Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais

Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?

Ne­ma­žą įta­ką, aiš­ku, tu­ri pri­gim­tis. To­kios sa­vy­bės kaip po­lin­kis do­mi­nuo­ti, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sve­ti­mais ir dau­ge­lis ki­tų bent iš da­lies nu­lem­tos ge­ne­tiš­kai. Di­de­lę įta­ką tu­ri ir ap­lin­ka. Jei pro­ble­ma įsi­se­nė­ju­si, ką nors pa­keis­ti bus ga­na sun­ku, o pa­čio­je pra­džio­je dar ga­li­ma daug pa­da­ry­ti.

Ag­re­si­ja sa­viems

Ko­dėl gi šuo, ge­riau­sias žmo­gaus drau­gas, kar­tais puo­la sa­vus? At­sa­ky­mas iš pir­mo žvilgs­nio ga­li pa­si­ro­dy­ti ab­sur­diš­kas – nes pa­tys šei­mi­nin­kai jį to ir iš­mo­kė. Ži­no­ma, nie­kas taip ne­dre­suo­ja au­gin­ti­nio są­mo­nin­gai. Vis­gi vie­nas grei­čiau­sių bū­dų gy­vū­ną ko nors iš­mo­ky­ti – iš­pro­vo­kuo­ti tam tik­rą el­ge­sį ir ta­da pa­ska­tin­ti. Pa­vyz­džiui, jei­gu tik nu­bu­du­sį ma­žą šu­niu­ką (o ką tik nu­bu­dęs jis pa­pras­tai no­ri šla­pin­tis) kuo grei­čiau iš­ne­ši­me į lau­ką ir ten pa­da­riu­sį ba­lą pa­gir­si­me, ap­do­va­no­si­me ska­nės­tu, ma­žy­lis la­bai grei­tai iš­moks tvar­ky­ti rei­ka­lus ne na­mie, o lau­ke. Ta­čiau kar­tais mes vi­sai ne­ty­čia iš­pro­vo­kuo­ja­me ir pa­ska­ti­na­me elg­se­ną, ku­rios nė ne­ke­ti­no­me sa­vo šu­ne­lio mo­ky­ti.

Pa­im­ki­me kad ir to­kį pa­vyz­dį. Sa­vi­nin­kė pri­lai­ko au­gin­ti­nį, kad ve­te­ri­na­ras jį ap­žiū­rė­tų. Pa­cien­tui tai vi­sai ne­pa­tin­ka, jis ima urgz­ti ir ga­lų ga­le krims­te­li šei­mi­nin­kei. „Tai­gi tu ge­ras šu­niu­kas!“ – švel­niu to­nu ra­mi­na ji sa­vo au­gin­ti­nį. Ki­taip ta­riant, pa­gi­ria už ag­re­si­ją.

Be­je, pa­ska­tin­ti ga­li­ma ne tik gy­ri­mu ar ska­nės­tais. Štai šei­mi­nin­kas da­ro kaž­ką, kas šu­niui ne­pa­tin­ka (šu­kuo­da­mas pe­ša, ker­pa na­gus, va­lo žaiz­dą, bau­džia ir t. t.). Gy­vū­nas šie­pia dan­tis. Žmo­gus iš­si­gąs­ta ir at­si­trau­kia ši­taip bent lai­ki­nai nu­trauk­da­mas sa­vo veiks­mus. Šių ne­ma­lo­nių veiks­mų nu­trau­ki­mas ir tam­pa pa­ska­ti­ni­mu šu­niui. Jei taip įvyks kar­tą ar du, gal nie­ko blo­go ir ne­at­si­tiks. Bet il­gai­niui gy­vū­nas iš­moks­ta, kad to­kiu bū­du ga­li kon­tro­liuo­ti žmo­gaus el­ge­sį. To­kią nau­din­gą (šu­niu­ko po­žiū­riu) veik­lą kaip urz­gi­mas ir kan­džio­ji­ma­sis jis ims nau­do­ti ir ki­tais at­ve­jais – kiek­vie­ną kar­tą, kai tik jam kaž­kas ne­pa­tiks. Kar­tais vis­kas pri­ei­na iki to, kad šu­nys net­gi su­gal­vo­ja žmo­nėms sa­vas tai­syk­les ir ver­čia jų lai­ky­tis.

Kad taip ne­at­si­tik­tų, rei­kia pa­si­steng­ti ne­iš­pro­vo­kuo­ti šuns ag­re­si­jai. Vis­gi kar­tais rei­kia žūt­būt at­lik­ti ko­kią ne­ma­lo­nią pro­ce­dū­rą. To­kiu at­ve­ju, jei ne­sa­te tik­ri dėl au­gin­ti­nio re­ak­ci­jos, už­dė­ki­te jam ant­snu­kį. Jei­gu šuo ims urgz­ti ar šiep­ti dan­tis, ne­kreip­ki­te dė­me­sio – tęs­ki­te. Taip jis su­pras, kad ag­re­sy­vu­mu nie­ko ne­lai­mės. Bai­gę dar­bą ga­li­te duo­ti ką nors ska­naus. Dau­ge­lis šu­nų leng­viau iš­tve­ria ne­ma­lo­nią pro­ce­dū­rą, jei ži­no, kad po jos lau­kia ma­lo­nus at­ly­gis.

