Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais

 (20)
Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?
Šuo
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Ne­ma­žą įta­ką, aiš­ku, tu­ri pri­gim­tis. To­kios sa­vy­bės kaip po­lin­kis do­mi­nuo­ti, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sve­ti­mais ir dau­ge­lis ki­tų bent iš da­lies nu­lem­tos ge­ne­tiš­kai. Di­de­lę įta­ką tu­ri ir ap­lin­ka. Jei pro­ble­ma įsi­se­nė­ju­si, ką nors pa­keis­ti bus ga­na sun­ku, o pa­čio­je pra­džio­je dar ga­li­ma daug pa­da­ry­ti.

Ag­re­si­ja sa­viems

Ko­dėl gi šuo, ge­riau­sias žmo­gaus drau­gas, kar­tais puo­la sa­vus? At­sa­ky­mas iš pir­mo žvilgs­nio ga­li pa­si­ro­dy­ti ab­sur­diš­kas – nes pa­tys šei­mi­nin­kai jį to ir iš­mo­kė. Ži­no­ma, nie­kas taip ne­dre­suo­ja au­gin­ti­nio są­mo­nin­gai. Vis­gi vie­nas grei­čiau­sių bū­dų gy­vū­ną ko nors iš­mo­ky­ti – iš­pro­vo­kuo­ti tam tik­rą el­ge­sį ir ta­da pa­ska­tin­ti. Pa­vyz­džiui, jei­gu tik nu­bu­du­sį ma­žą šu­niu­ką (o ką tik nu­bu­dęs jis pa­pras­tai no­ri šla­pin­tis) kuo grei­čiau iš­ne­ši­me į lau­ką ir ten pa­da­riu­sį ba­lą pa­gir­si­me, ap­do­va­no­si­me ska­nės­tu, ma­žy­lis la­bai grei­tai iš­moks tvar­ky­ti rei­ka­lus ne na­mie, o lau­ke. Ta­čiau kar­tais mes vi­sai ne­ty­čia iš­pro­vo­kuo­ja­me ir pa­ska­ti­na­me elg­se­ną, ku­rios nė ne­ke­ti­no­me sa­vo šu­ne­lio mo­ky­ti.

Pa­im­ki­me kad ir to­kį pa­vyz­dį. Sa­vi­nin­kė pri­lai­ko au­gin­ti­nį, kad ve­te­ri­na­ras jį ap­žiū­rė­tų. Pa­cien­tui tai vi­sai ne­pa­tin­ka, jis ima urgz­ti ir ga­lų ga­le krims­te­li šei­mi­nin­kei. „Tai­gi tu ge­ras šu­niu­kas!“ – švel­niu to­nu ra­mi­na ji sa­vo au­gin­ti­nį. Ki­taip ta­riant, pa­gi­ria už ag­re­si­ją.

Be­je, pa­ska­tin­ti ga­li­ma ne tik gy­ri­mu ar ska­nės­tais. Štai šei­mi­nin­kas da­ro kaž­ką, kas šu­niui ne­pa­tin­ka (šu­kuo­da­mas pe­ša, ker­pa na­gus, va­lo žaiz­dą, bau­džia ir t. t.). Gy­vū­nas šie­pia dan­tis. Žmo­gus iš­si­gąs­ta ir at­si­trau­kia ši­taip bent lai­ki­nai nu­trauk­da­mas sa­vo veiks­mus. Šių ne­ma­lo­nių veiks­mų nu­trau­ki­mas ir tam­pa pa­ska­ti­ni­mu šu­niui. Jei taip įvyks kar­tą ar du, gal nie­ko blo­go ir ne­at­si­tiks. Bet il­gai­niui gy­vū­nas iš­moks­ta, kad to­kiu bū­du ga­li kon­tro­liuo­ti žmo­gaus el­ge­sį. To­kią nau­din­gą (šu­niu­ko po­žiū­riu) veik­lą kaip urz­gi­mas ir kan­džio­ji­ma­sis jis ims nau­do­ti ir ki­tais at­ve­jais – kiek­vie­ną kar­tą, kai tik jam kaž­kas ne­pa­tiks. Kar­tais vis­kas pri­ei­na iki to, kad šu­nys net­gi su­gal­vo­ja žmo­nėms sa­vas tai­syk­les ir ver­čia jų lai­ky­tis.

