzdžius ir patirtis. Kita veikla apima konsultacijas su autoriais ir paskaitas bei mokymus visai švietimo bendruomenei. Girdėdami mokytojų poreikius ir iššūkius kartu ieškome, ko labiausiai reikėtų.

Kaip pats vadovėlis, kaip mokymosi priemonė, gali skatinti kūrybingumą?

Manau, kad esama trijų lygių, kaip vadovėlyje gali reikštis kūrybingumas. Pirmasis – tai autoriaus lygmuo, kuris pats gali įgyvendinti savo kūrybingumą, išsiskirdamas savo stiliumi, pasiūlydamas įdomių personažų, sugalvodamas netikėtų elementų. Antrasis – turinio lygmuo, kai pačioje dalykinėje lavinimo medžiagoje ieškoma intriguojančių rakursų. Visi mokslininkai ir vizionieriai, kūrę mokslą, yra kūrybingos asmenybės – ir mes galime jas atskleisti. Ir kalba ne tik apie literatūrą ar istoriją. Gamta yra kūrybinga, o fizikai, chemikai ir biologai gali tai patvirtinti. Už kiekvienos formulės ar fakto slypi istorija. Tačiau istorijas reikia mokėti pasakoti. Tam reikia įdėti pastangų ir parodyti kontekstą, kaip kilo atradimai.

Paskutinis, trečiasis, lygmuo, yra pats svarbiausias ir man labiausiai rūpi – tai mokinio įgalinimas per atvirumą ir užduotis. Čia svarbu parodyti, kaip žinias interpretuoti, priimti ir paversti savo tikrovės dalimi. Kelti tokį tikslą reiškia permastyti santykį su knygos, vadovėlio skaitytoju. Čia turime galvoti apie žinių pratęsimą, ką galima su jomis padaryti, kaip jas nusinešti į gyvenamąjį pasaulį. Tą galima padaryti per žaidimą, per tyrinėjimą, per norą sugrįžti į visuomenę ir sukurti jai kažką naujo – tai ir yra ko gero pats kūrybingiausias mokymosi vaisius.

Milda Juonė ir Kristupas Sabolius
Milda Juonė ir Kristupas Sabolius
© Organizatorių nuotr.

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Pradinukai vienoje Suomijos mokykloje – antrokai – gavo užduotį išanalizuoti savo gyvenamąją aplinką, kiemus ir gatves. Sugalvoję įrengti daugiau ryškių salelių, kurios pagerintų jų padėti eismo saugumo požiūriu, jie pateikė pasiūlymus savivaldybei. Savivaldybė į šiuos pasiūlymus atsižvelgė. Supratimas, kad su įgytomis žiniomis gali ką nors pakeisti, suteikia labai stiprią motyvaciją. Garsusis vokiečių pedagogas Friedrichas Fröbelis taikliai pastebėjo, kad žmogaus edukacija paremta jo aktyvios prigimties sužadinimu. Jausmas, kai nori kažką nuveikti yra beveik ideali besimokančiojo būsena. Būtent tai gali suteikti didžiausią pagalbą ir dovaną mokytojui – galimybę dirbti su vaikais, kurie nori mokytis.

Kaip priduria M. Juonė, naujas leidyklos turinys pateikiamas ne tik išorinių konsultantų vertinimui. Siekiant užtikrinti, kad kartu su profesionalų įžvalgomis parengta mokymos(si) medžiaga būtų suprantama mokytojams ir vaikams, leidiniai pilotuojami ir išbandomi mokyklose, mokytojų požiūris labai svarbus. Taip pat bendradarbiaujama su neuromokslo ekspertais ir siekiama užtikrinti, kad vaikams mokytis ir domėtis mokymusi būtų įdomu, tai juos įtrauktų.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(14 žmonių įvertino)
3.5000

Svarbiausios naujienos ir komentarai iš LOGIN.LT –
kiekvieną savaitę tiesiai į el. paštą!