Augalai, kurie varo kates iš proto

 (2)
Visiems „į kraują įaugę“, kad katės dievina valerijonus. Galima išgirsti istorijų apie katinus, kurie braunasi į spinteles, kur laikoma valerijonų tinktūra ar net patys išsikasa valerijonų šaknis ir jomis mėgaujasi. Kitas „katinis“ augalas – katžolė. Šie augalai plačiai naudojami praktikoje - nuo žaisliukų iki elgesio problemų sprendimo. Tačiau dažnam kyla klausimas: kodėl ir kaip iš tiesų jie veikia?
Katė
© Fotolia nuotr.

Katžolė

Katžolės savo išvaizda šiek tiek primena melisas. Jų stiebai tvirti, gauruoti, lapai žalios ar pilkšvai žalsvos spalvos. Katžolės žydi liepos – rugsėjo mėnesiais baltais, mėlynais, rausvais ar alyviniais žiedais. Šie augalai labai nereiklūs, gali augti skurdžioje sausoje dirvoje. Pasižymi stipriu, savotišku kvapu ir kartoku skoniu.

Katžolių stiebuose ir lapuose aptinkama medžiaga nepetalaktonas, veikiantis kaip viliotojas. Katė nepetalaktoną pajunta nosies uoslės receptorių, o ne vomeronasalinio organo (mažytė uoslės liauka burnoje) pagalba. Manoma, kad ši medžiaga gali imituoti feromonus, pvz. kačių snukio feromonus ar kačių šlapimui tipišką kvapą suteikiančias medžiagas. Uoslę praradusios katės į katžolę vis tiek reaguoja.

Pajutusios katžolės kvapą, katės pradeda voliotis, tapšnoti ją letenėlėmis, laižyti lapus, elgiasi lyg rujos metu (dėl to šis augalas dar vadinamas kačių afrodiziaku). Kai kurios tampa hiperaktyvios, agresyvios, gali kąsti ar šnypšti. Nors katžolės kvapas kates jaudina, suėstas augalas veikia raminančiai. Priėdusi katžolės katė gali seilėtis, tapti mieguista, murkti. Yra teiginių, kad nepetalaktonas gali sukelti haliucinacijas (kartais katės žaidžia su nematoma pele).

Katžolės efektas trunka 5 – 15 minučių. Panašų poveikį augalas pakartotinai gali sukelti tik praėjus vienai – dviem valandoms po ankstesnio kontakto. Katžolė katėms priklausomybės nesukelia .

Reakcija į katžolę paveldima. Kiek kačių į ją reaguoja, tiksliai nežinoma, bet greičiausiai pusė - du trečdaliai populiacijos. Australijoje gyvenančios katės į katžolės skleidžiamus kvapus dažniausiai nekreipia dėmesio. Poveikiui „pasiduoda“ tiek patinai, tiek patelės, kastracija ar sterilizacija tam įtakos neturi. Jaunesni kaip 8 savaičių amžiaus kačiukai katžolės poveikiu nesimėgauja – atvirkščiai, dažniausiai jie demonstruoja pasibjaurėjimą.

Panašų efektą katžolė sukelia ir didžiosioms laukinėms katėms – liūtams ir tigrams, nors šis poveikis vis dar diskutuotinas. Žiurkės bei pelės katžolei jaučia stiprią antipatiją, vengia vietų, kur šios auga. Šie augalai atstumia ir vabzdžius.

Jei katė suėda per daug šviežių katžolių, gali viduriuoti ar vemti. Tai pasitaiko retai ir praeina savaime. Tačiau jei katė tokius nemalonumus patiria dažnai, apribokite jai galimybę mėgautis katžole ar visai atsisakykite šio augalo.

Skatindami savo augintinę žaisti su žaislais, kuriuose yra katžolės, padėsite jai palaikyti gerą fizinę formą. Katžolė gali padėti katę pripratinti prie draskyklės ar guolio, šis augalas ne tik padės ją atpratinti nuo blogų įpročių, bet ir veiks kaip atlygis už gerą poelgį.

Valerijonas

Vaistinis valerijonas – kitas kačių mėgstamas augalas - natūraliai auga drėgnose pievose, upių ar ežerų pakrantėse. Valerijonas žydi vasarą, rausvi ar balti žiedai saldžiai kvepia. Medicinoje vartojamos tik valerijonų šaknys.

