Retos veislės charakteringas šuo padėjo atsirinkti tikrus draugus

 (59)
Vilnietė Rūta atvirai prisipažįsta, kad jos namuose atsiradęs ypatingos veislės bei charakterio šuo ne tik pakoregavo gyvenimo būdą, bet ir padėjo kitomis akimis pažvelgti į pasaulį. Tokių įkvepiančių, kartais sudėtingų, bet visada įdomių pamokų „kaltininkas“ Tailando ridžbekas Kao, diena iš dienos savo šeimininkę mokantis kantrybės, tolerancijos ir supratingumo.
Rūta su savo augintiniu
© Organizatorių archyvas

„Žinojau, kokio šuns noriu, labai atsakingai tam ruošiausi, bet tik po dvejų metų supratau, ką turiu ir ką iš tiesų auginu. Tik tada suvokiau, ką reiškia, kai veisėjai sako „nepriklausomas, labai protingas, instinktyvus“. Tokių apibūdinimų nesupranti, kol šuo pas tave nepagyvena. Pavyzdžiui, „instinktyvus“ reiškia, jog jis turi labai stiprius instinktus į teritoriją, į resursus, į patelę, į ėdesį – jis juos instinktyviai gina. Jeigu neišmoksi jo siunčiamų ženklų, nesuprasi kūno kalbos, o taikysi įprastus dresavimo metodus: bausmė – komanda, tai nieko neišeis – matysi tik dantis, girdėsi urzgimą, pyksiesi, jis tavimi nepasitikės", - apie savo šunį pasakoja moteris.

Jauna moteris neslepia, kad specifinio charakterio augintinis iš dalies yra jos pačios atspindys: „Šuo labai atspindi mano charakterį. Šiuos šunis auginantys žmonės arba labai greitai jų atsisako, arba tiesiog tampa geresniu žmogumi. Jis yra tarsi pusė žmogaus, jį turi suprasti, jam neįdomu tiesiog vykdyti tavo komandas, privalai išmokti su juo bendradarbiauti.“

Rūta pasakoja, kad tiek jos tvirtas požiūris į augintinį, elgesys su juo ir Kao asmenybės gerbimas turėjo įtakos ir asmeniniam gyvenimui. „Aš nuolat turiu stebėti aplinką, nes suprantu, į kokius dirgiklius jis reaguoja, jis neturi tiek kantrybės, kiek kiti šunys, kurie leidžia tampyti už ūsų ir pan. Kai sakoma, kad šunys neprognozuojami, tai visgi galiu pasakyti, kad jie prognozuojami, jei juos pažįsti. Aš visiems sakau, kad mano šuo gali išgąsdinti, šiepti dantis ir urgzti. Tačiau aš žinau, kada tai gali įvykti, ir leidžiu žmonėms suprasti, kad mano šuo nėra žaisliukas, tenkinantis asmeninius poreikius. Jis yra lygiavertis narys mano aplinkoje, šeimoje, kompanijoje. Jis turi jausmus. Šio šuns charakteris neleidžia to ignoruoti. Toks mano požiūris ir iš to kylantis elgesys labai padėjo atsirinkti draugus", - dėsto pašnekovė.

Rūta pripažįsta niekada be rimtos priežasties nepaliekanti šuns namuose: „Mano požiūriu, Kao yra šeimos narys, ir, jei manau, kad jam bus smagu, pasiimu kartu: aš su juo keliauju, atostogauju, važiuoju į miestą, į mišką, prie ežero. Palieku jį tik tada, kai jau kitaip neįmanoma. Kartais iš draugų tekdavo išgirsti: „Važiuok atskirai arba neimk šuns.“ Jie bijo, nesupranta, kad šuo nėra tik gyvūnas. Aišku, ne kiekvienas turi tiek kantrybės gilintis ir domėtis į šuns poreikius, ypač tie, kurie net neaugina šunų. Bet tada kyla klausimas, ar jie gerbia mane, mano gyvenimo būdą, požiūrį ir artimiausią aplinką, kai sako, kad vykčiau su atskiru automobiliu, ir bijo, kad šuo kažką padarys ant jų galinės sėdynės. Tikri draugai pasitiki ir be jokių kalbų priima mus, supranta.“

