Profesionalių šokėjų pora Monika ir Egidijus džiaugiasi pirmagimio Deino gimimu. Poros bičiulystė tęsiasi dešimtmetį, kuriame telpa šimtai nuvažiuotų kilometrų norint susitikti, alinančios treniruotės siekiant išlikti stipriausių šokėjų tarpe ir sprendimas grįžti į gimtąjį Panevėžį kurti šeimos. Būtent šio sprendimo ašimi tapo mažoji jorkšyrų terjerė Manče, kuri yra neatsiejama šeimos dalis.
„Susipažinome labai seniai, daugiau nei prieš 10 metų, „Rid-rito“ šokių kolektyve Panevėžyje. Abu su Monika šokame nuo mažų dienų. Šiame kolektyve ir užaugome. Daug treniruočių, stovyklų ir kartu praleisto laiko. Po truputį susibendravome ir pradėjome draugauti. Po 10 klasės Monika išvyko į Klaipėdą, nes jai pasiūlė šokti „Žuvėdros“ ansamblyje. Beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavau į Klaipėdą. Gana didelius atstumus reikėdavo įveikti“ – su šypsena veide apie pirmuosius draugystės metus pasakoja Egidijus.
„Po kelių metų reguliaraus užsiėmimo sportiniais šokiais susikaupė traumos, sušlubavo sveikata, tad karjerą turėjau baigti. Tuo metu Egidijus gyveno Panevėžyje, taigi nusprendėme, kad grįšiu ir aš čia gyventi. Tokia situacija tapo puikia proga įsigyti šuniuką. Abu ilgą laiką apie tai svajojome.
Veislę išsirinkome iškart, svarstėme tik dėl lyties: ar patinėlį, ar patelę pasirinkti. Kai rinkomės šunį, labai galvojome apie tai, kad jis gerai sutartų su vaikais. Todėl norėjome nedidelio, meilaus ir draugiško šuns. Mano tėveliai augina rusų toiterjerą. Šuo irzlokas, ne itin draugiškas. Supratome, kad tokios veislės šuns nenorime. Tuo tarpu jorkšyrai – labai draugiški. Dažnai sakoma, kad jie yra mažų vaikų draugai ir tai mums pasirodė labai svarbu, nes žinojome, kad ateityje norėsime vaikų“ – apie pasirinkimą pasakoja Monika.
„Dabar mūsų sūnui Deinui pusė metukų, tai jis ir miega, ir žaidžia kartu su Manče. Ji jam atneša žaislų. Pirmus du mėnesius, kai namuose atsirado mažylis, Manče išvis nereagavo į kūdikį, nesuprato, kad čia yra vaikas, o po dviejų mėnesių pradėjo jam pavydėti. Kai paimdavau vaiką ant rankų, ji vaikščiodavo iš paskos, cypdavo, glausdavosi. Jei padėdavau vaiką, lipdavo ant rankų, galvutę dėdavo ant jo. Jei pasiguldydavau vaiką ant lovos, atnešdavo žaislą ir mesdavo.
Prieš atsirandant Deinui, Manče miegodavo tik prie manęs. Egidijus pasiimdavo, prispausdavo ją, tai kol laikydavo, tol ji būdavo, bet už kokių 20 minučių atbėgdavo pas mane. O dabar viskas, ji miega tik prie Egidijaus. Jeigu Deinas miega savo lovytėje, tada Manče ateina prie manęs. Nors naktį pastebiu, kad ji labai nori atsigulti prie vaikelio, nes bando padėti galvą ant kojų ar ant pilvo. Vaikui, atrodo, irgi tas artumas patinka. Pastebime, kad šuo suteikia daug gerų emocijų vaikams. Tiesa, ne tik vaikams. Kartais ir pačiam vienam būti liūdna, bet atbėga tas šunelis, atneša žaislą, ir džiaugiasi, kai grįžti namo, jis tavęs laukia. Manče yra mūsų šeimos narė. Kai rašydavome draugams atvirutes, kol dar vaiko nebuvo, pasirašydavome „Egidijus, Monika ir Manče.” – įspūdžiais dalinasi Monika.
„Kai įsigijome šunelį, draugai sakydavo, kad tai pirmas žingsnis link vaikų. Visi kalba, kad kai pradedi kartu gyventi, įsigyji šunį, tada tą šuniuką kaip vaiką myli, stengiesi visur vedžiotis, stengiesi visur kartu būti, prižiūrėti. Draugai juokaudavo: šuo - vienas vaikas, tai dabar reikia tikro vaiko“ - pasakoja Egidijus.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.