Rūtą Mikelkevičiūtę galime drąsiai vadinti ne tik veiklia moterimi, mama, profesionale ir talentinga laidų vedėja, bet ir beglobių šunų ambasadore. Ne vieną projektą, skirtą beglobiams gyvūnams padėti, inicijavusi moteris savo namuose yra priglaudusi du šunis Atą ir Gilę, kurie tapo senbuvės taksės Bruknės bičiuliais.
R. Mikelkevičiūtė, vardydama savo augintinius, nepamiršta paminėti ir viso pulko paukščių, gyvenančių namų kieme. „Kadangi gyvename už miesto, turime 13 inkilų, esu suskaičiavusi 26 varnėnus, nors dabar jau jie išperėjo kiaušinius, todėl rytais mūsų pieva nuo paukščių – juoda, taip pat turime vieną inkilą, kuriame gyvena žvirbliai. Dar turime 6 kėkštus.“
„Aš neįsivaizduoju nei namų, nei gyvenimo be gyvūnų. Kai grįžti namo, reikia pamatyti, kaip gyvūnai tavęs laukia, tas jausmas yra superinis, namai atrodo pilni. Tampa nesvarbu, kad prabangus raudonmedžio stalas nugriaužtomis kojomis ir kampais. Mes netgi pasitarėme, kad visai nieko, jog stalas įgavo naują stilistiką.
„Taip pat nugriaužta palangė – ar galite įsivaizduoti – palangė! Čia Gilės darbas. Jai net buvome sukalę medinį narvelį, tokį gardą, nes jau pasimokėme, jog kambarys pavirsta velniai žino kuo atsiradus naujam mažam šuniui – natūralios grindys atšoka, visos grindjuostės nueina velniop. Tad tokiu būdu bandėme saugoti kambarį, bet palangės neišgelbėjome“, – juokiasi Rūta.
Televizijos laidų vedėja pasakoja, kad jos šeima netipinė – tradiciškai šeimos kameras namuose palieka norėdamos stebėti mažus vaikus, o jų namuose kameros sustatytos šuniui stebėti. „Gyvūnai ir porą sušildo, ir vaikams įskiepija tikrų žmogiškų vertybių: atjauta, pareiga, vaikas mokosi, kas yra rūpestis, netgi meilės jausmo, gailesčio. Man atrodo, kad tai yra būtina.“
Rūta pasakoja, kad priglaudžiant šunį iš prieglaudos reikia įsiklausyti į ten dirbančių savanorių patarimus, nes jie puikiai pažįsta visus keturkojus, žino jų charakterius. „Kiek aš žinau ir kiek man yra tekę lankytis globos namuose, jų vadovai, savanoriai pažįsta globojamus šunis. Ir pagal tavo norą, charakterį tikrai pasakys, koks šuo tinka, o kurio geriau neimti, nes ir šuniui bus stresas, ir šeimai. Tiesiog reikia klausyti, ką sako ten dirbantys žmonės.“
„Pavyzdžiui, Gilę mes sunkiai rinkomės. Aš buvau nusižiūrėjusi kitą šunį, suaugusią kalę „Grindoje“. Man labai širdį skaudėjo dėl jos. Tarėmės ir su kinologais, kokį šunį geriausiai rinktis, kai namuose yra jau du šunys. Reikia turėti omenyje, kad naujas šuo sukelia didelį stresą ir kitiems šunims. Man patarė imti mažiuką, nes mažiukų charakteris yra lankstus, jie lengviau prisitaiko. Todėl mes pasirinkome jauną šuniuką, Gilei tuomet buvo 4 mėnesiai.
Vienintelė R. Mikelkevičiūtės augintinių kompanijoje grynaveislė yra Bruknė, tad ji neretai linkusi demonstruoti savo kiek kritišką nusiteikimą apie priglaustus šunis. „Bruknė, kaip ir daugelis taksų, – individualistė, lepūnėlė. Mano taksė yra šuo žmogus, jos net požiūris į negrynaveislius – „šitie – prasčiokai“.
