aA
Vidaus reikalų ministrės patarėjos komunikacijai Linos Laurinaitytės-Grigienės vokiečių aviganiai ir dukros špiciukas yra lygiateisiai šeimos nariai. Meilės ir dėmesio jie nekaulija – visko turi sočiai! Linos nuomone, visi šunys, kaip ir vaikai, gimsta nuostabūs bei kupini potencialo, tačiau klausimas, ar mes esame pasirengę šį potencialą atskleisti.
Lina su augintiniais, Svetlanos Valujevos nuotr.
Lina su augintiniais, Svetlanos Valujevos nuotr.

Artėjant balandžio 24-ajai, visuotinei Šuns dienai, pokalbis su šunų mylėtoja L. Laurinaityte - Grigiene.

– Bendravimo džiaugsmas, saugumo pojūtis, galimybė sportuoti – šunų augintojai išvardytų N priežasčių, kodėl jiems gera gyventi su šunimis. O jums ką reiškia šunys?

– Aš turbūt gimiau su nevaldomu noru turėti gyvūną. Gaudžiau, prisirišdavau ir bandydavau dresuoti kieme lakstančius šunis. „Gydydavau“ kates... Mama neteko bent dešimties nuostabių močiutės atvežtų spalvotų dirželių (didžiulė vertybė ir retenybė sovietmečiu!), kuriuos paskui save nusinešdavo mano „globojamas“ kiemo brisius... nors, tiesą pasakius, vadinau jį Žučka. Net nesu tikra, ar tai buvo kalė ar patinas, nes buvau ne vyresnė nei šešerių, ar turėjo šeimininkus, bet aš kasdien bėgdavau į kiemą, tikėdamasi jį/ją ten rasti ir pasigauti. Vėliau buvo istorijos su „rastais“ šunimis. Vieną tokią į laiką panašią mišrūnę iš draugės laiptinės Karoliniškėse atsivežiau namo į Naujamiestį ir su kiemo draugėmis apgyvendinome mūsų daugiabučio namo palėpėje. Pavyko nuslėpti apie kelias savaites, vėliau viršutinių aukštų kaimynai išgirdo kaukimą ir mus pridavė tėvams... Mama pradėjo baimintis, kad neparsitempčiau namo kokios ligos, todėl nutarė geriau vis dėlto leisti man įsigyti kokį naminį gyvūną.

– Kas buvo tas išrinktasis?

– Stepių vėžlys Tiudoras, kurį diedukas rado sode. O vėliau net neatsimenu, kas sutirpdė paskutinius ledus, bet devintam gimtadieniui gavau išsvajotą šuniuką. Tėtis netgi skrido į tuometį Leningradą (Sankt Peterburgas – Red.) atskraidinti rusų spanielio. Supratimą apie šuns auginimą ir dresūrą turėjau nulinį, tėvai taip pat, o Astoras, tas spanielis, buvo netgi labai medžioklinis šuo, drąsiai lakstęs stogais ir ropštęsis į medžius paskui kates ir balandžius. Pasakoti galima būtų be galo, bet šis pirmasis kinologinis bandymas buvo nelabai sėkmingas. Tinkamos pagalbos dresuojant šunis tuo metu nelabai buvo. Šunys vienodai buvo muštruojami pagal sovietinę DOSAAF sistemą – sulaikyti nusikaltėlį ir saugoti daiktą privalėjo mokėti visi dresuojami šunys, nepriklausomai nuo veislės, o kaip ugdyti tikrąjį gyvūno paklusnumą ir pasitikėjimą – niekas nemokė. Deja, toks nemokšiškas požiūris baigėsi tragiškai. Kartą pabėgęs Astoras namo nebegrįžo. Nežinau, kaip tėvai ryžosi dar vienam eksperimentui, bet leido įsigyti pirmąjį mano vokiečių aviganį – Harlį.

Linos augintiniai
Linos augintiniai
© Asmeninis albumas


– Patekęs į jūsų rankas, Harlis turbūt ištraukė laimingiausią bilietą. Ar laimingą bilietą ištraukėt ir jūs?

