Įžengus į šiek tiek už miesto įsikūrusios Oksanos namus pasitinka keturi žavūs papiljonų veislės šuniukai, kurie su dideliu džiaugsmu pasitinka atvykėlius. Netrukus pasirodo dešimtmetė Aurelija ir dvylikametis Danielius – jauniausi Oksanos vaikai. Dar po kelių minučių prisijungia septyniolikmetė Margarita. Visame šiame būryje jaukiai įsitaisiusi Oksana nė iš tolo neprimena policijos kinologės instruktorės, kuri padeda rengti šunis žmonėms ar narkotikams ieškoti, pareigūnui suprasti savo šunį ir dresuoti jį. Tik pradėję pokalbį sužinome, kad namuose ir kieme gyvena dar keturi šunys: du vokiečių aviganiai ir du haskiai. Kaip ši veikli, iš pažiūros trapi moteris suspėja pasirūpinti tokiu namiškių pulku?
„Kaip ir dauguma, vaikystėje svajojau turėti šunį – Rytų Europos aviganį. Kai man buvo 10 metų, tėvai padovanojo jį. Su juo aš pradėjau dirbti, jį auginti, dresuoti. Visada labai domėjausi dresavimu, labai traukė viskas, kas susiję su šunų pasauliu. Visada svajodavau, kad užaugusi pasienyje vaikščiosiu su tarnybiniu šunimi dėvėdama tarnybinę uniformą. Kuo toliau, tuo labiau norėjau užsiimti dresūra rimčiau, nes visos mintys nuolat buvo apie šunis. Lankantis parodose, kilo minčių apie veisimą.“
„Iš tiesų visą laiką save įsivaizdavau tarnybinių veislių šunų sporte. Bet išėjo taip, kad tie sportininkai labai glaudžiai bendrauja su pareigūnais. Pamažu suradau draugų ir tarp pareigūnų, pasieniečių, tad kartą gavau pasiūlymą dresuoti šunis valstybei. Jau 2 metai kaip dresuoju šunis, dirbu policijoje. Darbas labai įdomus, nes pas mus į centrą atvažiuoja pareigūnų iš visos Lietuvos, tenka susidurti su daug šunų, skirtingais jų ir pareigūnų charakteriais. Darbo pobūdis labai įdomus ir sudėtingas, nes reikia ne tik išdresuoti šunį, bet ir paaiškinti pareigūnui, kaip jis turėtų bendrauti ir toliau dresuoti savo šunį.“
„Mes, instruktoriai, gebame padaryti sintezę, kad kinologas ir šuo galėtų dirbti kartu, nes nuo to dažnai priklauso ir žmogaus gyvybė – šunys ieško ne tik narkotikų, bet ir žmonių. O juk žmonės ir šunys turi savo charakterį, tad norint sėkmingai dirbti drauge reikia viską suderinti.
„Toks darbas – kūrybiškas, bet kas jo dirbti negali. Čia kaip ir muzikantai – arba turi klausą, arba ne. Kinologas arba supranta, jaučia šunį, arba ne.“
Oksanos vaikai nuo mažens auga tarp šunų. Kiekvienas turi savo numylėtinį, kurį vedžioja ir kuriuo rūpinasi. „Vaikus į šunų priežiūrą įtraukiu ne todėl, jog neturiu laiko jais rūpintis. Taip ugdome atsakomybės jausmą, nors per prievartą nieko daryti neverčiame. Tik šeriu aš, nes šunys valgo žalią mėsą.“
Vyriausioji Oksanos dukra, ko gero, jauniausia savo veislyną Lietuvoje turinti mergina. Margarita į šunų auginimą, priežiūrą ir veisimą žiūri itin atsakingai ir brandžiai, bendraujant su paaugle net sunku patikėti, jog jai tik septyniolika metų. Mama neslepia, kad dukros charakteriui, požiūriui ir elgesiui didelę įtaką padarė būtent šunys.
„Kai dukra buvo jaunesnė, įsigijo pirmąjį šunį – haskį. Aš buvau labai prieš, nes visą gyvenimą dirbau tik su tarnybinėmis veislėmis ir žinojau, kokie tai šunys, tad iš pradžių sakiau, kad mūsų namuose haskių tikrai nebus. Sugudravau pasakiusi, kad ji turi pati susitaupyti pinigų šuniui įsigyti. Žinojau, kad jie labai brangūs. Pasakiau, kad ji savarankiškai turi išsirinkti šunį ir pati tiesiogiai bendrauti su veisėjais.“
„Po šio pokalbio ji trejus metus važinėjo po parodas, „trynėsi“ prie veisėjų, lankė vedlių mokyklą, pradėjo išstatinėti šunis. Ir vieną vakarą vos neišspirdama durų įlėkė naktį į kambarį ir džiaugsmingai išrėkė: „Mama, gimė mano šuniukas!“ Aš jau net buvau pamiršusi apie mūsų susitarimą.“
„Maniau, kad įsigijus šunį prasidės: mama, negaliu, sergu, ar gali pavedžioti. Bet ranką ant širdies padėjusi galiu pasakyti, kad nė karto nebuvo, jog ji prašytų. Kartais net aš pasiprašau, ar galiu pavedžioti, bet ji neleidžia. Margarita įrodė, kad nori ir gali turėti savo šunų.“
Margarita yra perspektyvi šunų vedlė parodose, padeda tinkamai išstatyti šunis. Merginos darbštumas, pastabumas, disciplina neliko nepastebėti – jos talentu pasitiki ir šunų augintojai iš Latvijos, Estijos. Šis pomėgis tapo paauglės pajamų šaltiniu, tad ji savarankiškai gali išlaikyti savo haskius, rūpintis veislynu bei pasilepinti mergaitiškais pirkiniais.
