Tie stori, kieti plaukai, kuriuos vadiname ūsais, išties yra vibrisės. Vibrisės auga įvairiose vietose – virš akių, apie snukį, ant kojų, net ant viso kūno (priklausomai nuo rūšies). Šių plaukų funkcija – lytėjimas. Tai – lyg gyvūniški „pirštai“. Štai banginiai evoliucijos eigoje prarado visus plaukius, bet vibrises pasiliko – turbūt jos visai neblogas dalykas
Vibrisės...
Vibrises turi dauguma žinduolių, įskaitant ir primatus, tačiau žmonės jomis kažkodėl nesidžiaugia (kai kurie nebent turi „reliktą“ – vibrisinius raumenis virš viršutinės lūpos). Kadangi vibrisės auga daugybei net nelabai tarpusavy susijusių žinduolių rūšių, manoma, kad seniai seniai jos išsivystė kažkokiam bendram žinduolių protėviui.
Ūsais vadinamos vibrisės skirstomos į dvi grupes: makrovibrises (didelės, išsikišusios į šonus, skirtos erdvei pajusti) ir mikrovibrises (mažutės, augančios žemiau šnervių, daugiausia nukreiptos žemyn, naudojamos objektams identifikuoti).
Ūsai neauga atsitiktine tvarka – jie rikiuojasi tvarkingai. Sausumos gyvių kiekvieną vibrisę įnervuoja 100 – 200 nervinių ląstelių, o dar bent 8 skirtingų tipų mechanoreceptoriai. Dėl to net mažiausias vibrisės pajudinimas sukelia jutimą, nors pats plaukas lyg ir paprastas, „negyvas“, kaip ir kiti kūno plaukai sudarytas iš keratino.
Žiurkės ir pelės kiekvienoje snukio pusėje turi po 30 makrovibrisių ir šiek tiek daugiau mikrovibrisių, o lamantinams jų vien apie lūpas auga apie 600. Kai kurių gyvūnų rūšių ūsai gali būti neįtikėtinai ilgi – šinšilų jie gali sudaryti daugiau negu trečdalį kūno ilgio.
Kai kurie gyvūnai, pvz., žiurkės, vibrises gali judinti – kiekvieną daugmaž nepriklausomai nuo kitų ir daugumą ar visas, augančias tam tikroje srityje, drauge. Judėdamos vibrises periodiškai krutina žiurkės, pelės, smiltpelės, žiurkėnai, šinšilos, kirstukai, dygliatriušiai, oposumai (per sekundę padaromi 3 – 25 „ūstelėjimai“), o šunys, katės, meškėnai taip elgtis nelinkę.
Kai kurie „nežinduoliai“ taip pat turi į ūsus panašias struktūras – yra paukščių, kurių snapus puošia specializuoti „šeriai“ (kregždės, pelėdos), ar žuvų, šalia burnų turinčių plonus lytėjimo organus (šamai, eršketai, kai kurie rykliai).
Ūsų funkcijos
Vibrisės – lyg tarpininkas, papildantis odos lytėjimo pojūtį. Jos labai naudingos gyvūnams, kurie ne visada gali pasikliauti tokiais jutimais kaip rega ar uoslė.
Viena iš jų funkcijų – pagalba judant tamsoje. Katėms tai kažkiek naudinga, tačiau patamsyje jos mato geriau už šunis, kurie kartais atsiduria situacijose, kur gebėjimas jausti judėjimą visai naudingas ar net svarbesnis už matymą, pvz., vidury gūdžios nakties užsimanius palakti vandens ar rausiant urvus.
Manoma, kad katės savo ūsus gali panaudoti tirdamos, ar galės pralįsti pro kokią nors angą. Jų ūsų ilgis išties gali priminti kūno plotį, tačiau tas ilgis nulemtas genų - jei katė pastorės, ūsai netaps ilgesni. Žinoma, kad žiurkės ūsais geba tiksliai identifikuoti skylės, kurią bando įveikti, apimtis, tad gali būti, jog tokia galimybe naudojasi ir katės. Deja, kačių „sistema“ nėra labai patikima, dėl to jos retkarčiais įstringa.
Vibrisės reaguoja ne tik į arti esančius objektus - jos jaučia smulkiausią aplinkos pasikeitimą, taip pat ir atmosferos slėgio kitimą, vėją (kas naudinga parenkant trajektoriją šuoliui). Katės - sėlintojos, prie grobio jos artinasi slapstydamosi žolėje ar krūmuose – vibrisės gelbsti ir čia, padėdamos išvengti aštrių pasalūniškų šakelių. Be to, jų pagalba lengva jausti jau sučiuptą grobį.
Ruonių ūsai 10 kartų geriau įnervuoti negu sausumos padarų, tad vandenyje jie puikiai aptinka virpesius, kuriuos sukelia plaukiančios žuvys. Virpesių jautimas gelbsti ieškant maisto ar atstoja regą tamsiam vandenyje. Yra stebėti akli žieduotieji ruoniai, kurie puikiai prasimaitindavo naudodamiesi vibrisių pagalba.
Ar galima ūsus nukirpti?
Kai kuriems šunims vibrisės apkarpomos (manoma, kad parodose dalyvaujančių gyvūnų galvoms tai suteikia „švaresnę“ išvaizdą). Ši procedūra gyvūnui nesukelia skausmo, tačiau prieš imantis tokių veiksmų vertėtų pagalvoti apie ūsų funkcijas. Geriau juos palikti vietoje ir leisti šuniui džiaugtis pilna jutimų sistema. Turėdamas sveikas vibrises, judėdamas patamsy keturkojis geriau, greičiau orientuosis. Katei apkarpymas gali baigtis liūdniau – ji gali įstrigti per siauroje landoje ar net išsidurti akį belandžiodama po krūmynus. Tiriamoms žiurkėms laboratorijose amputavus vibrises, jos praranda gylio suvokimą, gebėjimą orientuotis, pusiausvyrą, paviršiaus suvokimą ir t.t. Gera žinia ta, kad vibrisės atauga, o prie laikino jų sutrumpėjimo gyvūnai gan greit prisitaiko.
Dirbtinių ūsų kūrimas
Vibrisių funkcijos – mokslininkų susidomėjimo objektas. Jau bandoma sukurti dirbtinius ūsus – tiek stengiantis suprasti kaip veikia natūralūs ūsai, tiek kuriant robotus. Tokios sistemos turėtų patobulinti mobilius robotus – leisti jiems patikimiau orientuotis erdvėje.
Daugiau skaitykite čia.