Neskubėkite kergti kalės, nes jai tai - daugiau kančia, nei džiaugsmas

 (53)
Kartą mąsčiau, koks pats gajausias mitas apie šunis. Ko gero šis: „kalei bent kartą gyvenime dėl sveikatos reikia susilaukti šuniukų“. Niekaip šio mito nepavyksta sugriauti, nors bandoma tai daryti jau ne vieną dešimtmetį.
© Fotolia nuotr.

Apie motinystės jausmą

Vis dar yra manančių, kad bent kartą gyvenime kalytė turi susilaukti šuniukų ir patenkinti savo motinystės jausmą. Taip mano tie, kurie labai myli savo augintinę. Kuo labiau myli, tuo labiau kalę vertina per savo žmogiškumo prizmę ir tuo labiau gaili, kad augintinė nepatirs motinystės džiaugsmo.

Iš tiesų šunys neturi žmogui būdingo motinystės ar tėvystės jausmo – jie vadovaujasi instinktais. Į nėštumo pabaigą kalė pradeda labiau saugotis, nesielgia nutrūktgalviškai, nešokinėja per aukštas kliūtis, daugiau ėda ir ruošia gimdymo guolį sau ir šuniukams. Tokį elgesį diktuoja ne kas kitas, kaip išlikimo instinktas. Šio instinkto vedina kalė moka pasirūpinti gimusiais jaunikliais: nugriaužia šuniuką supančią plėvelę, nukanda virkštelę palikdama tik apie 2 cm ilgio nuo bambos, suėda placentą, nulaižo snukutį, liežuviu pamasažuoja pilvuką ir krūtinę, kad jos mažylis įkvėptų oro ir pradėtų kiauksėti.

Kiekvienam šuniukui gimus kalė atsigula ir nosimi prie savęs prisistumia naujagimį, kuris pats intensyviai ieško spenelio. Kelias pirmas paras kalė beveik nesitraukia nuo savo šuniukų, žindo juos, masažuoja pilvelius. Po kelių savaičių, kai mažyliams išsikala aštrūs it adatėlės dantukai, kalė jau mažiau noriai pas juos gulasi, o kartais sucypusi iš skausmo, kai į spenelius susminga tos adatėlės, išbėga iš savo guolio ir visai nenori sugrįžti baigti maitinti šunelių.

Pirmuosius kelis mėnesius kalė moko savo vaikus tinkamo elgesio su savo gentainiais, šeimininkais, tačiau po to šuneliai tampa jos pačios konkurentais, dėl šeimininkų dėmesio, meilės, skanesnio kąsnio. Ir be jokios sąžinės graužaties savo vaikui iš nasrų gali ištraukti maistą arba ištuštinti jo dubenėlį. Tai tiek tos motiniškos meilės.

Apie malonumą

Lytinio akto metu kalytės nejaučia jokio malonumo, priešingai lytinė sueitis joms yra skausminga. Vis dėlto kalės intuityviai žino, kada joms prasideda vaisingos dienos ir tomis dienomis riesdamos uodegą kviečiasi patinus jas apvaisinti.

Dažniausiai tokia sueitis iš pirmo karto nepavyksta, mat pajautusi skausmą kalė atšoka nuo patino, urzgia arba jam įkanda. Na, o jeigu lytinė sueitis įvyksta ir kalė su patinu susirakina, patelė jaučia didžiulį skausmą ir apie 20 – 30 minučių gailiai cypia, o kartais tiesiog rėkia tarsi skerdžiama. Tokie vaizdai ir garsai nėra malonūs net ir šunų veisėjams, tačiau jie skirtingai nuo tų, kurie nori sukergti kalę dėl sveikatos, žino, kaip gali savo augintinei padėti.

Apie sveikatą

Gamtoje gyvenančiose gyvūnų gaujose ne kiekvienas individas turi teisę pratęsti giminę. Tai stipriausių, gražiausių, geriausių, protingiausių ir kitokių -“iausių“ privilegija. Kiti gaujos nariai laukia savo laiko (nors ir yra lytiškai subrendę), kol išsikovos teisę tapti tėvais – giminės pratęsėjais.

Laukinėje gamtoje niekam į galvą nešauna, kad ta patelė, kuri nesusilauks palikuonių, susirgs kokia nors mistine liga ar juo labiau išprotės ir atsidurs džiunglių beprotnamyje. O štai žmonės susigalvojo, kad kalė neatsivedusi šuniukų sirgs, elgsis destruktyviai, kandžiosis, šlapinsis namuose ar dar velniai žino ką darys. Iš esmės yra priešingai.

Kartą sukergus kalę yra užvedamas reprodukcinis mechanizmas – po rujos prasideda tariami nėštumai, kalė ruošia guolį gimdymui, jai atsiranda pieno. Jeigu nereaguojama tinkamai, dėl pieno sankaupų gali prasidėti mastitas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad pūlingu gimdos uždegimu dažniau suserga šuniukų turėjusios kalės – jeigu ši liga nėra pastebima laiku, gali kainuoti augintinės gyvybę. Nėra nė vieno argumento, kad gimdžiusi kalė yra sveikesnė už negimdžiusią. Tad tie, kurie taip myli savo kalytę, kad nori leisti jai bent kartą susilaukti palikuonių, turėtų patys sau prisipažinti, kad iš tiesų myli tik save, savo egoistinį norą pačiupinėti minkštus pūkų kamuoliukus, pažaisti su šuniukais, galbūt įprasminti savo norą dar kartą (arba bent kartą, arba pagaliau) tapti tėvais. Bet tai nesąžininga gyvūnų atžvilgiu.