Mergina tiksliai atsimena tą dieną, kai pirmą kartą pamatė Sibiro haskių veislės šunis. „Kartą pas močiutę žiūrėjome filmą „Palikti sniegynuose“, man tada buvo gal devyneri metai. Filme pamačiau tuos šunis ir mamos paklausiau, kokia tai veislė. Ji atsakė, kad tai haskiai. Nuo tada ir ėmiau jais domėtis. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – pasakoja Margarita.
„Net dabar, po tiek metų, kai dirbu ir su kitomis veislėmis, haskiai liko mano veislė. Man jie tobuli. Šiuo metu auginu mamytę ir dukrą. Mama – tinginė kaip ir aš, o dukra labai judri. Kartais būna, kad noriu kažką labai aktyviai veikti arba patinginiauti. Tie šunys kaip dvi mano pusės.“
„Geriausia motyvacija laukiant savo pirmojo šuns buvo parodos. Prieidavau, paglostydavau juos, labai džiaugdavausi, kad po kurio laiko turėsiu ir savo haskį. Kai ko nors noriu, tai ir gaunu“, – šypsosi mergina.
„Galėčiau paraginti mamas, kad pirktų paaugliams šunis. Dažnai paauglystės laikotarpiu susiduriama su bendravimo problemomis. Juk vaikas turi tikslą – šunis. Paauglystė labai sklandžiai praėjo, mokosi gerai, neturiu jokių priekaištų. Manau, kad šunys padarė labai didelį darbą už mane kaip mamą. Vaikas buvo įtrauktas, turėjo savo pomėgį, ugdė atsakomybę.“
Oksana pasakoja, kad auginant šunis svarbūs keli dalykai, kuriuos verta prisiminti. Pirmiausia – šuo yra gyvūnas. Antrasis – dekoratyvinių veislių šunys yra šunys, ne žaislai. „Mes šunis stengiamės auginti taip, kad jie žinotų tvarką. Kiekvienas šuo turi savo narvelį, jie niekada ten neuždaromi per prievartą, jie patys ten nueina, atsigula, jie jaučiasi ten saugūs, pailsi vieni nuo kitų. Šunys žino, kad mes atsikėlę juos pavedžiojame, pažaidžiame. O kai išeinu, jie patys nueina į narvelius.“
Grįžusi vakare, išvedu juos pasivaikščioti, einame į mišką. Aišku, ne visada išeina visus pavedžioti, nes kai kurie šunys nesutaria tarpusavyje, tenka kelis kartus važiuoti. Fizinis krūvis privalomas visiems šunims. Jei važiuoju dviračiu, ir aviganiai, ir papiljonai bėga greta. Pastarieji atlaiko visą krūvį. Miške irgi einu ten, kur nėra takelio, per kalnus, jie visi eina kartu. Tik mažuosius papiljonus vakarais kartais tenka žadinti, kad eitų paėsti. Nors papiljonas – dekoratyvinė veislė, jis vis tiek yra šuo, jis turi tokių pat poreikių.“
Kinologė pataria prieš įsigyjant šunį labai gerai apsvarstyti, koks jis turėtų būti ir jokiu būdu nepirkti veislinio šuns be dokumentų. „Aš patarčiau apsispręsti, kokia veislė tiktų visiems šeimos nariams. Labai svarbu apsilankyti veislynuose. Reikia pabendrauti, artimiau susipažinti su veisle. Ir reikia atsižvelgti į tai, ar gali šuniukas gyventi su vaikais. Taip pat jokiais būdais nepirkčiau šuns mažiems vaikams, nes neįmanoma užtikrinti, kad jie juo rūpinsis. Atsakomybė yra nemaža: pats vedžiojimas, šėrimas.“
„Į mane kreipiasi žmonės klausdami, kur pirkti aviganį, bet be dokumentų, nes nežada dalyvauti parodose. Aš sakau, kad tokių šunų geriau ieškoti prieglaudose. Ten tikrai yra labai gerų, net ir veislinių. Kartais pati pasižvalgau po prieglaudų tinklalapius, peržiūriu nuotraukas ir matau, kad ten gal ir ne vokiečių aviganis, bet tikrai vilkšunis, nes jei perkate vilkšunį be dokumentų, nežinia, ar jis toks užaugs. Tad geriau padaryti gerą darbą.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.