Maži, dailūs, papuošti kaspinėliu Jorkšyrų terjerai neretai vertinami tiesiog kaip namų puošmena ar gyvu žaisliuku vaikams. Puošnus šuniukų eksterjeras, linksmas charakteris, dydis ir veislės populiarumas turėjo neigiamos įtakos veislės bruožams. Jau dvidešimt metų Jorkšyrų terjerų veisimu užsiimanti Ana Ivanova greitai paneigia įsivyravusius mitus, o jos šunys netrunka įrodyti, kad jie ne tik gražūs, bet ir sumanūs mažyliai.
„Veislyną „Betelgeizė“ įkūrė mano mama. Vienoje parodoje pamačiusi jorkšyrus su kaspinukais, ji sugalvojo, kad ir mums tokių šuniukų reikėtų. 1997 metais iš Maskvos pas mus atvyko pirmas patinas. Tuo metu jorkšyrų Lietuvoje beveik nebuvo – mūsų buvo 17-tas oficialiai įregistruotas Lietuvoje. Tuo metu internetas ir mobilieji telefonai nebuvo kasdienybė, tad veisėjus tekdavo „gaudyti“ laidiniu telefonu, visas šuniuko gavimo procesas būdavo labai ilgas.“
„Ši veislė kilusi iš Airijos. Audėjams reikėjo mažo šuniuko, kuris apsaugotų medžiagas nuo žiurkių, tad jie veždavosi kartu tokius mažus šuniukus, kurie puikiai atliko šį darbą. Geras terjeras per trumpą laiką galėjo sudoroti 100 žiurkių. Tiesa, tokiam darbui jie jau seniai nebenaudojami, bet turi išlikusį instinktą. Užtenka sucypsėti kaip pelei ar pakrapštyti kokį paviršių, ir jų ausys jau stačios. Tad jie ir kates mėgsta pavaikyti, ir kaimynų avis aploti.“
Šių šunų temperamentas žaismingas (angl. gaming) – jie nuolat pasiruošę veiksmui, žaidimams, nuotykiams. Jie geba puikiai prisitaikyti prie šeimininko gyvenimo būdo – kartu gali būti visur. Jorkšyro terjerams svarbi aktyvi fizinė veikla, kad jų raumenynas būtų tinkamai išsivystęs.
Dar vienas šių šunų išskirtinumas – kailis. Jie neturi poplaukio, tad nesišeria taip, kaip kiti šunys. Auginant tokį šuniuką namuose, užtenka reguliariai pašukuoti kailį, išmaudyti ir pakirpti. Mada šuniukui priekyje užrišti kaspinėlį kilo Anglijoje. Surištas plaukų kuokštelis reikalingas tam, kad plaukai nekristų į akis, o kadangi iš audėjų šuniukai pateko į salonus, buduarus, tapo puošmena.
„Kadangi jorkšyrai neturi poplaukio, neturi apsaugos nuo drėgmės ir šalčio. Kai jau būna šalta, aprengti juos specialia apranga – gyvybiškai svarbu, nes būtina apsaugoti vidinius organus, juk mes nevaikštome basi per šalnas. Bet suknelės ir kiti puošnūs rūbai tikrai nėra būtinybė.“
Kompanijos „Purina“ socialinio projekto „Apie veisles iš pirmų lūpų“ tikslas – paskatinti žmones, prieš renkantis augintinį, atsakingai pasidomėti veisle bei vertinti keturkojį kaip visavertį šeimos narį, atsižvelgti į jo poreikius.
„Jorkšyro terjero svorio standartas yra apie 3,2 kilogramo, bet būna išimčių. Kartais gimsta didesni – tokie tinka gyventi namuose. Didesnius gali auginti šeimos. Būna, kad gimsta netipiškai maži – šie yra mažiau savarankiški, reikia prižiūrėti, kad jie nenukristų ar kur nors nenušoktų. Mažesnius šuniukus vengiu atiduoti į namus, kuriuose yra mažų vaikų. Klaidinga manyti, kad jorkšyras – tobulas šuo vaikui. Kuo mažesnis jorkšyras, tuo didesnį Napoleono kompleksą jis turi. Mažiukai jorkšyrai arba pradeda iškart gintis, arba nepajėgia apsiginti.“
Ana pasakoja, kad Jorkšyro terjerai linkę „užlipti“ šeimininkui ant galvos, jį pergudrauti ar pasitikrinti ribas. Daugelis pamiršta, kad šie mieli keturkojai – šunys, kuriems taip pat svarbi hierarchija, dresūra, būtinas auklėjimas.
„Veislės populiarumas turi ir neigiamos įtakos. Jorkšyrai prarado jiems būdingą charakterį, anatomiją, spalvą – prarado dalį veislės savybių, kad būtų gražūs parodose. Ši industrija labai spartėja, veislės funkcionalumas buvo paaukotas dėl grožio, todėl man labai svarbu veisti tokius šunis, kurie būtų psichiškai stabilūs, protingi, genetiškai stiprūs.“