Išpildė savo svajonę

Rietave gimusi ir augusi Justina mokėsi Lauryno Ivinskio gimnazijoje. Ją baigusi išvyko į Kauną siekti savo svajonės. Jauna mergina tvirtai jautė, jog didžiausias jos noras – padėti keturkojams žmonių draugams. Todėl po mokslų gimnazijoje pradėjo studijuoti Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje.

Rietaviškė sako dažnai sulaukianti klausimo, kodėl pasirinko veterinariją – rūpintis gyvūnų, o ne žmonių sveikata, – ir tikina, jog tam įtakos, ko gero, turėjo tai, kad nuo mažų dienų ją supo gyvūnai, tarp kurių ji augo, susiformavo kaip asmenybė.

„Būtent aplinka manyje išugdė atjautą, kantrybę, meilę, ypač tiems, kurie yra silpnesni už mus. Laikui bėgant atsirado noras suprasti biologinius ir fiziologinius procesus, kurie vyksta gyvos būtybės organizme. Dėl šių priežasčių pasirinkau būtent veterinarijos gydytojos specialybę. Kasdien džiaugiuosi, kad pasukau šiuo gyvenimo keliu, kasdien mane motyvuojančiu, skatinančiu tobulėti ir būti geresne savo versija. Visada sakau, jog veterinarijos gydytojas gydo ne tik gyvūnus, bet ir žmogų. Tik labiau tai siejasi su psichologine žmogaus savijauta. Augintinių savininkams yra skaudu, kai jų gyvūnai serga, tad mūsų darbas dažniausiai būna padėti ne tik gyvūnui, bet ir savininkui, kad jis pasijustų geriau, nusiramintų“, – pasakoja pašnekovė.
Veterinarijos gydytoja Justina Meižė

Justina yra sukaupusi 8-erių metų darbinę patirtį, mat nuo pat studijų pradžios atliko praktiką veterinarijos klinikose. Dirbti veterinarijos gydytoja pradėjo 2020 metais. Rietaviškė, nuolat gilinanti žinias įvairiose veterinarijos srityse Lietuvos bei užsienio šalių seminaruose, konferencijose ir mokymuose, yra bendrosios praktikos gydytoja, besispecializuojanti minkštųjų audinių chirurgijoje, dermatologijoje, gastroenterologijoje ir endokrinologoje.

Sunkiausiomis akimirkomis prisimena Ramzį

Nors Justinai jos darbas teikia didžiulį malonumą ir moteris nė karto gyvenime nėra pasigailėjusi pasirinkusi šią profesiją, prisipažįsta, jog dirbant netrūksta ir iššūkių.

Sunkioji dalis šiame darbe, anot Justinos, dažnai būna pokalbiai su augintinių šeimininkais. Anot gydytojos, internete labai daug informacijos, kuri klaidina žmones. Taip pat nereta situacija, kuri būna nelengva tiek gydytojui, tiek gyvūno šeimininkui, kada augintiniui reikia išsamesnių tyrimų diagnozei patvirtinti ar išsiaiškinti, tačiau jo savininko galimybės to neleidžia.

Tada, rietaviškės žodžiais, būna labai gaila, nes padėti šiam gyvūnui nelabai ir gali... Neatsiejama darbo dalis yra ir eutanazija, kuri, pasak Justinos, nė vienam gydytojui nėra maloni.