Kad taip ne­at­si­tik­tų, rei­kia pa­si­steng­ti ne­iš­pro­vo­kuo­ti šuns ag­re­si­jai. Vis­gi kar­tais rei­kia žūt­būt at­lik­ti ko­kią ne­ma­lo­nią pro­ce­dū­rą. To­kiu at­ve­ju, jei ne­sa­te tik­ri dėl au­gin­ti­nio re­ak­ci­jos, už­dė­ki­te jam ant­snu­kį. Jei­gu šuo ims urgz­ti ar šiep­ti dan­tis, ne­kreip­ki­te dė­me­sio – tęs­ki­te. Taip jis su­pras, kad ag­re­sy­vu­mu nie­ko ne­lai­mės. Bai­gę dar­bą ga­li­te duo­ti ką nors ska­naus. Dau­ge­lis šu­nų leng­viau iš­tve­ria ne­ma­lo­nią pro­ce­dū­rą, jei ži­no, kad po jos lau­kia ma­lo­nus at­ly­gis.

Jei au­gin­ti­nis la­bai jaut­riai re­a­guo­ja į tam tik­ras pro­ce­dū­ras, rei­kė­tų pa­gal­vo­ti, kaip jas pa­leng­vin­ti. Pa­vyz­džiui, jei­gu šu­ne­lis dau­giau ju­dės, na­gus kar­py­ti rei­kės re­čiau, o gal ir vi­sai ne­pri­reiks, – na­gai nu­si­trins. Blo­giau­siu at­ve­ju, ga­li­ma pra­šy­ti ve­te­ri­na­ro duo­ti leng­vą nar­ko­zę. Vais­tai tu­ri ša­lu­ti­nį po­vei­kį, to­dėl ge­riau daž­nai to ne­da­ry­ti.

Yra ir dau­giau ag­re­si­jos sa­viems prie­žas­čių. Vie­na iš jų – ben­dra­vi­mo su au­gin­ti­niu sto­ka. Dėl to la­biau ken­čia lau­ke lai­ko­mi šu­nys. Tie, ku­rie gy­ve­na vi­du­je, kar­tu su žmo­nė­mis, iš­si­rei­ka­lau­ja dė­me­sio. Ki­tas rei­ka­las, kai žmo­nės įsi­gy­ja šu­nį kaip bū­ti­ną prie­dą prie nuo­sa­vo na­mo, o ben­drau­ti su juo ne­tu­ri nei lai­ko, nei no­ro. Šu­niu­kas už­da­ro­mas į vol­je­rą, ne­ve­džio­ja­mas, su juo ne­žai­džia­ma, jis nie­ko ne­mo­ko­mas. Tarp žmo­gaus ir šuns ne­už­mez­ga­mas kon­tak­tas, o kur dar ju­dė­ji­mo sto­ka… Il­gai­niui to­kiam au­gin­ti­niui, ypač jei­gu jis tar­ny­bi­nės veis­lės, su­kur­tas dar­bui, ne tin­gi­nia­vi­mui, su­trin­ka psi­chi­ka. Jis jau ne­be­su­ge­ba nor­ma­liai ben­drau­ti su žmo­nė­mis. Ma­no prak­ti­ko­je bu­vę at­ve­jų, kai prie vol­je­re gy­ve­nan­čio šuns nie­kas iš na­miš­kių ne­ga­li pri­ei­ti. Įstu­mia du­be­nį su ėda­lu, ir vis­kas. Ga­li­my­bės pa­dė­ti to­kiam pa­cien­tui la­bai men­kos. JAV sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, šu­nys, ku­rie lai­ko­mi lau­ke, kur kas daž­niau ap­kan­džio­ja žmo­nes nei lai­ko­mi vi­du­je.

Vi­sa tai ne­reiš­kia, kad šuns ne­ga­li­ma lai­ky­ti lau­ke. Ga­li­ma, tik ne­rei­kia pa­mirš­ti su juo pa­si­vaikš­čio­ti, pa­žais­ti, jį dre­suo­ti. Ta­da už­si­au­gin­si­te tik­rą drau­gą. O jei­gu ne­no­ri­ma ar ne­tu­ri­ma lai­ko to da­ry­ti, ne­rei­kė­tų šuns ir įsi­gy­ti. Juk tai, kad žmo­nės tu­ri na­mą, tik­rai ne­reiš­kia, kad jie pri­va­lo tu­rė­ti ir šu­nį.