– Harlis, šuo – legenda... Tai visai kita istorija. Visai kitas temperamentas, 40 kilogramų gryno prisirišimo ir ištikimybės. Mama iki šiol visus šunis lygina su Harliu. Bet jis išėjo anksti, vos šešerių metų. Vieną karštą vasaros dieną tiesiog neatlaikė širdis. Galėčiau savo „sušunėjimo“ istoriją pasakoti dienų dienas, bet esmė ta, kad gyvenimo be šuns neįsivaizduoju. Išgyvenau daug santykių virsmų – nuo beviltiško nesupratimo iki tikros meilės ir giminystės jausmo. Ir dabar, vienu metu namuose turėdama tris vokiečių aviganius ir dar dukters špicą, su kiekvienu jų turiu individualų santykį. Kaip su žmonėmis! Ergo – labai dalykiškas, tikras tarnybinis, puikiai dresuotas ir nelinkęs myluotis, bet kartu nepaprastai jautrus ir pažeidžiamas šuo. Jam jau devyneri. Nando – mano „meška“, didžiulis, gauruotas, ilgaplaukis gražuolis, nepaliekantis abejingų. Sielos draugas. Išvažinėjome su juo miestus ir miestelius iki pat Niurnbergo Pasaulinio vokiečių aviganių čempionato. Nando gali likti nevalgęs, bet kad tik galėtų prisiglausti ir pasiniurkyti... Jauniausias – Bravo. Jam tik metai. Tikras ožiukas ganykloje. Mūsų špicas baigia pražilti, gindamasis nuo jo intensyvaus brovimosi į asmeninę erdvę. Ar atsakiau į klausimą, kas man yra šunys? Neįmanoma to apsakyti. Be šunų būčiau nugyvenusi tik dalį savo gyvenimo.

– Dirbate Vidaus reikalų ministrės patarėja komunikacijai. Kaip daugeliui mūsų, turbūt tenka dirbti iš namų ir šunys turbūt „sudalyvauja“ nuotoliniuose posėdžiuose. Ar nešovė mintis: gerai, kad jie nemoka kalbėti...

– Jūs klystate, mano pareigos neleidžia man dirbti iš namų. Turiu būti fiziškai pasiekiama žurnalistams ir ministrei, tenka komentuoti gyvai, padėti pasiruošti komunikacijai. Todėl mano šunys kartais važiuoja su manimi į drabą. Ne visi iš karto, po vieną, bet tiems keliems, koridoriuose sutiktiems Vidaus reikalų ministerijos darbuotojams, akivaizdžiai suteikia daug džiaugsmo. „Gerai, kad šunys nemoka kalbėti...“, esu pagalvojusi ne kartą, bet ne darbo aplinkoje. Didžiausia šunų vertybė, kad jie visai nekritiškai vertina tavo išvaizdą, na, gal nebent tik kvapą. Ar tu pasipuošusi ar ne, pavargusi ar ne, jie džiaugsis tave pamatę. Puikiai suprantu, ką mano šunys galvoja, ir kartais man būna šiek tiek gėda, o kartais jaučiuosi kalta, kad neskiriu pakankamai laiko, kad vienam skyriau dėmesio daugiau, nei kitiems. Mus sieja labai stiprus ryšys.

– Šunys laimingi, kai gali daug laiko praleisti su savo šeimininkais. Galbūt tokiu atveju policijos, pasienio ir kitų tarnybų šunys yra laimingiausi? Juk pareigūnai ne tik dirba, bet ir gyvena kartu su savo tarnybiniais šunimis, laiko savo šeimose, kai šie „išeina“ į pensiją.

