Vipetai – šunys su katinišku charakteriu

Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Apie gyvūnų veisles iš pirmų lūpų“ dalis. Projekto tikslas – padėti žmonėms susipažinti su įvairiomis veislėmis ir jų skirtumais. Tikime, kad informacija, sužinota iš gyvūnų augintojų, padės lengviau išsirinkti naują šeimos narį, kuris namus pripildys šilumos.

„Vipetai man – aristokratiški šunys, asocijuojasi su didybe ir elegancija, o prancūziškas žodis „chansonnette“ (liet. šansonetė) būtent tam ir tinka – tai lengvo turinio, pramoginio pobūdžio dainelė. Toks apibūdinimas turi lengvumo, žaismingumo, tad puikiai tinka apibūdinti vipetų elgesį, išvaizdą. Net pirmą šuniukų vadą buvau pavadinusi prancūziškais vardais“, – taip pokalbį pradeda veislyno „Mano šansonetė“ ir to paties pavadinimo šunų kirpyklos savininkė Rima Trepenaitienė. Vipetus Rima pradėjo auginti 2009 m. Šią veislę moteris atrado ieškodama šunų, kuriems nereikėtų daug priežiūros.

„Vaikystėje be galo norėjau šuns, bet augintinio laikyti neleido. Įsigijusi savus namus, maniau, kad šunų tikrai neturėsiu, nes buvau pedantiška, mėgau tvarką, tačiau kartą dukra mėnesiui išvyko į užsienį. Namuose, kuriuose gyveno, buvo šuo. Kiekvieną kartą ji vis pasakojo, koks tas šuo ypatingas, kaip ji norėtų augintinio. Iš pradžių buvau prieš, bet mintis vis tik mane „užkabino“. Internete pradėjau ieškoti veislės, kurią galėtume auginti namuose. Norėjau, kad gyvūnas būtų tvarkingas, neturėtų kvapo. Taip aptikau vipetus. Jie mums tiko idealiai ne tik dėl savo charakterio, bet ir kailio – aš turiu alergiją šunų poplaukiui.“

„Pradžioje norėjau mėlynojo vipeto, tačiau nepavyko jo niekur rasti. Viena veisėja pasiūlė veislyną Latvijoje. Mums pasiūlytą šunį įsimylėjau iš nuotraukos. Augintinį pirkau dukrai, tačiau, kol parsivežiau namo, jis tapo mano. Smilė yra labai savarankiška, ramaus būdo, tiesiog nuostabi“, – šiltais prisiminimais apie pirmąjį augintinį dalijosi Rima.

Tiesa, įsigijusi Smilę neplanavo dalyvauti parodose, tačiau su veisėjos palaikymu nusprendė išbandyti šią veiklą.

„Tuo metu šioje srityje buvau visiškai žalia. Nežinojau, kaip vesti šunį ringe, kaip jį išstatyti, tuo labiau kaip paslėpti trūkumus ir parodyti privalumus. Parodoje Latvijoje, mano nuostabai, Smilė nugalėjo.“

Iš kompetentingo teisėjo sulaukusi aukštų vertinimų Smilė pradėjo dalyvauti parodose Lietuvoje, kur taip pat sekėsi puikiai. Tiesa, ne visos patirtys buvo teigiamos. Teko susidurti su stipria konkurencija. Rima pasakoja, kad, jei vienoje parodoje esi geriausias, nereiškia, jog seksis visur. Su tokia situacija reikia susitaikyti, vertinti ramiai ir toliau tikslingai siekti savo tikslų. Po metų moters šeimoje atsirado dar viena kalytė, nes dukra norėjo augintinio, su kuriuo galėtų taip pat užsiimti, juo rūpintis ir dresuoti.

„Su Peri parodose ilgai nedalyvavome, nes matėme, kad šuniui tokia veikla nepatinka. Priešingai nei Smilė – jei tik pasakydavau, kad einame į parodą, ji išsitiesdavo tarsi modelis, džiaugdavosi, gerai jausdavosi ir pačių parodų metu. Nemačiau tikslo versti augintinį daryti tai, kas jam nepatinka.“

„Purinos“ socialinio projekto tikslas – papasakoti visuomenei apie įvairias veisles iš pirmų lūpų, pasidalinti atsakingų veisėjų patirtimi, žiniomis bei patarimais. Rima pasakoja, kad vipetai kilę iš Anglijos – tai mažasis anglų kurtas. Jie buvo sukurti sportui ir smulkių žvėrelių medžioklei: lapių, zuikių. Šie šunys greiti, vikrūs, pasižymi didele sprogstančia energija, tikri sprinteriai.