„Nereikia bijoti, kad beglobiai šunys nėra protingi, – nieko panašaus. Mano Gilė tol, kol gimė sūnus, ėjo į mokyklėlę kartu su visais grynaveisliais. Mes manėme, kad užaugusi Gilė bus niufaundlandas, bet ji taip ir neužaugo – pasidarė kresna, trumpa. Bet labai faina, protinga. Ji ėjo į mokyklą, išlaikė visus egzaminus, būtų ir toliau ėjusi, bet gimė Jonas Antanas ir suvėlė visus planus, nes reikia turėti fizinių jėgų tam, tad kol kas mokslams – pertrauka.“
Rūta pasakoja, kad namuose esantis šurmulys jai patinka, o sukeltos dulkės tikrai nėra problema. „Jei esi pedantas iki isterijos, trys šunys ir du vaikai, faktas, į tavo planus neįeis. Bet kadangi man apsivėlęs plaukais kilimas, kurį gali išsiurbti, nedaro jokios tragedijos, tai vienas ar trys šunys – jokio skirtumo. Reikia turėti omenyje, kad gyvenant bute sunku su dideliu šunimi ar net keliais. Mes gyvename name su didele teritorija ir visai nesvarbu, kad vietoj mano planuoto rožyno dabar beliko tokia suvelta žolė, kurioje, nors tu ką, yra kasamos duobės, slepiami kaulai ar žaislai. Aš viliuosi, kad šitie mano keturkojai kada nors išaugs iš vaikystės ir paauglystės ir aš galėsiu veisti savo išsvajotą gėlyną.
„Man ir ta netvarka maloni, ir tie bučiniai. Aš kitaip neįsivaizduoju, mėgstu net prisitraukti kurį šunį po pažastimi, ypač žiemą, būna taip šilta.“
„Tiesa, kartą buvau labai supykusi – vienas mano rododendras su fantastiškais žiedais buvo išvanotas lauk – bet čia juk gyvūnai. Iš to bėdos daryti nereikia. Visi šeimos nariai turi mylėti ir mąstyti lygiai taip pat kaip tu. Jie turi būti pasiryžę nekelti tragedijos, kad reikia padaryti visiems valgyti, kad nukąstas stalo kampas, kad ką nors mano Bruknė padaro. Mūsų Atas turi didelę karališką būdą su voljeru, o panelės miega lovoje, pabandyk išmesti, nepavyks. Jos už durų tiek staugs, kad būsi priverstas įsileisti.“
Šeima, susilaukusi sūnaus, atsakingai ruošė augintinius pažinčiai su nauju šeimos nariu. „Mes pratinome šunis prie Jono Antano atsiradimo. Pavyzdžiui, iš gimdymo namų mano vyras vežė daiktus, sauskelnes, kad šunys per stipriai nesureaguotų į naują kvapą. Vis tiek pirmosios 2–3 dienos buvo kupinos streso.“
„Vėlgi, šunys kaip žmonės. Iškart matosi, koks charakteris. Vienintelei, kuriai reikia Jono Antano, kuri labai cekava, yra Bruknė. Ji tikrai puiki auklė. Ji netgi lipo į tuščią vežimėlį – vietoj Jono ją vežiok. O kitiems šunims nesvarbu – pabuvo, pažiūrėjo ir viskas. Aišku, vieno vaiko su šunimis negali palikti, nors ir pažįsti juos, ir žinai, kaip elgiasi. Bet reikia nepamiršti, kad šuo ne žmogus, o gyvūnas.“
„Jeigu kažkas nutinka blogo, iškart sako: oi, šuo įkando. Nereikia pykti ant šuns, pirmiausia jis yra gyvūnas. Šuo dažniausiai puola dėl gynybos. Jei vaikas pirštus kiša į akis, ausis ir visur kitur, gyvūnas gali visaip sureaguoti. Mano vyriausia dukra, būdama 3–4 metų, neįsivaizduoju kaip, bet sugebėjo katinui ūsus pakirpti. Katinas nieko nepadarė, nors galėjo akis išplėšti už tokį poelgį. Mes juk net už save neatsakome ištikti streso ar šoko būsenos, mes nežinome, ką galime padaryti. Kai gyvūnui kas nors gresia ar jis patenka į tokias aplinkybes, jis gali įkąsti ir tai yra natūralu. Tad tėvų pareiga nesudaryti situacijų, kurių metu gyvūnui ar vaikui kas nors galėtų grėsti.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.