Be to, Rūta pasakoja, kad jos augintinis turi tokį charakterį, prie kurio reikėjo prisitaikyti: „Kalbant apie šuns charakterį, tai jis, kaip ir kiekvienas veislinis šuo, turi veislei būdingų bruožų ir asmeninių savybių. Kao kai kurie veislės bruožai yra labai paaštrinti. Pavyzdžiui, ši veislė yra itin atsargi, visada stebi aplinką, nepasitiki naujais žmonėmis, jiems nepatinka, kai glosto svetimi žmonės. Taip pat jei jis atsigula savo pasirinktoje vietoje, tai prie jo lįsti niekas negali, nes tuo metu jis ilsisi ir to ramaus laiko jam labai reikia. Tai tik kelios tipiškos elgesio savybės.“

Galiausiai moteris pripažino, kad neleidžia svetimiems žmonėms glostyti savo šunį: „Taip pat Kao jautriau reaguoja į prisilietimus, bet tai yra dėl sveikatos – kelerius metus jautė diskomfortą, skausmą, kai jo kūnas įsitempdavo esant tam tikroms situacijoms. Gydytojai ilgą laiką nenustatė, kas yra. Dabar jau viskas susitvarkė, bet jis vis tiek jautriai reaguoja į lietimą, todėl nelabai leidžiu kitiems liesti savo šuns, juk kiekvienam sutiktam visos istorijos nepasakosiu, kai jie bandys glostyti Kao, neišaiškinsiu, ką ir kaip reikia daryti, todėl paprasčiau, jei aš tiesiog neleidžiu to daryti.“

Rūta, žinodama savo šuns būdingą elgesį esant tam tikroms situacijoms, visada stengiasi išvengti kritinių momentų, todėl nepaleidžia Kao nuo pavadėlio, stengiasi neprileisti kitų, ypač mažesnių, palaidų šunų, kad šie neprovokuotų augintinio, yra užrišusi ant antkaklio ryškiai geltoną kaspiną, kuris pasaulyje žinomas kaip susitarimas, jog šuo, kuris jį mūvi, nėra linkęs bendrauti su kitais šunimis. Tiesa, moteris prasitaria, kad dauguma šunų augintojų į šį simbolį nereaguoja: „Labai keista, nes dauguma šunų augintojų nereaguoja į geltoną kaspiną. Aš esu užtikrinta dėl savo šuns elgesio ir žinau, kaip jis į ką reaguoja, bet nežinau, kaip kiti palaidi šunys reaguos į maniškį. Yra toks požiūris, kad šuo turi būti toks ramus, jog tu iš jo burnos galėtum ištraukti kramtomą maistą. Aš taip nemanau, ir mano šuo to neleidžia. Aš esant reikalui galiu paimti jo indelį, bet svetimas žmogus to daryti negali. Čia kaip ir su žmonėmis – nepažįstamasis juk negali prieiti ir tiesiog pasiimti restorane iš tavo lėkštės kepsnio, tiesa?“

Taip pat Rūta pastebėjo, kad jos šuo nėra linkęs paklusti kitų diktuojamoms taisyklėms: „Aš iš dresuotojos sužinojau, kad šuns ėdimo laikas užsitęsia dar ir kokias 5 minutes nurijus paskutinį kąsnį. Aš šio momento neįvertinau tik vieną kartą: buvome naujoje vietoje, buvo daug naujų žmonių, nebuvau paruošus jam kampo, visą dieną jis buvo alkanas. Negana to, pasikviečiau kelis bičiulius, kuriems norėjau padėti susipažinti su savo šunimi. Mes jį pamaitinome iš rankų, jis gražiai paėdė, paėjo į šalį tą visą ėdimo ritualą užbaigti ir vienas tų, kuris irgi šėrė, eidamas pro šalį sugalvojo jį kepštelti. Kao iššiepė dantis, ėmė urgzti. Tokių situacijų nepalieku neišspręstų, iškart įsikišu ir jas suvaldau. Pirmus metus, iki Kao paauglystės, bandžiau įvairiausias dominavimo dresūras, tačiau nieko neišėjo – į jėgą reaguodavo jėga, nekąsdavo, bet ir situacijos neišspręsdavome. Po poros kartų išmokau tiesiog atsistoti tarp jo ir „dirgiklio“, ramiu ir tvirtu balso tonu pasakyti „sėdėt“. Turi būti ir tvirta laikysena. Tada pasiimu jį už antkaklio ir nusivedu. Būtent tada jis supranta, kad aš nepuolu jo, o suprantu jo elgesį ir tiesiog jį mėginu nuraminti. Tokiu būdu sprendžiant situacijas jis pradėjo labiau manimi pasitikėti, mažiau stresuoti. Daugelis problemų išnyko.“