„Vipetų charakteris idealus – jie meilūs, linksmi, prieraišūs. Lauke yra aktyvūs, o namuose – ramūs. Jei su vaiku auginami nuo mažens, yra pakantūs ir niekuomet neparodys agresijos. Štai mūsų Liusytė ypač mėgsta vaikus, tad ruošiame ją kaniterapinei veiklai, egzaminams.“

„Vipetai skiriasi stambumu, ūgiu, spalvomis, net išraiškomis. Klasikinis tipas – blyškesnis, neturi ryškios pigmentacijos, o amerikietiškas turi ryškų pigmentą, ilgą kaklą ir išraiškingas akis. Skandinaviški vipetai ilgesni – kaip mūsų Smilė. Vipetai būna visokiausių spalvų. Mėlyni rečiausi, nes genetiškai dažnai mėlyno atspalvio vipetai „susirenka“ visas ligas, jų sveikata būna silpnesnė, tad veisėjai vengia veisti šios spalvos šuniukus. Parodose jų beveik neįmanoma sutikti.“

Nors vipetai ilgaamžiai, reikėtų atsiminti, kad tai greiti šunys ir dėl to gali lengvai susitraumuoti. Viena iš Rimos auginamų kalyčių, užsimaniusi išbėgti į lauką, trenkėsi į stiklą. Smūgis sukėlė daugybę ligų ir augintinę teko užmigdyti. Moteris, pasakodama apie šią skaudžią patirtį, dar kartą nori priminti, kad augintinius būtina atidžiai saugoti ir numatyti net menkiausias grėsmes, kurių gali pasitaikyti jiems greitai ir staigiai judant.

„Vipetų raumenys yra lemti genetiškai, jų toks sudėjimas. Daugelis mano, kad su jais reikia daug aktyviai judėti, nes šunų kūnas – atletiško sudėjimo. Taip, kol šuo jaunas, jam svarbu išsikrauti, tuomet vipetas namie bus ramesnis. Paaugę jie tampa ramesni. Jeigu norisi bėgioti ar važinėti dviračiu, vipetai neprieštaraus – bus šalia.“

Paklausta apie šios veislės šunų sargumą, Rima juokauja, kad jie greičiau vagį užlaižytų negyvai nei apsaugotų turtą. Tiesa, šie šunys mėgsta kompaniją, tad idealu, jei namuose gyventų du vipetai.

Šių šunų priežiūra gana paprasta. Anot Rimos, šėrimosi laikotarpiu augintinį užtenka lauke perbraukti gumine pirštine – taip išsipurto nereikalingas kailis. Maudyti vipetus reikia tik pagal poreikį, kai stipriai išsipurvina. Veisėjos namuose augintiniai gyvena gaujoje, tad vienas kitą išprausia kaip katės. Tarpusavyje šunys labai draugiški, žiemą, kai būna vėsu, jie sugula vienas ant kito, kad būtų šilčiau.

Rima pasakoja, kad žmones, norinčius įsigyti augintinį, renkasi atsakingai – su kiekvienu klientu sudaroma sutartis. Ji pastebi, kad žmonės vis atsakingiau žiūri į augintinio įsigijimą.

„Žmonės dabar patys teiraujasi ir nori pasirašyti sutartis, jiems tai tapo įprasta. Sutartyje įsipareigoju ir aš – jei genetiškai kažkas blogai, arba grąžinu dalį pinigų, arba iš kitos vados šuniuką dovanoju. Su naujais šeimininkais dažnai tampame bičiuliais, konsultuoju juos, jei šuniukui kas nors nutinka, padedu išstatyti parodose ir panašiai.“

„Vipetai iš visų kurtų yra prieraišiausi, paklusniausi ir lengviausiai dresuojami. Bet jie ne aviganiai, komandų taip tiksliai nevykdo, reikia juos sudominti. Jie nelinkę besąlygiškai paklusti šeimininkui, bet tikrai viską supranta, yra imlūs dresūrai.“

Vaikystėje šuns negalėjusi turėti Rima skatina šeimas auginti bent mažiausią gyvūną, nes tai turi teigiamos įtakos vaikų auklėjimui, charakteriui, padeda juos mokyti rūpesčio ir atsakomybės. Pašnekovės dukra Greta puikus to pavyzdys – kartu su mama ji rūpinasi šunimis, padeda juos rengti parodoms, o savo žinias apie šunis nusprendė tobulinti Veterinarijos akademijoje Gyvūnų mokslo studijų programoje. Matant, kaip jauna mergina profesionaliai ir atidžiai bendrauja su pulku augintinių, nelieka abejonių, kad ji ne tik Rimos dešinioji ranka, bet puiki būsima kinologijos specialistė.

„Manau, kad šeimai reikalingas šuniukas arba kitas gyvūnas. Augintinis ugdo vaikų atsakomybę. Taip vaikas mokosi rūpintis, bendrauti, kartais gyvūnas gali tapti net pašnekovu – vaikas gali jam išsakyti tai, ko tą akimirką negali pasakyti suaugusiesiems. Man vaikystėje augintinio labai trūko, gal dėl to dabar namuose jų gyvena tiek, kad maža neatrodo“, – šypsodamasi pokalbį užbaigia Rima.