Dar vie­nas pa­ta­ri­mas: kai val­go­te, ne­mė­ty­ki­te au­gin­ti­niui mais­to ant grin­dų, o jei kas nu­kri­to ne­ty­čia, ne­leis­ki­te jam to pa­grieb­ti ir su­ės­ti. Ki­taip šuo nu­spręs, kad vis­kas, kas nu­krin­ta ant že­mės, yra jo nuo­sa­vy­bė. Ta­da už­teks tik kam nors iš na­miš­kių ar sve­čių pa­si­lenk­ti prie ne­ty­čia nu­kri­tu­sio kar­bo­na­do, ir šei­mos pie­tūs ga­li baig­tis liūd­nai.

Ag­re­sy­vu­mas, su­kel­tas li­gos

Kar­tais ag­re­si­ja ga­li bū­ti ir li­gos po­žy­mis. Pa­ti bai­siau­sia iš to­kių li­gų – pa­siut­li­gė. Pa­siu­tę gy­vū­nai ne­ėda, sei­lė­ja­si, puo­la ki­tus gy­vū­nus ir žmo­nes. Šios li­gos iš­gy­dy­ti ne­įma­no­ma, bet leng­va iš­veng­ti: vi­sus šu­nis ir ka­tes rei­kia re­gu­lia­riai skie­py­ti.

Ag­re­si­ją su­ke­lia ir ki­tos cen­tri­nės ner­vų sis­te­mos li­gos, bet ga­na re­tai. Ge­ro­kai daž­nes­ni at­ve­jai, kai šuo dėl ko­kios nors li­gos ke­lia­mo dis­kom­for­to da­ro­si ir­zlus ir pik­tas. Ne­ty­čia su­ju­di­nus skau­da­mą vie­tą jis ga­li ir įkąs­ti. To­kiam li­go­niui rei­kė­tų duo­ti ra­my­bę, be rei­ka­lo ne­trik­dy­ti. O jei pri­rei­kia ką pa­da­ry­ti, sa­vo sau­gu­mo su­me­ti­mais ge­riau už­dė­ti ant­snu­kį. Au­gin­ti­niui pa­svei­kus to­kia ag­re­si­ja pa­pras­tai pra­ei­na sa­vai­me.

Ag­re­si­ja vai­kams

Ma­ži vai­kai ir šu­nys daug kuo pa­na­šūs. Ir vie­ni, ir ki­ti smal­sūs, jud­rūs, mėgs­ta žais­ti. Ir už vie­nus, ir už ki­tus at­sa­ko­me mes – su­au­gu­sie­ji. Nie­ka­da ne­pa­li­ki­te vai­ko ir šuns kar­tu be prie­žiū­ros.

La­bai ma­žų veis­lių šu­niu­kai daž­niau­siai ne itin mėgs­ta vai­kus. Ko ge­ro, ne be pa­grin­do: šiems pa­da­rė­liams gru­bes­ni žai­di­mai ga­li baig­tis rim­to­mis trau­mo­mis. To­dėl jei na­mie yra ir vai­kas, ir mi­nia­tiū­ri­nis šu­niu­kas, sau­go­ti rei­kia abu: vai­ką nuo šuns, o šu­nį nuo vai­ko.

