Šunelį paliko šalti, badauti ir valkatauti

Alytaus Ulo­nų gat­vės gy­ven­to­jas Aud­rius Ma­žei­ka už­su­kęs į re­dak­ci­ją pa­pa­sa­ko­jo apie keis­tą žmo­gaus po­el­gį su šu­ne­liais ir svars­tė apie at­sa­kin­gų pa­rei­gū­nų bei spe­cia­lis­tų ne­no­rą dirb­ti at­sa­kin­gai.

„Ko­vo 8 die­ną prie Ulo­nų gat­vės 65 na­mo su­sto­jo tam­sios spal­vos leng­va­sis au­to­mo­bi­lis „Vol­vo“. Iš jo iš­li­pęs vy­riš­kis iš­lei­do pa­si­vaikš­čio­ti du ma­žy­čius šu­ne­lius. Pa­si­vaikš­čio­jęs po miš­ką su­grį­žo ir vie­ną šu­ne­lį įkė­lė į au­to­mo­bi­lį, o ki­tą nu­ne­šė į 65-o na­mo laip­ti­nę, už­da­rė du­ris ir iš­va­žia­vo. Iš laip­ti­nės iš­trū­kęs šu­ny­tis klai­džio­jo po kie­mą, cy­pė ir stau­gė, kol nu­ri­męs ap­si­gy­ve­no ties Dau­gų gat­vės ka­pi­nė­mis, miš­ke. Šu­ne­lio nie­kas ne­pa­si­ge­do.

Ko­vo 11 die­ną, su­ži­no­jęs apie tai iš kai­my­nų, te­le­fo­nu (8 315) 55 600 apie 13 va­lan­dą pa­skam­bi­nau į Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to bu­dė­to­jų da­lį. Pri­sis­ta­tęs bu­dė­to­jui pa­pa­sa­ko­jau esa­mą si­tu­a­ci­ją, nu­ro­džiau au­to­mo­bi­lio vals­ty­bi­nius nu­me­rius.

Ne­tru­kus at­vy­ko po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai. Ma­no nuo­sta­bai, ne apy­lin­kės ins­pek­to­rius ar ty­rė­jas, o Ke­lių po­li­ci­jos eki­pa­žas. Pa­rei­gū­nas pa­aiš­ki­no, kad šun­gau­džiai šian­dien ne­dir­ba, pa­ta­rė pa­skam­bin­ti dar­bo die­ną. Nei už­si­ra­šęs liu­dy­to­jų duo­me­nų, nei iš­klau­sęs ap­lin­ki­nius, su­si­rin­ku­sius as­me­nis, iš­va­žia­vo.

Ka­dan­gi esu bu­vęs po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas ir at­vy­kęs pa­rei­gū­nas bu­vo ma­no ko­le­ga, po pus­va­lan­džio su­lau­kiau skam­bu­čio į as­me­ni­nį te­le­fo­ną. Man pra­neš­ta, kad šu­ne­lio šei­mi­nin­kas in­for­muo­tas, tad te­gul žmo­nės neiš­si­skirs­to, šei­mi­nin­kas at­va­žiuo­ja pa­si­im­ti gy­vū­nė­lio. Lauk­ta apie tris va­lan­das, nie­kas taip ir ne­pa­si­ro­dė. Šu­ne­lis bu­vo pa­šer­tas, nors li­ko baikš­tus, ne­pri­si­lei­do žmo­nių, bė­go nuo jų.