Mergina pasakoja, kad Kao ypač jaučia žmones: „Kao ypač atrenka vyrus, jis urzgia ant piktų žmonių. Šiaip vyrai Kao imponuoja, jam norisi stipraus žmogaus, kuris su juo pažaistų. Kartą pamatęs vyrą jis apsidžiaugė, ėmė inkšti, kišti galvą, kad glostytų, ir tik vyrui ištiesus ranką, jis ėmė urgzti. Tai buvo labai keista – tarsi jis nori su juo bičiuliautis, bet kartu ir saugosi. Po kurio laiko pastebėjau, kad ir tas žmogus bei jo elgesys gana dviprasmiški, ne itin geri.“

Rūta tiki, kad Kao atsiradimas jos gyvenime buvo tarsi nulemtas. „Šie šunys yra reti Lietuvoje, norėjau ir po parodas vaikščioti, galvojau, kad gal kas susidomės kergti. Aš jį išsirinkau, veisėjas po mėnesio pranešė, kad nesiųs man šuns, nes kažkas blogai dėl uodegos. Iš pradžių turėjau palaukti. Paaiškėjo, kad uodega nestovi, tad visos parodos iškart „nuplaukė“, nežinojau, kas jam tiksliai nutiko. Aš porą savaičių sprendžiau dilemą, peržiūrinėjau kitas vadas, bet kiti šuniukai „nelipo“. Galiausiai parašiau veisėjui, paklausiau, kaip Kao laikosi, nes negalėjau nustoti apie jį galvoti. Ir kažkaip suveikė emocijos, o jei problemos dėl uodegos būtų pasimačiusios jau tada, kai jis būtų buvęs pas mane? Juk tikrai nebūčiau jo atsisakiusi dėl to, tai kodėl dabar turėčiau jo nenorėti? Juk aš jį išsirinkau. Žinoma, teko įkalbinėti veisėją, kad man atsiųstų. Taigi pasitikrinau, kad jis mano šeimos narys dar tada, kol jis dar nebuvo pas mane", - aiškino ji.

Net ir sutarus dėl šuniuko netrūko nuotykių ir kurioziškų situacijų. „Internetu susisiekiau su veisėjais, buvo daug jaudulio dėl kultūrinių skirtumų, dokumentų, skridau į oro uostą jo pasiimti. Taip pat turėjau pervesti nemažą pinigų sumą „Western Union“, man tris kartus skambino operatorė ir klausinėjo, ar aš tikrai pasitikiu tuo žmogumi Tailande, kuriam siunčiu pinigus, nes, jei dings, jie nieko negalės padaryti, bet tai buvo pirma Kao pamoka, kad reikia pasitikėti likimu“, – su šypsena istoriją baigia pasakoti Rūta.

Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mano letena

Didžiausi mitai apie šunis: ką reikia apie tai žinoti? (13)

Didžiausi mitai apie šunis: ką reikia apie tai žinoti?
„Šuniui reikia parodyti, kas namie šeimininkas“. „Šuo turi klausyti, nes aš taip pasakiau“. „Šuo veržiasi pro duris pirmas, nes nori dominuoti“...

