Kaip atpažinti, kad katė jaučia stresą

 (1)
Prakaituotos letenų pagalvėlės, viso kūno drebulys, virpančios ausys, įtempti raumenys rodo, kad katė jaučia stresą. Kas jį sukelia, kada reikia susirūpinti stresą jaučiančiu gyvūnu?
Katė
© Fotolia nuotr.

Katė yra labai jautrios prigimties ir ne mažiau už žmogų jaučia stresą. Stresas paveikia ne tik laukines kates, bet ir mūsų augintines – jaukiai ir šiltai įsitaisiusias mūsų namuose. Kačių polinkis į stresą nėra vienodas, jis priklauso nuo daugelio faktorių. Svarbiausias – įgimtas polinkis į stresą.

Tarkime, vieni tos pačios vados kačiukai gali būti labai linkę į stresą, kiti jam atsparūs. Polinkis į stresą gali kisti ir per katės gyvenimą. Vadinasi, įtakos turi ir gyvenimiška patirtis. Kuo mažiau negatyvių emocijų ir išgyvenimų patiria katė, tuo mažiau ji stresuoja.

Streso įtaka charakteriui, išvaizdai ir sveikatai

Stresas yra natūrali organizmo gynybinė reakcija, jis automatiškai kyla susidūrus su stresą keliančiais veiksniais. Išsigandęs gyvūnas „įjungia“ savo gynybines reakcijas ir bando atgauti prarastą komfortą, kitaip tariant priešinasi labai pavojingam, tačiau nematomam priešui. Deja, labai dažnai katė pralaimi – streso impulsai yra tokie stiprūs, kad viršija katės atsparumo neigiamiems pojūčiams slenkstį. Katė neatpažįstamai pasikeičia - susitaiko su nauja padėtimi ir gyvenimu streso gniaužtuose.

Nuolatinio streso veikiama katė elgiasi netipiškai, ji gali būti apatiška, baikšti, nepasitikinti savimi. Dažnai vengia savo šeimininko, kitų gyvūnų, nenori žaisti, nesidomi ją supančia aplinka.

Dėl streso gali pakisti ir katės elgsena, tarkime ji pradės gamtinius reikalus atlikinėti bet kur, intensyviau žymėti savo teritoriją. Katė gali prarasti apetitą, arba priešingai, gali nuolatos ėsti. Kai kurios katės visiškai nesirūpina savo švara, nesilaižo kailiuko, kuris ilgainiui susivelia, praranda spindesį ir tampa matinis.

Ilgalaikis stresas gali paveikti katės imuninę sistemą. Pastebėta, kad jos dažniau serga virškinamojo trakto sutrikimais, akmenlige. Stresas veikia ir kailio struktūrą bei odą – kailiukas pradeda slinkti, o oda pleiskanoti.

Kai kurios katės veikiamos streso gali pradėti pačios save žaloti bei tapti agresyvios. Tai būdinga itin jautrios psichikos katėms, kurios dėl streso nesugeba gražiai išsilaižyti kailiuko ir pradeda jį kandžioti bei pešti, susižalodamos iki kraujo ir žaizdų. Toks destruktyvus elgesys kenkia ne tik gyvūno grožiui, sveikatai, bet ir gyvybei.

Ne visada paprasta atpažinti, ar katė jaučia stresą, mat simptomai priklauso nuo temperamento, įgimtų savybių ir socializacijos. Ne visi simptomai byloja ir apie stresą, tarkime apetito praradimas, pleiskanos, apatija gali būti kokios nors somatinės ligos požymiai, tad pastebėjus, kad katės elgesys, išvaizda ar savijauta pakito, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją. Na, o stresą gali išduoti šie požymiai:

* murkimas – katė gali murkti iš pasitenkinimo arba iš streso, norėdama save nuraminti. Reikia stebėti, kada ir kaip katė murkia, ar ramiai primerkusi akis, kai ją glostote, ar nervingai laižydama kailiuką;
* virpančios, suskliaustos ausys;
* nervingas kailiuko laižymas;
* seilėtekis;
* prakaituotos letenų pagalvėlės – galima pastebėti pėdsakus ant grindų, baldų;
* jautrus reagavimas į išorės dirgiklius;
* nenoras žaisti, būti liečiamai;
* apetito stoka;
* kūno virpesys;
* pleiskanos;
* sunkus alsavimas;
* išsiplėtę akių vyzdžiai;
* pasikeitęs elgesys bendraujant su šeimininku.

Labai stipraus, lėtinio streso požymiai (būtina nedelsiant susisiekti su veterinarijos gydytoju, mat šiuos simptomus jaučiantis gyvūnas labai kankinasi):

* katė intensyviai laižosi kailiuką, kol ant kūno atsiranda žaizdų;
* labai smarkiai šeriasi;
* gamtinius reikalus atlieka bet kur arba sulaiko šlapimą;
* praranda kūno svorį;
* yra viskam apatiška;
* vemia arba viduriuoja;
* staiga tampa agresyvi;
* visiškai nesiprausia;
* bet kokie ligšiolinių ritualų pokyčiai.

Kas sukelia stresą?

Katės mėgsta ramų ir nusistovėjusį gyvenimą, kasdienes rutinas. Bet kokie pokyčiai ar naujovės gali joms sukelti stiprų stresą. Pavyzdžiui:

- naujas šeimos narys (žmogus arba gyvūnas);
- „mažos erdvės“ jausmas (per daug kačių vienoje teritorijoje);
- vienatvės pojūtis;
- agresyvi katė kaimynystėje;
- kelionė;
- pakeista gyvenamoji vieta;
- bausmės;
- nuobodulys;
- svečiai;
- pasikeitęs dienos ritmas (šeimininkui pakeitus darbą);
- staiga atsiradęs triukšmas.

Kaip elgtis šeimininkui?

Aišku pageidautina katę apsaugoti nuo streso, bet ne visada pavyksta tai padaryti. Tuomet belieka stebėti augintinį ir pamatyti net ir menkiausius jo elgesio pokyčius. Pastebėjus pirmąsias streso apraiškas galima padėti katei su juo susidoroti.

Kiekviena katė vis kitaip reaguoja į stresą, tad dažniausiai tenka išbandyti ne vieną metodą, kol atrandamas teisingas streso įveikimo būdas:

* pabandykite pažaisti su kokiu nors žaisliuku, kurį katė labiausiai mėgsta medžioti (tai labai svarbu, nes medžioklė pašalina kortizolį iš organizmo);
* skirkite katei daug dėmesio – glostykite ją ir raminkite (netinka katėms, kurios nemėgsta būti liečiamos);
* nupirkite skanėstų;
* pasaugokite katės miegą – kol gyvūnas miega, pasistenkite neleisti kitiems gyvūnams trikdyti miego;
* pasitarkite su gydytoju dėl homeopatinių vaistų;

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (35)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (7)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka (3)

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka
Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama. Tad ką reikia apie tai žinoti?

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais (20)

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais
Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?