Augintinio eutanazija - kada tai tinkamas sprendimas

 (1)
Šįkart sunki tema. Apie geriausio mūsų draugo – šuns, senatvę.
Senas šuo
© Fotolia nuotr.

Senas šuo yra labai protingas, supranta šeimininką iš pusės žodžio, iš akies mirktelėjimo. Ir kaip tik tuo metu, kai keturkojis bičiulis tampa tobulu augintiniu, negailestingai artėja laikas, kai teks su juo atsisveikinti ir palydėti į Amžinosios medžioklės plotus. Na, bet prieš tai reiktų pasistengti padaryti viską, kad šuns senatvė taptų ori ir senasis draugas kuo ilgiau palaikytų mums draugiją.

Paprastai šuo pradeda senti nuo 8 metų amžiaus, o didžiųjų veislių atstovai, pavyzdžiui vokiečių dogai ar airių vilkogaudžiai senti pradeda jau apie 6-uosius, 7-uosius gyvenimo metus.

Daugelis senų šunų tampa mažiau aktyvūs, lėčiau vykdo šeimininko komandas. Aišku priklausomai nuo veislės, individualaus šuns temperamento, seni šunys ir elgiasi skirtingai. Vieni iki pat paskutinių gyvenimo dienų išlieka aktyvūs, kiti po truputį lėtėja ir jau vis mažiau sugeba atlikti savo šuniškas funkcijas – saugoti namus, aploti kiekvieną praeivį ar padėti medžioklėje. Ilgus metus ištikimai šeimininkui tarnavęs šuo, dabar pats reikalauja pagalbos ir tinkamos priežiūros, kurios be jokios abejonės nusipelnė.

Seno šuns mityba

Dažniausiai senyvi šunys nesiskundžia apetitu, tačiau, kadangi jie mažiau juda, reiktų maitinti mažiau kaloringu maistu. Labai svarbu prižiūrėti, kad šuo nenutuktų, nes nutukimas trumpina gyvenimą. Kai kurie seni šunys prasčiau ėda, kadangi nusilpsta jų uoslė bei skonio receptoriai ir maistas jiems nesukelia tokio pasitenkinimo kaip anksčiau.

Tokiems šunims patartina paruošti intensyvesnio skonio maistą, pavyzdžiui, sausą maistą užpilti mėsos nuoviru. Tai geriau negu palikti šunį apskritai nieko neėdusį. Dažniausiai seni šunys yra maitinami tuo pačiu maistu, kokį ėdė iki šiol, tačiau būtina stebėti, ar gerai sukramto maistą, ar lengvai jį ryja. Pastebėję, kad ėda ne taip kaip anksčiau, turėtume kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris patars, kokiu maistu toliau šerti seną augintinį. Gana dažnai senų šunų dantys apauga akmenimis, patinsta dantenos ir augintinis praranda apetitą. Todėl būtina rūpintis keturkojo burnos higiena.

Dar viena dažna senų šunų bėda – užkietėję viduriai, sukeliantys skausmą tuštinantis. Reiktų pasitarti su veterinarijos gydytoju, kaip išvengti vidurių užkietėjimo – pavyzdžiui, ar galima į maistą įpilti šiek tiek aliejaus.

Dažniausiai senus šunis rekomenduojama šerti maistu, kurio didžiąją dalį sudaro jūros žuvis ir vištiena. Svarbu, kad maiste būtų dagiau baltymų, vitaminų ir mikroelementų. Jeigu šuo šeriamas sausu maistu, patartina jį maitinti ne kartą, o 2-3 kartus per dieną. RAW – kitaip tariant žalia mėsa ir žuvimi šeriami keturkojai ir toliau turėtų gauti maisto racioną kartą per dieną, mat žalia mėsa yra ilgai virškinama ir keli maitinimai per dieną tik apsunkina šuns skrandį.