Jei au­gin­ti­nis la­bai jaut­riai re­a­guo­ja į tam tik­ras pro­ce­dū­ras, rei­kė­tų pa­gal­vo­ti, kaip jas pa­leng­vin­ti. Pa­vyz­džiui, jei­gu šu­ne­lis dau­giau ju­dės, na­gus kar­py­ti rei­kės re­čiau, o gal ir vi­sai ne­pri­reiks, – na­gai nu­si­trins. Blo­giau­siu at­ve­ju, ga­li­ma pra­šy­ti ve­te­ri­na­ro duo­ti leng­vą nar­ko­zę. Vais­tai tu­ri ša­lu­ti­nį po­vei­kį, to­dėl ge­riau daž­nai to ne­da­ry­ti.

Yra ir dau­giau ag­re­si­jos sa­viems prie­žas­čių. Vie­na iš jų – ben­dra­vi­mo su au­gin­ti­niu sto­ka. Dėl to la­biau ken­čia lau­ke lai­ko­mi šu­nys. Tie, ku­rie gy­ve­na vi­du­je, kar­tu su žmo­nė­mis, iš­si­rei­ka­lau­ja dė­me­sio. Ki­tas rei­ka­las, kai žmo­nės įsi­gy­ja šu­nį kaip bū­ti­ną prie­dą prie nuo­sa­vo na­mo, o ben­drau­ti su juo ne­tu­ri nei lai­ko, nei no­ro. Šu­niu­kas už­da­ro­mas į vol­je­rą, ne­ve­džio­ja­mas, su juo ne­žai­džia­ma, jis nie­ko ne­mo­ko­mas. Tarp žmo­gaus ir šuns ne­už­mez­ga­mas kon­tak­tas, o kur dar ju­dė­ji­mo sto­ka… Il­gai­niui to­kiam au­gin­ti­niui, ypač jei­gu jis tar­ny­bi­nės veis­lės, su­kur­tas dar­bui, ne tin­gi­nia­vi­mui, su­trin­ka psi­chi­ka. Jis jau ne­be­su­ge­ba nor­ma­liai ben­drau­ti su žmo­nė­mis. Ma­no prak­ti­ko­je bu­vę at­ve­jų, kai prie vol­je­re gy­ve­nan­čio šuns nie­kas iš na­miš­kių ne­ga­li pri­ei­ti. Įstu­mia du­be­nį su ėda­lu, ir vis­kas. Ga­li­my­bės pa­dė­ti to­kiam pa­cien­tui la­bai men­kos. JAV sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, šu­nys, ku­rie lai­ko­mi lau­ke, kur kas daž­niau ap­kan­džio­ja žmo­nes nei lai­ko­mi vi­du­je.

Vi­sa tai ne­reiš­kia, kad šuns ne­ga­li­ma lai­ky­ti lau­ke. Ga­li­ma, tik ne­rei­kia pa­mirš­ti su juo pa­si­vaikš­čio­ti, pa­žais­ti, jį dre­suo­ti. Ta­da už­si­au­gin­si­te tik­rą drau­gą. O jei­gu ne­no­ri­ma ar ne­tu­ri­ma lai­ko to da­ry­ti, ne­rei­kė­tų šuns ir įsi­gy­ti. Juk tai, kad žmo­nės tu­ri na­mą, tik­rai ne­reiš­kia, kad jie pri­va­lo tu­rė­ti ir šu­nį.

Dar vie­nas pa­ta­ri­mas: kai val­go­te, ne­mė­ty­ki­te au­gin­ti­niui mais­to ant grin­dų, o jei kas nu­kri­to ne­ty­čia, ne­leis­ki­te jam to pa­grieb­ti ir su­ės­ti. Ki­taip šuo nu­spręs, kad vis­kas, kas nu­krin­ta ant že­mės, yra jo nuo­sa­vy­bė. Ta­da už­teks tik kam nors iš na­miš­kių ar sve­čių pa­si­lenk­ti prie ne­ty­čia nu­kri­tu­sio kar­bo­na­do, ir šei­mos pie­tūs ga­li baig­tis liūd­nai.

Ag­re­sy­vu­mas, su­kel­tas li­gos

Kar­tais ag­re­si­ja ga­li bū­ti ir li­gos po­žy­mis. Pa­ti bai­siau­sia iš to­kių li­gų – pa­siut­li­gė. Pa­siu­tę gy­vū­nai ne­ėda, sei­lė­ja­si, puo­la ki­tus gy­vū­nus ir žmo­nes. Šios li­gos iš­gy­dy­ti ne­įma­no­ma, bet leng­va iš­veng­ti: vi­sus šu­nis ir ka­tes rei­kia re­gu­lia­riai skie­py­ti.