Kasdien su įvairiomis keturkojų ligomis bei bėdomis susidurianti gydytoja prisimena ir labiausiai jai įsiminusią patirtį: „Visada įsimintiniausi atvejai yra tie, kuriuose buvo mažiausiai vilties, jog gali kažką padaryti. Iki šiol prisimenu vieną medžioklinės veislės šunį. Buvo praėjusių metų gruodžio 30 diena. Vidurnaktį gaunu skambutį, jog reikia skubiai padėti medžioklėje sužalotam gyvūnui. Tuo metu važiavau namo iš koncerto, bet nė minutei nesudvejojau ir jau po pusvalandžio pasiruošusi laukiau paciento. Šuo atvežtas su daugybiniais pažeidimais odoje bei atvira pilvo siena. Visas žarnynas buvo iškritęs iš pilvo ertmės ir aplipęs medžių spygliais. Šuns būklė buvo kritinė, be to, jei gerai prisimenu, jis ėjo tryliktus gyvenimo metus. Operacija truko 5 valandas, per tą laiką mano galvoje sukosi tikrai daug minčių, bet kažkur giliai ruseno dalelė vilties. Ir Ramzis pasveiko. Kitą dieną net paspruko iš namų. Juokauju, jog turbūt sugalvojo papasakoti savo draugams, kokia rimta kova buvo įvykusi su šernu. Kai kartais ima svirti rankos ir atrodo, kad nebegali niekuo padėti, visada prisimenu Ramzį“.

„Gyvūnų priežiūros tema man – jautri“

Ko gero, kiekvienas esame girdėję pačių įvairiausių istorijų, susijusių su žiauriu žmonių elgesiu su gyvūnais. Ne vieną jų žino ir Justina, kuriai gyvūnų priežiūros, apsaugos ir teisių tema – itin jautri.

Anot jaunos specialistės, daugelis mano, jog gyvūno teisės yra pažeidžiamos tik tada, kai jis yra mušamas, žalojamas, laikomas pusbadžiu ar be vandens, kai apribojama jo laisvė judėti, išnaudojamas veisiant, neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir fiziologinius poreikius. Daugelis nepagalvoja, jog neatsakingas vaistų, dažniausiai skirtų žmonėms, davimas augintiniui taip pat yra netinkamas elgesys.

„Su tuo mes susiduriame kasdien. Daugelis žmonių nesistengia rūpintis savo sveikata, tai apie augintinio sveikatą taip pat vengia galvoti. Jau daug metų yra privaloma vakcinacija nuo pasiutligės, maždaug porą metų yra privalomas ir gyvūnų ženklinimas, po truputį, mažais žingsneliais didinamos baudos už žiaurų elgesį su gyvūnais. Taip formuojamas atsakingesnis požiūris į gyvūną. Ties tuo daug dirbame ir mes, gydytojai. Kasdien šviečiame žmones, bandome kuo išsamiau atsakyti į jiems rūpimus klausimus, kartu ieškome sprendimų, daug skiriame laiko pokalbiams ne tik apie gyvūno gydymą, bet ir profilaktiką“, – tikina Justina ir kartu pasidžiaugia, jog laikui bėgant žmonės atsakingiau ima žiūrėti į gyvūnus ir jų sveikatą, nori, kad jų augintiniai jaustųsi gerai, nesirgtų.

Veterinarijos klinika – išpildyta svajonė

Gargžduose veikiančios veterinarijos klinikos „CityVet“ įkūrėjos – Justina ir jos kolegė Vilija. Paklausta, kodėl nuspręsta kliniką atidaryti būtent Gargžduose, rietaviškė šypsosi. Ji – iš Rietavo, o Vilija – iš Šilutės rajono, tad Gargždai – viduriukas.

„Pagrindinis mūsų siekis yra ne tik padėti gyvūnams, bet ir sukurti jiems bei jų šeimininkams jaukią ir malonią aplinką. Ir kiekvienas, atvykęs pas mus į kliniką, manau, tai pajaučia. Dažnai šeimininkai stebisi, kad pas mus jų gyvūnai taip nestresuoja, kaip kitur“, – šypsosi Justina, pasak kurios, klinikos „CityVet“ pacientai – ne tik gargždiškiai. Atvyksta iš viso Klaipėdos rajono, taip pat iš Rietavo, Plungės, Šilalės, Šilutės.

Rietaviškė prisipažino, jog buvo minčių kliniką atidaryti gimtajame mieste. Šio sumanymo gydytoja nepaleidžia ir dabar. „Jei reikia, konsultuoju ir Rietave, tačiau dažniausiai vis tiek tenka vykti į kliniką, kur turim diagnostikos įrangą. Neskiriu gydymo nežinodama diagnozės“, – teigia J. Meižė.

Šaltinis
Temos
Žemaičio laikraštis