Katžolė
Katžolės savo išvaizda šiek tiek primena melisas. Jų stiebai tvirti, gauruoti, lapai žalios ar pilkšvai žalsvos spalvos. Katžolės žydi liepos – rugsėjo mėnesiais baltais, mėlynais, rausvais ar alyviniais žiedais. Šie augalai labai nereiklūs, gali augti skurdžioje sausoje dirvoje. Pasižymi stipriu, savotišku kvapu ir kartoku skoniu.
Katžolių stiebuose ir lapuose aptinkama medžiaga nepetalaktonas, veikiantis kaip viliotojas. Katė nepetalaktoną pajunta nosies uoslės receptorių, o ne vomeronasalinio organo (mažytė uoslės liauka burnoje) pagalba. Manoma, kad ši medžiaga gali imituoti feromonus, pvz. kačių snukio feromonus ar kačių šlapimui tipišką kvapą suteikiančias medžiagas. Uoslę praradusios katės į katžolę vis tiek reaguoja.
Pajutusios katžolės kvapą, katės pradeda voliotis, tapšnoti ją letenėlėmis, laižyti lapus, elgiasi lyg rujos metu (dėl to šis augalas dar vadinamas kačių afrodiziaku). Kai kurios tampa hiperaktyvios, agresyvios, gali kąsti ar šnypšti. Nors katžolės kvapas kates jaudina, suėstas augalas veikia raminančiai. Priėdusi katžolės katė gali seilėtis, tapti mieguista, murkti. Yra teiginių, kad nepetalaktonas gali sukelti haliucinacijas (kartais katės žaidžia su nematoma pele).
Katžolės efektas trunka 5 – 15 minučių. Panašų poveikį augalas pakartotinai gali sukelti tik praėjus vienai – dviem valandoms po ankstesnio kontakto. Katžolė katėms priklausomybės nesukelia .
Reakcija į katžolę paveldima. Kiek kačių į ją reaguoja, tiksliai nežinoma, bet greičiausiai pusė - du trečdaliai populiacijos. Australijoje gyvenančios katės į katžolės skleidžiamus kvapus dažniausiai nekreipia dėmesio. Poveikiui „pasiduoda“ tiek patinai, tiek patelės, kastracija ar sterilizacija tam įtakos neturi. Jaunesni kaip 8 savaičių amžiaus kačiukai katžolės poveikiu nesimėgauja – atvirkščiai, dažniausiai jie demonstruoja pasibjaurėjimą.
Panašų efektą katžolė sukelia ir didžiosioms laukinėms katėms – liūtams ir tigrams, nors šis poveikis vis dar diskutuotinas. Žiurkės bei pelės katžolei jaučia stiprią antipatiją, vengia vietų, kur šios auga. Šie augalai atstumia ir vabzdžius.
Jei katė suėda per daug šviežių katžolių, gali viduriuoti ar vemti. Tai pasitaiko retai ir praeina savaime. Tačiau jei katė tokius nemalonumus patiria dažnai, apribokite jai galimybę mėgautis katžole ar visai atsisakykite šio augalo.
Skatindami savo augintinę žaisti su žaislais, kuriuose yra katžolės, padėsite jai palaikyti gerą fizinę formą. Katžolė gali padėti katę pripratinti prie draskyklės ar guolio, šis augalas ne tik padės ją atpratinti nuo blogų įpročių, bet ir veiks kaip atlygis už gerą poelgį.
Valerijonas
Vaistinis valerijonas – kitas kačių mėgstamas augalas - natūraliai auga drėgnose pievose, upių ar ežerų pakrantėse. Valerijonas žydi vasarą, rausvi ar balti žiedai saldžiai kvepia. Medicinoje vartojamos tik valerijonų šaknys.