Apie pavojus

Pirmasis scenarijus, apie kurį rašiau pirmoje pastraipoje, yra optimistinis. Bet yra ir kitokių apie kuriuos verta žinoti visiems norintiems, kad kalytė susilauktų šuniukų. Kalė gali išsigąsti gimdymo ir nepripažindama savo naujagimių šunelių juos nužudyti. Tuomet augintinės šeimininkui reiks imtis skubių priemonių – bėgti pirkti naujagimiams šuniukams tinkamo dirbtinio pieno, maitinti juos kiaurą parą kas dvi valandas, masažuoti pilvelius, kad šunyčiai pasituštintų, pasišlapintų, nes naujagimiai patys to padaryti nesugeba.

Paprastai kalės yra labai atsargios ir stengiasi neužgulti savo šunelių, tačiau deja, jos nemoka skaičiuoti ir pasitaiko, kad mirtinai prispaudžia savo mažylį. Kad tokia nelaimė nenutiktų, reikia paruošti specialią šuniukų auginimo dėžę su apsaugomis ir pasitiesus čiužinį miegoti šalia kalės. Miegoti budriai, kad pro ausis nepraslystų gailus dūstančio šunelio cypimas. Gali būti, kad gims šuniukas su dideliu defektu – atviromis galvos smegenimis ar nesuaugusia pilvo siena pro kurią iškrenta žarnos. Mylintis savo kalę šeimininkas turi veikti staigiai – savomis rankomis „nužudyti“ šunytį, kad nesikankintų.

Vietoj pabaigos

Gali būti, kad kalė gražiai pagimdys, kad jos motinystė bus sklandi, o koks bus tolesnis šunelių likimas jau priklauso nebe nuo kalės, o nuo jos šeimininko. Kiekvienos veislės šunys turi savo veislei būdingų genetinių ligų ir prieš paverčiant kalę ir patiną tėvais tiesiog būtina patikrinti, ar nėra tų ligų nešiotojai. Dar būtina tiksliai žinoti, kad šuns (tiek motinos, tiek tėvo) psichika yra stabili, kad nepaleistumėte į pasaulį bailių, agresyvių ar neįgalių šunelių. Kas jums iš to, kad patenkinę savo didžiulį norą ir nors kartą gyvenime pasidžiaugę kalės motinyste giliai pasąmonėje žinosite, kad galbūt jūsų „išveisto“ šuniuko šeimininkai verkia bėgiodami po veterinarijos gydytojus negalėdami išgydyti savo augintinio. Ne jums, o jūsų „išveistų“ šuniukų šeimininkams reiks priimti sprendimą: kankinti augintinį, ar užmigdyti.

Nemanau, kad tai mažas argumentas neveisti kalės, kol nėra patikrinta jos sveikata, kol kalė negavusi parodose būtinų įvertinimų. Nemanau, kad kiekvienas, kuris nori pasidžiaugti šuniukais, turėtų suleisti savo kalę su patinu. Verčiau to nedaryti vardan mylimo augintinio arba įsigilinti į šunų veisimo ypatumus ir veisti atsakingai.

LETENA.LT REKOMENDUOJA

1. Kurių veislių šunys patys protingiausi

2. Kodėl šunims negalima duoti kaulų

3. Šuns kūno kalba: kaip suprasti, ką jis nori jums pasakyti

4. 10 šunų veislių nenorintiems chaoso namuose

5. Kiek metų gyvena skirtingų veislių šunys

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šuniukai–siurbliukai, kodėl svarbu nepasiduoti gailiam šuns žvilgsniui? (14)

Šuniukai–siurbliukai, kodėl svarbu nepasiduoti gailiam šuns žvilgsniui?
Tikriausiai daugelis bent kartą patyrė nepatogumo jausmą valgydami prie stalo namuose, kur yra gyvūnų, kai kiekvieną kąsnelį godžiai akimis rijo ir šalia sėdintis šuo, vėliau surinkęs visus ant žemės nukritusius maisto trupinėlius. Panašiai gyvūnai elgiasi ir lauke – kaip siurbliukai renka ant žemės rastus kąsnius, tačiau pagriebus ką nors pavojingo toks įprotis gali būti žalingas keturkojo sveikatai.

Veterinarai pataria, kaip pasirūpinti savo augintiniu atšilus orams (3)

Veterinarai pataria, kaip pasirūpinti savo augintiniu atšilus orams
Pavasarį, atšilus orams naminių gyvūnų šeimininkams iškyla naujų rūpesčių – suaktyvėja įvairūs parazitai, padaugėja gyvūnų traumų. Kad augintiniai būtų sveiki ir žvalūs daug priklauso ir nuo jų mitybos. Pasak specialistų, mitybą geriausia parinkti atsižvelgiant į augintinio amžių, rašoma pranešime spaudai.

Patarimai, kaip prižiūrėti gyvūnus pavasarį (2)

Patarimai, kaip prižiūrėti gyvūnus pavasarį
Namai, kuriuose gyvena bent vienas katinas ar šuo, yra laimingesni. Kuo daugiau augintinių, tuo daugiau džiaugsmo namuose. Bet jų šeimininkai žino – gyvūnai suteikia ne tik džiaugsmo, bet ir papildomų rūpesčių, nes tenka skirti daugiau dėmesio namų priežiūrai. Ypač tai jaučiasi pavasarį, kuomet augintiniai pradeda šertis. Švaros ir gyvūnų specialistai pataria, kaip prižiūrėti augintinius, kad namų higiena nevirstų varginančiu užsiėmimu, rašoma pranešime spaudai.

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (35)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (7)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.