Stam­bių veis­lių šu­nys ge­ro­kai at­spa­res­ni. Vis­gi ir juos ma­žie­ji Ho­mo sa­piens kar­tais iš­ve­da iš kan­try­bės. Ta­da pa­si­girs­ta urz­gi­mas. Šu­nų kal­ba tai reiš­kia: „Man la­bai ne­pa­tin­ka, ką tu da­rai, ir aš esu su­dir­gęs. Liau­kis, o tai bus blo­gai.“ Žmo­nės lin­kę baus­ti šu­nį, jei šis urz­gia ant vai­ko. Tru­pu­tį pa­bar­ti ga­li­ma, bet neper­si­sten­ki­te. Urz­gi­mas jums su­tei­kia svar­bią in­for­ma­ci­ją, kad pa­dė­tis da­ro­si įtemp­ta. Tuo­met rei­kia ne­del­siant at­skir­ti vai­ką ir šu­nį. Jei bau­si­te gy­vū­ną, jis liau­sis urz­gęs ir ty­lo­mis kęs ne­ma­lo­nų ma­žo­jo žmo­gaus el­ge­sį, kol trūks kan­try­bė. Ta­da be jo­kio per­spė­ji­mo pa­leis į dar­bą dan­tis. Ar jūs to no­ri­te?

Dėl pa­au­gu­sių vai­kų. Tai šuo bent jau su­pran­ta, kas jie to­kie, – žmo­gaus jau­nik­liai. Ki­to­kia si­tu­a­ci­ja ga­li su­si­klos­ty­ti, kai na­mie at­si­ran­da nau­ja­gi­mis. Kar­tais au­gin­ti­nis ne­su­pran­ta, kas tai per pa­da­ras, ir nu­spren­džia, kad tai kaž­koks gy­vū­nas. Jei tai šuo, tu­rin­tis stip­rų me­džiok­lės ins­tink­tą, jis ga­li pa­ban­dy­ti su­do­ro­ti kū­di­kį kaip gro­bį. To­dėl, kol šuo pri­pras prie nau­jo šei­mos na­rio, rei­kia bū­ti itin at­sar­giems ir nė aki­mir­kos ne­pa­lik­ti jų kar­tu be prie­žiū­ros.

Dar vie­na si­tu­a­ci­ja, ga­lin­ti pa­ska­tin­ti šuns ag­re­si­ją ma­žy­liui. Gy­vū­nas bu­vo šei­mos nu­my­lė­ti­nis. Gi­mus vai­kui tė­vai, sa­vai­me su­pran­ta­ma, daug jė­gų ir lai­ko ski­ria nau­jam šei­mos na­riui, to­dėl šu­niui ben­dra­vi­mo ten­ka ge­ro­kai ma­žiau. Šis ima lai­ky­ti kū­di­kį vi­sų sa­vo ne­lai­mių prie­žas­ti­mi. Kad taip ne­at­si­tik­tų, rei­kė­tų dar iki vai­ko gi­mi­mo pra­dė­ti skir­ti ma­žiau dė­me­sio šu­niui – ta­da au­gin­ti­nis nesu­si­es to su nau­jo šei­mos na­rio at­si­ra­di­mu. Kai na­mie jau bus kū­di­kis, pa­si­sten­ki­te skir­ti lai­ko ir gy­vū­nui. Juk jam ir­gi rei­kia mei­lės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Veterinarai pataria, kaip pasirūpinti savo augintiniu atšilus orams (3)

Veterinarai pataria, kaip pasirūpinti savo augintiniu atšilus orams
Pavasarį, atšilus orams naminių gyvūnų šeimininkams iškyla naujų rūpesčių – suaktyvėja įvairūs parazitai, padaugėja gyvūnų traumų. Kad augintiniai būtų sveiki ir žvalūs daug priklauso ir nuo jų mitybos. Pasak specialistų, mitybą geriausia parinkti atsižvelgiant į augintinio amžių, rašoma pranešime spaudai.

Patarimai, kaip prižiūrėti gyvūnus pavasarį (2)

Patarimai, kaip prižiūrėti gyvūnus pavasarį
Namai, kuriuose gyvena bent vienas katinas ar šuo, yra laimingesni. Kuo daugiau augintinių, tuo daugiau džiaugsmo namuose. Bet jų šeimininkai žino – gyvūnai suteikia ne tik džiaugsmo, bet ir papildomų rūpesčių, nes tenka skirti daugiau dėmesio namų priežiūrai. Ypač tai jaučiasi pavasarį, kuomet augintiniai pradeda šertis. Švaros ir gyvūnų specialistai pataria, kaip prižiūrėti augintinius, kad namų higiena nevirstų varginančiu užsiėmimu, rašoma pranešime spaudai.

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (35)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (7)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka (3)

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka
Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama. Tad ką reikia apie tai žinoti?