Valerijonas veikia panašiai kaip katžolė. Šio augalo aliejaus sudėtyje yra aktinidino, kuris chemiškai labai panašus į katžolės nepetalaktoną ir imituoja kačių šlapimo kvapą rujos metu. Valerijonas žmogui gali kvepėti nesmagiai – sporto salėje stipriai prakaitu persmelktu kojinių kvapu, tačiau katėms šis „aromatas“ sukelia visai kitas emocijas. Užuostas valerijonas katę jaudina, o prarytas – ramina, malšina spazmus, plečia kraujagysles. Valerijono kvapas katę verčia jausti euforiją. Teigiama, kad jis net gali sukelti haliucinacijas. Gavusios žaislą, prikimštą valerijono šaknų, katės į jį trina skruostus, žaidžia laikydamos tarp priekinių letenėlių.
Nurytas valerijonas ramina. Preparatai iš šio augalo kartais padeda sumažinti skausmą, susijusį su diegliais ar raumenų spazmais. Valerijonas, derinamas su kitomis raminančiomis vaistažolėmis, padeda tvarkant su nervų sistema susijusias problemas (nerimas, jaudrumas, kai kurios elgesio problemos ir pan.). Valerijono šaknys nėra toksiškos, tačiau pernelyg dideliais kiekiais gali sukelti šalutinį poveikį, pvz., apsvaigimą ir orientacijos praradimą. Grynas valerijono šaknų eterinis aliejus katėms kiek per stiprus – geriau rinktis veterinarinius preparatus, turinčius šio augalo. Valerijonas neturėtų būti duodamas katingoms ar inkstų nepakankamumu sergančioms augintinėms.
Į valerijono kvapą reaguoja ne visos katės, o maždaug trys ketvirtadaliai. Kai kurių tyrimų duomenimis, vaistinis valerijonas patrauklus ir žiurkėms.
Sausmedis
Puiki alternatyva katžolei ar valerijonams – sausmedis. Jis sulaukia daugiau kačių dėmesio negu katžolė, kadangi reakcija į šį augalą nepaveldima. Deja, kiek kačių mėgsta sausmedį, sunku pasakyti - įvairių tyrimų duomenimis, jis paveikia 30 – 85 proc. kačių. Geriausia pirkti paruoštus žaislus, kurių sudėtyje yra šio augalo, arba „įdaryti“ juos patiems. Reakcija į sausmedį priklauso nuo katės temperamento, paprastai tai būna mėgavimamsis, seilėjimasis, žaidimai. Kai sausmedis išsikvepia, jį užtenka sudrėkinti ir tasai katę vėl vilios (sudrėkinti galima ir tuo atveju, jei sausas augalas katę nelabai domina).
Kačių "čiobrelis"
Šis augalas (lot. Teucrium marum) nėra artimas čiobreliui – tai beručių (notrelinių šeimos augalų) giminė. Dėl mažų ovalių lapelių primena čiobrelį, tačiau kvepia pelėsiais. Kai kurie, tačiau ne visi, katinai jaučia šiam augalui trauką, panašiai kaip katžolėms.
Karčioji aktinidija
Actinidia polygama dar žinoma kaip matatabi ar „japoniška katžolė“. Pasižymi švelniu arbatos aromatu. Japonijoje kai kurie sodininkai skundžiasi, kad šiuos augalus entuziastingai suniokoja katės. Karčioji aktinidija turi du kates viliojančius cheminius junginius – priridino darinį, panašų į katžolės nepetalaktoną ir dihiroaktinidiolidą.
Jos poveikis panašus į katžolės, tik dar intensyvesnis. Katė mėgaujasi 5 – 30 minučių, augalą vėl aplankyti gali po pusvalandžio. Nurytas šis augalas ramina.
Potraukis augalams gali pradėti erzinti, be to, tarp kambarinių augalų pasitaiko ir nuodingų katėms. Dauguma žmonių nemėgsta, kai katės lenda prie jų augalėlių, tad jas už tokį elgesį baudžia – dėl šios priežasties jos gali pradėti bijoti savininko. Geriausia išeitis – „katės sodas“, kuriame auga jai tinkantys ir patinkantys augalai. Gėles, kurias norite apsaugoti nuo augintinės, galite išpurkšti specialiais atbaidančiais skysčiais, pvz., „papipirintu“ vandeniu.