Ko­vo 12 die­ną apie 7 va­lan­dą ve­džio­da­mas sa­vo au­gin­ti­nį ra­dau vie­tą, kur šu­ne­lis nak­vo­ja. Su­si­gū­žęs nak­vo­jo miš­ke, me­džių la­pų krū­vo­je. Kar­tu su šu­niu­kui ne­abe­jin­go­mis kai­my­nė­mis ban­džiau jį pri­si­vi­lio­ti. Ne­pa­vy­ko. Pa­ė­dęs jis pa­bėg­da­vo, vė­liau vėl su­grįž­da­vo prie na­mo. Kar­tą man pa­si­se­kė šu­ne­lį įvi­lio­ti į laip­ti­nę ir su­gau­ti. Jis vir­pė­jo, bu­vo iš­si­gan­dęs, su­ša­lęs, kū­ne­lis pil­nas er­kių. Glos­to­mas ėmė rim­ti ir reikš­ti pa­dė­ką: lai­žė ran­kas, viz­gi­no uo­de­gą. Šiuo me­tu jis tu­ri na­mus, yra so­tus, šva­rus, my­li­mas. Šu­ne­lį pri­glau­dė kai­my­nė Auk­sė.

Ma­nau, ne­žmo­niš­ka taip elg­tis su gy­vū­nais, at­si­kra­ty­ti 2–3 mė­ne­sių au­gin­ti­nio to­kiu bū­du, pa­lik­ti li­ki­mo va­liai – šal­ti, ba­dau­ti, val­ka­tau­ti.

Man gė­da ir prieš kai­my­nus dėl sa­vo bu­vu­sių ko­le­gų po­el­gio – jie net ne­ban­dė nie­ko iš­spręs­ti, pa­dė­ti. Aki­vaiz­dus įsta­ty­mo pa­žei­di­mas. Įsta­ty­mo, ku­ris drau­džia žiau­riai elg­tis su gy­vū­nais, su­kel­ti jiems stre­są, bai­mę, pa­vo­jų svei­ka­tai ir gy­vy­bei, to­kiu bū­du juos pa­da­ry­ti be­šei­mi­nin­kius. Bet, ne­sant nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties, by­los tei­se­na ne­pra­de­da­ma“, – to­kį raš­tiš­ką na­ra­ty­vą re­dak­ci­jai at­ne­šė pi­lie­tiš­kas aly­tiš­kis.

Su­si­klos­čius ši­to­kiai si­tu­a­ci­jai, ka­da ne­su­lau­kia­ma pa­gal­bos iš po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, sie­kiant už­kirs­ti ke­lią to­kioms nu­si­kals­ta­moms, iš anks­to su­pla­nuo­toms vei­koms, A.Ma­žei­ka krei­pė­si į Aly­taus vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vir­ši­nin­ką Ro­mą Čer­nių, ne vien sa­vo var­du pra­šė pa­gal­bos, kad šis įvy­kis bū­tų skaid­riai iš­tir­tas. Ulo­nų gat­vės gy­ven­to­jams rū­pė­jo ir ki­to šu­ne­lio li­ki­mas. Jie vy­lė­si, kad jis bus ne toks skau­dus.

„As­muo, taip pa­si­el­gęs su gy­vū­nu, tu­ri bū­ti nu­sta­ty­tas ir nu­baus­tas įsta­ty­mu nu­ma­ty­ta tvar­ka, nes šiuo me­tu jis gal va­di­na­mas do­ru, kai­my­niš­ku, drau­giš­ku“, – re­ziu­muo­ja A. Ma­žei­ka.

Jis Vals­ty­bi­nei mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bai pa­tei­kė ir ne­ma­žai in­for­ma­ci­jos, nuo­trau­kų.

Ši įstai­ga „Aly­taus nau­jie­noms“ tei­gė, kad vi­sa tai per­da­vė tir­ti Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nams.

Ko­mi­sa­ria­to ko­mu­ni­ka­ci­jos gru­pės vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Kris­ti­na Ja­nu­le­vi­čie­nė pa­ti­ki­no, kad Pre­ven­ci­jos po­sky­ris tiks­li­na ap­lin­ky­bes. Kai bus at­lik­tos vi­sos ap­klau­sos, ta­da ir pa­aiš­kės, ar tin­ka­mai pa­rei­gū­nai vyk­dė sa­vo veiks­mus ir kas gre­sia taip pa­si­el­gu­siam šu­ne­lių šei­mi­nin­kui.