Valerijonas veikia panašiai kaip katžolė. Šio augalo aliejaus sudėtyje yra aktinidino, kuris chemiškai labai panašus į katžolės nepetalaktoną ir imituoja kačių šlapimo kvapą rujos metu. Valerijonas žmogui gali kvepėti nesmagiai – sporto salėje stipriai prakaitu persmelktu kojinių kvapu, tačiau katėms šis „aromatas“ sukelia visai kitas emocijas. Užuostas valerijonas katę jaudina, o prarytas – ramina, malšina spazmus, plečia kraujagysles. Valerijono kvapas katę verčia jausti euforiją. Teigiama, kad jis net gali sukelti haliucinacijas. Gavusios žaislą, prikimštą valerijono šaknų, katės į jį trina skruostus, žaidžia laikydamos tarp priekinių letenėlių.

Nurytas valerijonas ramina. Preparatai iš šio augalo kartais padeda sumažinti skausmą, susijusį su diegliais ar raumenų spazmais. Valerijonas, derinamas su kitomis raminančiomis vaistažolėmis, padeda tvarkant su nervų sistema susijusias problemas (nerimas, jaudrumas, kai kurios elgesio problemos ir pan.). Valerijono šaknys nėra toksiškos, tačiau pernelyg dideliais kiekiais gali sukelti šalutinį poveikį, pvz., apsvaigimą ir orientacijos praradimą. Grynas valerijono šaknų eterinis aliejus katėms kiek per stiprus – geriau rinktis veterinarinius preparatus, turinčius šio augalo. Valerijonas neturėtų būti duodamas katingoms ar inkstų nepakankamumu sergančioms augintinėms.

Į valerijono kvapą reaguoja ne visos katės, o maždaug trys ketvirtadaliai. Kai kurių tyrimų duomenimis, vaistinis valerijonas patrauklus ir žiurkėms.

Sausmedis

Puiki alternatyva katžolei ar valerijonams – sausmedis. Jis sulaukia daugiau kačių dėmesio negu katžolė, kadangi reakcija į šį augalą nepaveldima. Deja, kiek kačių mėgsta sausmedį, sunku pasakyti - įvairių tyrimų duomenimis, jis paveikia 30 – 85 proc. kačių. Geriausia pirkti paruoštus žaislus, kurių sudėtyje yra šio augalo, arba „įdaryti“ juos patiems. Reakcija į sausmedį priklauso nuo katės temperamento, paprastai tai būna mėgavimamsis, seilėjimasis, žaidimai. Kai sausmedis išsikvepia, jį užtenka sudrėkinti ir tasai katę vėl vilios (sudrėkinti galima ir tuo atveju, jei sausas augalas katę nelabai domina).

Kačių "čiobrelis"

Šis augalas (lot. Teucrium marum) nėra artimas čiobreliui – tai beručių (notrelinių šeimos augalų) giminė. Dėl mažų ovalių lapelių primena čiobrelį, tačiau kvepia pelėsiais. Kai kurie, tačiau ne visi, katinai jaučia šiam augalui trauką, panašiai kaip katžolėms.

Karčioji aktinidija

Actinidia polygama dar žinoma kaip matatabi ar „japoniška katžolė“. Pasižymi švelniu arbatos aromatu. Japonijoje kai kurie sodininkai skundžiasi, kad šiuos augalus entuziastingai suniokoja katės. Karčioji aktinidija turi du kates viliojančius cheminius junginius – priridino darinį, panašų į katžolės nepetalaktoną ir dihiroaktinidiolidą.

Jos poveikis panašus į katžolės, tik dar intensyvesnis. Katė mėgaujasi 5 – 30 minučių, augalą vėl aplankyti gali po pusvalandžio. Nurytas šis augalas ramina.

Potraukis augalams gali pradėti erzinti, be to, tarp kambarinių augalų pasitaiko ir nuodingų katėms. Dauguma žmonių nemėgsta, kai katės lenda prie jų augalėlių, tad jas už tokį elgesį baudžia – dėl šios priežasties jos gali pradėti bijoti savininko. Geriausia išeitis – „katės sodas“, kuriame auga jai tinkantys ir patinkantys augalai. Gėles, kurias norite apsaugoti nuo augintinės, galite išpurkšti specialiais atbaidančiais skysčiais, pvz., „papipirintu“ vandeniu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (35)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (7)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka (3)

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka
Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama. Tad ką reikia apie tai žinoti?

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais (20)

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais
Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?