Ag­re­si­ją su­ke­lia ir ki­tos cen­tri­nės ner­vų sis­te­mos li­gos, bet ga­na re­tai. Ge­ro­kai daž­nes­ni at­ve­jai, kai šuo dėl ko­kios nors li­gos ke­lia­mo dis­kom­for­to da­ro­si ir­zlus ir pik­tas. Ne­ty­čia su­ju­di­nus skau­da­mą vie­tą jis ga­li ir įkąs­ti. To­kiam li­go­niui rei­kė­tų duo­ti ra­my­bę, be rei­ka­lo ne­trik­dy­ti. O jei pri­rei­kia ką pa­da­ry­ti, sa­vo sau­gu­mo su­me­ti­mais ge­riau už­dė­ti ant­snu­kį. Au­gin­ti­niui pa­svei­kus to­kia ag­re­si­ja pa­pras­tai pra­ei­na sa­vai­me.

Ag­re­si­ja vai­kams

Ma­ži vai­kai ir šu­nys daug kuo pa­na­šūs. Ir vie­ni, ir ki­ti smal­sūs, jud­rūs, mėgs­ta žais­ti. Ir už vie­nus, ir už ki­tus at­sa­ko­me mes – su­au­gu­sie­ji. Nie­ka­da ne­pa­li­ki­te vai­ko ir šuns kar­tu be prie­žiū­ros.

La­bai ma­žų veis­lių šu­niu­kai daž­niau­siai ne itin mėgs­ta vai­kus. Ko ge­ro, ne be pa­grin­do: šiems pa­da­rė­liams gru­bes­ni žai­di­mai ga­li baig­tis rim­to­mis trau­mo­mis. To­dėl jei na­mie yra ir vai­kas, ir mi­nia­tiū­ri­nis šu­niu­kas, sau­go­ti rei­kia abu: vai­ką nuo šuns, o šu­nį nuo vai­ko.

Stam­bių veis­lių šu­nys ge­ro­kai at­spa­res­ni. Vis­gi ir juos ma­žie­ji Ho­mo sa­piens kar­tais iš­ve­da iš kan­try­bės. Ta­da pa­si­girs­ta urz­gi­mas. Šu­nų kal­ba tai reiš­kia: „Man la­bai ne­pa­tin­ka, ką tu da­rai, ir aš esu su­dir­gęs. Liau­kis, o tai bus blo­gai.“ Žmo­nės lin­kę baus­ti šu­nį, jei šis urz­gia ant vai­ko. Tru­pu­tį pa­bar­ti ga­li­ma, bet neper­si­sten­ki­te. Urz­gi­mas jums su­tei­kia svar­bią in­for­ma­ci­ją, kad pa­dė­tis da­ro­si įtemp­ta. Tuo­met rei­kia ne­del­siant at­skir­ti vai­ką ir šu­nį. Jei bau­si­te gy­vū­ną, jis liau­sis urz­gęs ir ty­lo­mis kęs ne­ma­lo­nų ma­žo­jo žmo­gaus el­ge­sį, kol trūks kan­try­bė. Ta­da be jo­kio per­spė­ji­mo pa­leis į dar­bą dan­tis. Ar jūs to no­ri­te?

Dėl pa­au­gu­sių vai­kų. Tai šuo bent jau su­pran­ta, kas jie to­kie, – žmo­gaus jau­nik­liai. Ki­to­kia si­tu­a­ci­ja ga­li su­si­klos­ty­ti, kai na­mie at­si­ran­da nau­ja­gi­mis. Kar­tais au­gin­ti­nis ne­su­pran­ta, kas tai per pa­da­ras, ir nu­spren­džia, kad tai kaž­koks gy­vū­nas. Jei tai šuo, tu­rin­tis stip­rų me­džiok­lės ins­tink­tą, jis ga­li pa­ban­dy­ti su­do­ro­ti kū­di­kį kaip gro­bį. To­dėl, kol šuo pri­pras prie nau­jo šei­mos na­rio, rei­kia bū­ti itin at­sar­giems ir nė aki­mir­kos ne­pa­lik­ti jų kar­tu be prie­žiū­ros.

Dar vie­na si­tu­a­ci­ja, ga­lin­ti pa­ska­tin­ti šuns ag­re­si­ją ma­žy­liui. Gy­vū­nas bu­vo šei­mos nu­my­lė­ti­nis. Gi­mus vai­kui tė­vai, sa­vai­me su­pran­ta­ma, daug jė­gų ir lai­ko ski­ria nau­jam šei­mos na­riui, to­dėl šu­niui ben­dra­vi­mo ten­ka ge­ro­kai ma­žiau. Šis ima lai­ky­ti kū­di­kį vi­sų sa­vo ne­lai­mių prie­žas­ti­mi. Kad taip ne­at­si­tik­tų, rei­kė­tų dar iki vai­ko gi­mi­mo pra­dė­ti skir­ti ma­žiau dė­me­sio šu­niui – ta­da au­gin­ti­nis nesu­si­es to su nau­jo šei­mos na­rio at­si­ra­di­mu. Kai na­mie jau bus kū­di­kis, pa­si­sten­ki­te skir­ti lai­ko ir gy­vū­nui. Juk jam ir­gi rei­kia mei­lės.