Vilnietis Titas kartu su žmona augina beveik trylikos metų šunytę Norą. Sutikęs šį keturkojį iš pirmo žvilgsnio nė neįtartum, kad ji garbaus amžiaus dama, kurios žvilgsnis ne toks akylus, o ausys taip gerai nebegirdi.

„Nora buvo mano žmonos šuo. Kai mes susipažinome, jai buvo 8–9 metai. Per kokius 2–3 mėnesius ji tapo mano šunimi, nes aš dirbu namuose, aš ją vedžioju, ir kažkodėl ji labiau mane myli“, – pasakojimą pradeda Titas.

Vyras pasakoja, kad Nora labai prieraiši, nė per žingsnį nesitraukia nuo šeimininkų. Prieš kurį laiką Titas su žmona pastebėjo, kad augintinė tapo jautresnė, ypač stresuoja palikta viena namuose.

„Atsikrausčius į dabartinius namus, viskas buvo normalu. Nors, kai išeidavome be jos, žiūrėdavo žudančiu žvilgsniu. Po kokių 1,5 metų susidūrėme su problema – pusmetį negalėjome niekur išeiti be jos, nes palikta be perstojo lodavo. Kaimynai skųsdavosi, pradėjo rašyti pareiškimus policijai dėl triukšmo. Bandėme su tuo tvarkytis išvesdami gerai valandai palakstyti prieš išeidami, kad nuvargtų, bet ir tai nepadėjo.“

„Jei aš dirbu namuose ir išeinu vienas viduryje dienos, ji rami, laukia. Bet ji žino, kai būna 5 valanda popiet, tada turime arba abu važiuoti pasiimti žmonos, arba, jei aš vienas važiuoju, ji loja. Ji pripratusi visur važiuoti kartu.“

„Jei grįžę namo nenusirengiame viršutinių rūbų, ji ima panikuoti, glaudžiasi, prašosi, kad nepaliktume. Ji jaučia, kada norime išeiti. Jei ateina svečių ir su jais išeinu, ji irgi pradeda nerimti.“

Pora daugiau nei pusmetį savarankiškai bandė kovoti su šuns lojimu, perdėtu prieraišumu. Bet kaimynų skundai ir grasinimai policijai tapo kasdienybė, tad šeimininkai nusprendė griebtis paskutinio šiaudo – elektrinio antkaklio.

„Žmonos bendradarbė paskolino elektrinę apykaklę, nors labai jos nenorėjome. Norai užteko dviejų kartų pakankamai silpnos srovės, kad nebelotų. Dabar galima uždėti antkaklį ir jo nejungti, ji neloja, bet jei uždedame kitą antkaklį, ji vis tiek loja.“

Noros šeimininkai nori sužinoti, ar teisingai naudoja šį prietaisą, kaip nesužeisti šuns, kokiais kitais būdais gali atpratinti pagyvenusį šunį loti.

Mokyklos „SmartDog“ dresūros instruktorius Karolis Grigaliūnas pirmiausia pastebi, kad šuns reakcija į antkaklį pagrįsta baime. „Klaidą padarėte supažindindami su prietaisu. Nora puikiai susiejo tai, kad kažką uždėjote ir tas kažkas negero davė. Jei imatės tokios radikalios priemonės, pirmiausia reikėtų šuniui uždėti antkaklį ir parą jo neįjungti, nenuimti. Tegu jis būna, tegul šuo loja būdamas su juo. O kai pamatote, kad jis apsipratęs su tuo antkakliu, tada tik reikia įjungti. Tada šuo nesupras, kad būtent antkaklis jį nukrečia.“

Jei jau šuo bausmę sieja būtent su antkakliu, galima jį šiek tiek apgauti – uždėti elektrinės apykaklės imitatorių, tik pradžioje reikia pastebėti šunį ir išsiaiškinti, ar jis reaguoja į patį antkaklį, ar į dėžutę, pritvirtintą prie prietaiso.

„Nusipirkite paprastą tokios pat spalvos, storio, sunkumo antkaklį. Surepetuokite visą veiksmų eiliškumą ir uždėkite pakaitinį antkaklį. Tikėtina, kad, jei šuo reaguoja būtent į antkaklį, nesupras, jog tai netikras, ir nelos, o jums daugiau nereikės naudoti elektrinės apykaklės.“

Noros šeimininkas pastebi, kad su laiku šuo tampa itin prieraišus, ir mano, kad galbūt tai išprovokavo elgesio pokytį. K. Grigaliūnas neneigia tokios versijos, nes su metais šunys tampa jautresni.

„Norai – 13 metų, jos ilgesys jau susiformavęs, o senstant keičiasi ne vien tik klausa, rega, bet ir fizinė jėga. Šuo gali tapti nerimastingas, bijoti aplinkos, garsų. Nors Nora labai aktyvi pagal savo amžių, su amžiumi šuo vis labiau prisiriša prie žmogaus. Ir dėl to šis kontaktas, kad daug laiko praleidžiate kartu, tampa tik dar stipresnis. Jei šuo tampa per daug prieraišus, reikia stengtis pastatyti šiokį tokį barjerą, šiek tiek ignoruoti jį, kad negautų kontakto su šeimininku, be kurio jis negali gyventi.“

Dar vienas dalykas, kuris galėtų padėti sušvelninti situaciją, – rutinos pakeitimas, nes šiuo metu Nora žino kiekvieną šeimininkų žingsnį: kada jis važiuos parsivežti žmonos, kokius rūbus dėvėdamas visada išeina, kada ją išves į lauką ir pan.

„Dabar šuo žino, kada ir ką jūs darote. Pabandykite pakeisti kasdienybę. Jei vilki drabužiais, kuriais vilki važinėdamas dviračiu, ir išeini į lauką, šuo pradeda panikuoti, nes drabužius susieja su palikimu. Apsirenkite dviratininko kostiumu, bet niekur neišeikite, sėskite prie kompiuterio ir dirbkite. Pabandykite sudrebinti Noros kasdienybę. Taip pat nupirkite skanukų ir paslėpkite juos namuose, įsigykite žaislų, kad šuo turėtų veiklos, kol bus vienas.“

Šunų elgsenos specialistas, kalbėdamas apie senstančius šunis, rekomenduoja prisiminti kelis esminius dalykus, galinčius pakeisti augintinio elgesį, poreikius. „Labai dažnai didesnių veislių šunims, turintiems fizinių problemų, senatvė gali lemti ir elgesio problemas. Jei šuo jaučia kokį nors fizinį diskomfortą, jis gali kaip tik norėti erdvės pabūti vienas arba tapti agresyvesniu, pradėti nemėgti jaunesnių šunų ar aktyvių vaikų, nes jam reikės daugiau ramybės.“

„Kitas dalykas, senas šuo gali norėti dažniau eiti į lauką, šlapintis, į tai reikėtų atsižvelgti. Jei jis yra pripratęs kentėti, vėliau jam tai gali tapti labai sunku ir dėl to jis gali tapti nerimastingas. Vyresnį šunį reikia labai stebėti.“

Pabaigoje K. Grigaliūnas akcentuoja, kad tokios priemonės kaip elektrinis antkaklis turėtų būti naudojamos tik kraštutiniais atvejais. „Aš naudoju tokį antkaklį, kai nebeturiu kitų ginklų problemai spręsti. Šiuo atveju tai irgi yra pateisinama priemonė. Jei turi kaimynų, kurie skundžiasi, kurie gali pradėti rinkti parašus prieš šuns laikymą, aš irgi naudočiausi elektrine apykakle, jei niekas kitas nepadeda.“