Susipažinkite su seniausiu šunimi pasaulyje: sunku patikėti, kiek Bobiui metų

Tada, kai prieš tris dešimtmečius nedideliame Portugalijos kaimelyje Bobis išvydo šį pasaulį, Leoneliui Costai tebuvo aštuoneri ir jis, savaime aišku, tikrai negalėjo net įtarti, kad kada nors išauš diena, kai jo keturkojui draugužiui bus suteiktas seniausio pasaulyje šuns titulas.

Vis dėlto pernai, kai buvo minimas 30-asis Bobio gimtadienis, L. Costa jau tvirtai žinojo, kad jo augintinis, grynaveislis Alentežo mastifas, ne tiktai pasiekė, bet ir pagerino bemaž šimtmetį išsilaikiusį rekordą, priklausiusį Australijos bandšunių veislės keturkojui. Tas šuo nugaišo 1939-aisiais, turėdamas 29 metus ir 5 mėnesius.

Ilgai negaišdamas L. Costa susisiekė su Guinnesso rekordų knygos leidėjais ir pateikė visus Bobio amžių patvirtinančius dokumentus. Praėjus metams Bobis buvo oficialiai pripažintas seniausiu šunimi pasaulyje.

Taigi, vasario 4 d. užfiksuotas tikslus Bobio amžius siekė 30 metų ir 269 dienas.

„Jaučiu pasididžiavimą, kurį sunku nupasakoti. Aš ir mama prisiklausėme žmones kalbant, kad nieko nepasieksime, kad norint pateikti į Guinesso rekordų knygą reikia mokėti pinigus, kad į ją patenka vien tie, kurie turi pažinčių. Bet mes žinojome, kiek Bobiui metų, ir neabejojome, kad tyrimai tiktai patvirtins tą amžių. Taip ir atsitiko“, – sako L. Costa.

Guinnesso rekordų knygos atstovybė apie Bobio pagerintą rekordą pranešė vasario 2 d., o šuns istoriją prilygino stebuklui.

Kai Bobis gimė, Costų namuose ir taip jau buvo daug gyvūnų, o pinigų nuolatos stigo, todėl šeimos galva pasistengdavo atsikratyti ką tik atsivestais šunyčiais, užuot juos pasilikęs ir auginęs. Bet Bobis pasislėpė tarp malkų ir taip išvengė pražūties. Praėjus kelioms dienoms L. Costa su broliu šunelį rado ir kurį laiką slapčią jį prižiūrėjo.

„Aiškinant, kaip Bobiui pavyko šitiek nugyventi, galima paminėti vieną kitą aplinkybę, tačiau labiausiai jo ilgaamžiškumą nulėmė gyvenimas kaime, arti gyvulių ir gamtos“, – teigia Bobio šeimininkas.
Minėtina, kad Alentežo mastifai paprastai gyvena 12–14 metų, bet Bobis, kaip matyti, pralenkė statistiką. Šį pasiekimą šuns šeimininkas aiškina kaip kaimo teikiamos ramybės rezultatą ir priduria, kad Bobis niekada nebuvo pririštas ir visada ėdė tai, ką valgo žmonės.

„Bobis niekada nebuvo pririštas. Nebuvo ir į narvą uždarytas. Taigi, jis niekada nebuvo įkalintas, o laisvės pojūtis tikrai gali būti palanki aplinkybė. Žinoma, didelę reikšmę turėjo ir mūsų meilė, kurią Bobis jautė visą savo gyvenimą“, – sako L. Costa.

Nors Bobis iki šiol mėgsta pasivaikščiojimus, amžius jau reikalauja savo duoklės: šuo tapo gerokai vangesnis, jo kailis šeriasi, rega suprastėjo ir jam jau reikia daugiau poilsio negu anksčiau.

L. Costa viliasi, kad Bobis dar kiek pagyvens, ir jaučiasi dėkingas šuniui, prisidėjusiam prie gimtojo jo kaimo garsinimo.