– Gali būti, kad vieniša senelė savo mišrūnui suteikia daugiau meilės ir dėmesio, nei policijos ar pasienio pareigūnas, bet pritariu jūsų minčiai: ryšys paprastai yra labai stiprus. Šunų pensija – jautrus momentas, ne tik tarnybinių, bet ir parodų šunų gyvenime. Mano žiniomis, Lietuvoje VRM sistemoje dirbę tarnybiniai šunys, sulaukę garbingo amžiaus, paliekami juos auginusio pareigūno globai. Žinoma, reikėtų kalbėti apie finansinę naštą, kuri tenka nebejauną šunį prižiūrinčiam pareigūnui. Štai Suomijoje tarnybiniams šunims skiriama valstybinė renta, Estijoje – pareigūnas, apsiimantis senatvėje prižiūrėti tarnybą baigusį šunį, gauna apie tūkstantį eurų vienkartinę išmoką. Siekti yra ko, bet tikiuosi, kad dauguma tarnybinių šunų sensta oriai ir yra mylimi.

– Trys vokiečių aviganiai ir dukros špiciukas – tikra gauja. Jeigu išverstume į šunų mylėtojų kalbą – gentis...

– O aš tai vadinu savo jachta. Šunys mano gyvenime palaipsniui tapo tikra sportine aistra. Nebeužtenka vien pasivaikščioti ir pažaisti. Pradėjus rimtai domėtis dresūra ir parodomis, nepajutau, kaip įtraukė ta bendruomenė, veikla, azartas. Dabar mano šunys nėra vien draugai, tai sporto komanda. Kartu siekiame bendrų tikslų. Apvažiavome pusę Europos, sekame parodų, dresūros seminarų ir egzaminų datas, kaip sekasi kolegoms ir konkurentams. Patikėkite, emocijų ne mažiau, nei krepšinio varžybose. Natūraliai vieną perspektyvų sportininką keičia kitas, vyresnieji užleidžia vietą jaunesniems, tampa globėjais ir mentoriais.

Linos augintiniai
Linos augintiniai
© Asmeninis albumas


– Fiziškai, o ir materialiai, nelengva laikyti daug šunų. Galbūt pakaktų vieno, dviejų?

– Paklauskite bet kurio sportininko mėgėjo, kiek jam kainuoja jo hobis. Tai ne ta vieta, kur galima taupyti. Pasiekus tam tikrą „išprotėjimo“ lygį, ne kaina svarbu. Šuns pasirinkimas – rimtas analitinis darbas: studijuoju potencialių tėvų genealogijos medžius. Stebiu, kaip jie pasirodo parodose, dresūros egzaminuose, kaip atlieka psichikos testus. Kas jų veisėjai, ar duos išsirinkti geriausią vados šuniuką. O kur dar trenerio pasirinkimas, pasiruošimas parodoms, išlaidos maistui, vitaminams, dresūros priemonėms, kelionėms. Bet tai didžiulis malonumas ir gyvenimo būdas. O kodėl daug? Atletų amžius trumpas. Parodose vokiečių aviganiai dalyvauja iki 5-6 metų, 8-erių jau tik veteranų ringas. Tada ateina eilė jaunimui...

– Jeigu paprašytų išrašyti šuns laimingo gyvenimo receptą, ką „išrašytumėt“ būsimam šuniuko šeimininkui?

– Pradėkime nuo būsimų šeimininkų lūkesčių. Labai džiaugiuosi, kad žmonės vis atsakingiau renkasi šuns veislę. Mes, kinologai, labai stengiamės kuo plačiau skleisti žinią, kad šunį reikia rinktis ne pagal išvaizdą, o pagal veislei būdingą charakterį. Yra šunys kompanionai, puikiai tinkantys šeimai, yra tarnybiniai – aktyviems žmonėms. Tačiau vieno „recepto“ nėra. Svarbiausia, domėtis, kokios šunų veislės gali atitikti jūsų norus ir galimybes, ieškoti profesionalios pagalbos. Šuo, kaip vaikas, gimsta nuostabus ir kupinas potencialo, bet klausimas, ar jūs esate pasirengę jį atskleisti.