Prieglaudos įspėjimas: gaivus pavasario oras gali būti lemtingas jūsų augintiniui (2)

Prieglaudos įspėjimas: gaivus pavasario oras gali būti lemtingas jūsų augintiniui
„SOS gyvūnų“ prieglauda perspėja naminių gyvūnų augintojus: pavasarį jiems daug didesnis pavojus pabėgti ar iškristi per langus. Pastarosiomis savaitėmis labai padaugėjo skelbimų apie dingusius gyvūnus: šunys pabėga išsigandę perkūnijos, katės – vedžiojamos su pavadėliais, net papūgos išskrenda per atvirus langus. Augintinių šeimininkai tikisi, kad pavyks rasti savo numylėtinius, ieško jų, kabina skelbimus, tačiau tai, deja, ne visada padeda. Didelė dalis naminių gyvūnų niekada nebegrįžta.

Augintinio kelionė automobiliu: kaip užtikrinti jo saugumą

Augintinio kelionė automobiliu: kaip užtikrinti jo saugumą
Net šešis taksų veislės šunis auginanti Skaiva Jasevičiūtė-Kraujalė teigia, kad išvykos į gamtą su augintiniais yra vienas didžiausių malonumų. Kad visi kartu sklandžiai pasiektų kelionės tikslą, šeimininkė tinkamai pasirūpina viso ekipažo saugumu, rašoma pranešime spaudai.

Ką daryti, kai šuo puola? (160)

Ką daryti, kai šuo puola?
Tikriausiai ne vieną kartą esate girdėję pasakymą, kuris apibūdina agresyvius šunis: jei šuo kartą paragavo žmogaus kraujo – jo norės dar. Kinologas Artūras Zaleckas teigia, kad šis pasakytas tėra mitas, tačiau kiekvienas šunų augintojas turėtų gerai mokėti žaisti šachmatais. Anot jo, svarbu visada turėti kelis ėjimus į priekį, kad nutikus nelaimei, šuns šeimininkas nepasimestų. Taip pat specialistas pataria, ką daryti, jei prie jūsų artinasi agresyviai nusiteikęs šuo.

Ką reikia žinoti apie šunų dresūrą? (3)

Ką reikia žinoti apie šunų dresūrą?
Praėjusį kovą Kauno savivaldybėje vyko neįprasti mokymai – pirmą kartą šunų mylėtojams suorganizuotas nemokamų paskaitų ciklas „Atsakingo šeimininko akademija“. Kuruoti šį Lietuvos kinologų draugijos projektą Kaune ėmėsi „Nasrai“, vienas seniausių Šunų dresūros ir sporto centrų, rašoma pranešime spaudai.

Nukankinto šuns istorija sujudino ledus: prabilo apie pokyčius, kurie palies visus šeimininkus (115)

Nukankinto šuns istorija sujudino ledus: prabilo apie pokyčius, kurie palies visus šeimininkus
Sekmadienio vakarą rasto nukankinto ir nušauto šuns istorija sulaukė itin didelės visuomenės reakcijos: socialiniame tinkle šia Kristinos Mickevičiūtės istorija pasidalino beveik 5 tūkstančiai žmonių. DELFI domisi, ką politikai ir atsakingos institucijos ruošiasi daryti, kad panašių situacijų pavyktų išvengti.

Nesuvokiamas žiaurumas: taip baisiai nukankinto šuns dar nėra radę net visko matę gelbėtojai (57)

Nesuvokiamas žiaurumas: taip baisiai nukankinto šuns dar nėra radę net visko matę gelbėtojai
Dėl Salininkuose, Vilniuje, rasto radinio pakraupo net visko matę gyvūnų gelbėtojai – prie traukinių bėgių buvo rasas, kaip manoma, nukankintas, o vėliau nušautas šuo.

Kada pradėti dresuoti savo šunį? (2)

Kada pradėti dresuoti savo šunį?
Artėja balandžio 24-oji, visuotinė Šuns diena. Šių metų šventės tema – „Šuo ir aš: mokau ir mokausi“. Tad pakalbėkime apie tai, kada pradėti mažą šuniuką mokyti ir, svarbiausia, ko ir kaip jį mokyti.