Labai svarbu šuns nešerti iš dubenėlių su stovu. Jeigu iki šiol tokius naudojote, atsisakykite jų, nes tokie dubenėliai gali paskatinti skrandžio apsisukimą. Šunys ištisus šimtmečius ėdė nuo žemės arba iš dubenėlių, pastatytų ant grindų ir jiems natūrali būtent tokia pozicija.

Vizitai pas gydytoją

Jeigu auginate seną šunį, patartina su juo profilaktiškai atvykti pas veterinarijos gydytoją, kuris ištirs augintinio kraują, pasižiūrės, kokie vidaus organai gerai funkcionuoja, o kuriuos reikia gydyti. Tokia gydytojo apžiūra padeda išvengti įsisenėjusių ligų, kurių vėliau jau neįmanoma išgydyti.

Gana dažnai senyvo amžiaus šunys nelaiko šlapimo arba išmatų. Tokių simptomų negalima ignoruoti, nes laiku pradėjus gydyti tarkime šlapimo pūslės uždegimą, šuo pasveiks ir neliks jokių pasekmių. Uždelsus uždegimas gali išplisti ir pakenkti gyvūno inkstams.

Rūpintis senu augintiniu nėra lengva. Reikia stebėti, kad jis su maistu gautų visų reikiamų medžiagų, kad ėstų nei per daug, nei per mažai, reikia bent kas pusmetį apsilankyti pas veterinarijos gydytoją. Galų gale, kai šuo visiškai susensta, nebepaeina, kenčia nuo sunkių ligų, reikia priimti humanišką sprendimą ir neleisti gyvūnui kankintis.

Eutanazija – pats sudėtingiausias sprendimas šuns savininkui, kurio niekas kitas už jį nepriims. Veterinarijos gydytojas gali tik patarti, kaip elgtis su nepagydomai sergančiu šunimi, tačiau sprendimo už mus nepriims.

Klausimai, į kuriuos reiktų atsakyti prieš priimant sprendimą dėl eutanazijos:

* Ar galima kitaip padėti šuniui, išgydyti ligą arba numalšinti skausmą?
* Ar šuo gali vaikščioti ir pats atlikti gamtinius reikalus?
* Ar gali gerti ir ėsti, kad neprarastų kondicijos?
* Ar gali normaliai, nesikankindamas kvėpuoti?
* Ar šeimininkas gali tinkamai rūpintis sergančiu ir neįgaliu šuniu?

Jeigu bent į vieną klausimą atsakysite neigiamai, tikrai patartina pagalvoti apie eutanaziją, nes kankinti šunį, pasmerkti jį kęsti skausmus yra be galo žiauru. Šuo gali tikėtis pagalbos tik iš vieno žmogaus – savo šeimininko, todėl reikia suteikti jam ir tą paskutinę pagalbą – oriai iškeliauti į Amžinosios medžioklės plotus.

Kaskart suspaudžia širdį matant, kaip kai kurie žmonės elgiasi su senais šunimis. Toli ieškoti nereikia, vos ne kiekviename kaime galima pamatyti senus, nukaršusius keturkojus, kuriuos šeimininkai laiko veltėdžiais ir užuot suteikę jiems šiltą ir jaukų kampelį, pririša trumpa grandine prie vėjų perpučiamos būdos ir palieka laukti lėtos mirties. Gerai dar, jeigu numeta kokį maisto kąsnį, kartais nepadaro net ir to – tiesiog atsikrato savo augintiniu pačiu nehumaniškiausiu būdu.

Gerai, kad daugeliui šunų augintojų senas šuo yra pats vertingiausias – protingas, sumanus draugas, sugeriantis visas neigiamas emocijas, padedantis galvą ant kelių tada, kai labiausiai to reikia. Gerai, kad daugelis žmonių dievina senuosius savo draugus ir užtikrina jiems orią senatvę. Juk mūsų senukai to nusipelnė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (35)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (7)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka (3)

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka
Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama. Tad ką reikia apie tai žinoti?

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais (20)

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais
Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?