Letena
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(12 žmonių įvertino)
4.8333

Sukčiai įsigudrino pasipelnyti iš šunų mylėtojų: vos neįkliuvusi vilnietė perspėja apie prekybą šuniukais, kurių nėra (49)

Ieškodami mėgstamos veislės augintinio, galų gale tarp skelbimų aptinkate savo išsvajotą...

Dresuotojos Gabijos karantinas nesustabdė: su šunų šeimininkais ėmėsi naujų sumanymų (8)

Sutikite, žodį dresūra kartkartėmis vis dar siejame su žmonių pulkeliu, kurių amsintys,...

Dalis emigruojančių šunis palieka likimo valiai: šie žmonės nepasigailėjo pasielgę kitaip (9)

Kartais gyvenimas priverčia emigruoti ar pakeisti savo gyvenamąją vietą, todėl augintinių...

Kinologė apie bendravimą su šunimis: taip realizuoju tą mažą laukinio gyvūno dalį savyje (3)

Su Daina Malickiene, Vidaus reikalų ministerijos VSAT kinologijos centro kinologe instruktore...

Benamiai Stambulo šunys tapo naujos dokumentinės juostos personažais (10)

Zeytin į Stambulo gatves iškiūtina naktimis, Nazaras nesunkiai prisimeilina praeiviams, o Kartalas...

Top naujienos

Lietuviai sugužėjo į Palangą: Basanavičiaus gatvė – pilnut pilnutėlė (108)

Panaikinus kelionių ribojimus tarp atskirų savivaldybių lietuviai šoko į automobilius ir...

Unikalią verslo nišą atradęs vilnietis šluosto nosį šio amato pirmtakams aborigenams (2)

Vilniečio Nemuno Pakalnio rankomis gamintų bumerangų galima išvysti ne vieno verslininko...

Lietuvių mokslinis išradimas žada perversmą: ar reakciją į maistą padės aptikti rimtą sveikatos sutrikimą? (46)

Depresija kamuoja daugiau nei 264 mln. pasaulio gyventojų. Tyrimai parodė, kad maisto pasirinkimas...

Su dviem moterimis sūnų auginantis Raskevičius: apie žmonių įvairovę turi būti ugdoma nuo mažens (1171)

Prieš rinkimus pagarsėjęs provokuojančiu įvaizdžiu, debatuose pasirodęs moteriškais apdarais,...

Profesorius vaikų pamėgtą užkandį įvertino labai griežtai: tai gali sukelti netgi vėžį (45)

„Mano atsakymas vienareikšmis – jų nereikėtų duoti“, – taip vaikų gastroenterologas prof....

Po 50-ties – tik trumpi plaukai? Nė velnio: plaukų stilistė papasakojo, kokie kirpimai ir spalvos tinka brandžioms moterims (4)

Daugelis 50-ties sulaukusios moterys eina į kirpyklas su prašymu, kad joms parinktų trumpų plaukų...

Daugėja užsikrėtimų koronavirusu šeimose ir darbovietėse, epidemiologų akiratyje – mokyklos (98)

Kovo mėnesį daugiausia susirgimų COVID-19 registruota šeimose ir darbovietėse, informuoja...

Naktį Vilniuje įvyko didžiulis nelegalus vakarėlis: dalyvavo 89 žmonės, daugiausia – studentai papildyta video ir nuotraukų galerija (562)

Šeštadienio naktį Vilniuje vyko vakarėlis, policijos pareigūnai nustatė 89 jame dalyvavusių...

Giedrius Drukteinis | D+

Juo netikėjo nei treneriai, nei tėvas: kaip gležnas paauglys pasiekė sporto aukštumų ir sukūrė marškinėlius, kuriuos nori vilkėti kiekvienas

Lauko tenisą kaip sporto šaką, žinia, pirmieji sukūrė prancūzai, tie rafinuotų pramogų...

Gausias girtų vairuotojų gretas papildė avariją sukėlęs užsienietis: vyras nė nesugebėjo pūsti (12)

Girtu vairuotojai nepaiso nei grėsmės metams atsidurti už grotų, nei pavojaus pražudyti žmones....