Artėja Šuns diena: vardija pasiūlymus, ką veikti kartu su augintiniu (9)

Artėja Šuns diena: vardija pasiūlymus, ką veikti kartu su augintiniu
Pavasaris šunų mylėtojams reiškia ilgesnius pasivaikščiojimus ir pramogas gamtoje. Pavasaris jiems taip pat reiškia bendrą didelę šventę – Šuns dieną, rašoma pranešime spaudai.

Istorija, primenanti pasaką: vidury miško Renata atrado ištikimą draugę (10)

Istorija, primenanti pasaką: vidury miško Renata atrado ištikimą draugę
Svajodami apie naują šeimos narį turbūt mažiausiai tikėtumėtės, kad vieną dieną tiesiog sutiksite jį miško viduryje. Kaip tik taip ir nutiko Renatai Zubavičienei, kuri, priglaudusi pražūčiai paliktą gyvūną, su juo atrado didelę laimę.

Kūdikį sudraskiusio Ramzio istorija griebia už širdies: pasveikęs šuo niekaip neranda šeimininkų (340)

Kūdikį sudraskiusio Ramzio istorija griebia už širdies: pasveikęs šuo niekaip neranda šeimininkų
Mirtinai kūdikį Šilutėje sudraskęs dobermanas Ramzis prieš metus buvo susilaukęs daugybės dėmesio ir ne vienas žmogus tikino, kad jį mielai priimtų į savo šeimą. Tačiau praėjus daugiau nei metams po skaudžios nelaimės, Ramzis dar vis gyvena gyvūnų globos namuose „Nuaras“, o visi norintys priglausti dobermaną – dingo.

Paaiškino, ką daryti, kad šuo būtų laimingas (8)

Paaiškino, ką daryti, kad šuo būtų laimingas
Artėja balandžio 24-oji, visuotinė Šuns diena. Šių metų šventės tema – „Šuo ir aš: mokau ir mokausi“. Pirma į galvą šaunanti mintis yra komandos, dresūros aikštelė, šeimininko ir šuns kantrybės bandymai. Ar gali būti, kad tai ir yra šuns laimė? Pasirodo, taip. „Išauklėtas šuo yra laimingas šuo“, – pranešime spaudai cituojama šunų elgsenos specialistė vilnietė Karina Granat.

Gyvūnų „minos“ bado akis, o jų pernešamų ligų – daugėja (17)

Gyvūnų „minos“ bado akis, o jų pernešamų ligų – daugėja
Pavasarį nutirpęs sniegas atidengia šaligatvius, kiemus ir laukymes, kurie ima panašėti į „minų“ laukus, jei šunų šeimininkai patingėjo rinkti savo augintinių išmatas. Net 69 proc. Lietuvos gyventojų nesurinktas išmatas savo gyvenamojoje aplinkoje laiko aktualia problema, o specialistai perspėja, kad tai - ne vien estetinė problema, bet ir rimtų sveikatos sutrikimų priežastis, rašoma pranešime spaudai.

Geriausius savo draugus surado prieglaudoje: Šarūnė paneigė mitą apie laukines kates (21)

Geriausius savo draugus surado prieglaudoje: Šarūnė paneigė mitą apie laukines kates
Tiems, kurie abejoja, ar laukinės katės iš tiesų gali tapti geriausiomis žmogaus draugėmis, Šarūnė Petravičiūtė gali patvirtinti – taip tikrai būna. Du kačiukai, kadaise slėpęsi nuo žmonių ir jų bijoję, šiandien glaudžiasi prie šeimininkės ir žino, kad šalia jos nebėra ko bijoti.

Populiarėjanti paslauga keturkojų augintojams: kainos gali šokiruoti (10)

Populiarėjanti paslauga keturkojų augintojams: kainos gali šokiruoti
Širdies ligos, raumenų distrofijos ir nutukimas. Ne, kalbame ne apie žmones su viršsvorio problemomis, bet apie tai, kas gali nutikti jūsų augintiniui negavus reikalingo fizinio krūvio. Tačiau Lietuvoje populiarėja šunų vedžiojimo paslauga, kurios kainos gali siekti ir virš 100 eurų.