Dauguma šunų šeimininkų moko savo augintinius gerų manierų. Kai kurie net giria juos, sakydami juokingus dalykus: „Na, koks šaunus vyrukas“ ir pan. Yra geras augintinio elgesys namuose, svečiuose, šunų parke, pasivaikščiojant ir tiesiog tinkamos šunų manieros. Tačiau labai nedaug rašoma apie mūsų pačių elgesį su augintiniais. Gali atrodyti keista, kad rašome apie mandagų bendravimą su šunimi, juk visuomet kalbame su jais garsiai, nes, kaip mes manome, šunys nesupranta skirtumų tarp tokių frazių kaip „ ačiū“ ir „ atsiprašau“.

Ką jie iš tiesų supranta, tai yra jūsų balso tonas, jūsų kūno kalba. Be to, jie supranta teigiamą tų malonių žodžių poveikį. Mandagūs žodžiai, malonus tonas teigiamai veikia tiek šunį, tiek jo šeimininką. Tačiau reikia būti nuoširdiems, nes apsimestinis gerumas niekam neduos naudos, šuo greitai jį perpras.

Įvairios malonios frazės skirtingai veikia jas sakančius žmones. Jos sustiprina mūsų dėmesį tiems, kam yra sakomos, ir netgi išlaisvina endomorfinus. Sakydami malonius žodžius jūs patys pasijuntate geriau, ir tai labai teigiamai veiks jūsų šuns elgesį. Netyčia nemandagiai pasielgę su kitu žmogumi, mes sakome „atsiprašau“. Tas asmuo, atsiprašius jo, pasijunta geriau. Pasiuntame geriau ir mes.

Tai kodėl neatsiprašius savo šuns? Sakysime, jis suplėšė pagalvę, o jūs besibardami netyčia užlipote jam ant letenos. Tokiu atveju atsiprašydami pripažįstate, jog blogai pasielgėte ir šuo supranta, kad nebaudžiate jo letenos skausmu už tai, ką jis iškrėtė. Jis atsiprašymą supranta iš jūsų tono ir kūno kalbos. Nebūtina jam duoti kokio nors skanėsto, kurį dažnai naudojame, norėdami „papirkti“ šunį. Tiesiog apkabinkite, paglostykite savo šunį. Šunys yra iš tiesų labai jautrūs. Jie skiria komandą nuo prašymo.

Sakydami savo šuniui „prašau“ mes komandą padarome malonesne, ir šuo ją mieliau vykdo. Jei šuo gražiai elgėsi, gerai atliko komandą, padėkokime jam. „Ačiū“ yra stebuklingas žodis tiek žmogui, tiek šuniui. Štai vienas šuo įprato „vogti“ tualetinio popieriaus rulonėlis. Šeimininkė, pamačiusi jį tempiant popierių, mandagiai paėmė rulonėlį iš šuns ir pasakė „ačiū“. Dabar jau šuo bent neištampo popieriaus po visą butą, o neša jį tiesiai šeimininkei.

Galbūt mandagus elgesys su šunimi nėra toks svarbus kaip kai kurių komandų išmokymas. Tačiau juk nesunku elgtis mandagiai, o nauda tiek šuniui, tiek jo šeimininkui yra didžiulė. Tačiau atsiprašyti arba padėkoti reikia iš karto; kitą dieną šuniui tai nieko nebereikš. Ir dar – viskas turi būti nuoširdu. Iš tiesų mums reikia geriau suprasti ilgalaikes grubaus elgesio su šunimi pasekmes, mums reikia geriau suprasti, koks yra tas grubus elgesys.

Šuo, kurio niekas nemušė kumščiais ar lazda, gali taip pat būti patyręs grubų elgesį. Iš tiesų blogas emocinis elgesys su augintiniais yra kur kas labiau paplitęs negu mes manome. Remiantis daugeliu mokslinių tyrimų, galime teigti, kad emocinė skriauda yra skaudesnė negu fizinė, ir kad gyvūnai verčiau renkasi fizinį, o ne emocinį skausmą, jei yra verčiami pasirinkti.

Buvo atliktas toks eksperimentas: tarp šunelių ir žmogaus, prie kurio gyvūnai buvo labai prisirišę, buvo pastatytos grotelės, per kurias buvo leidžiama elektros srovė. Šuneliai, nepaisydami elektros iškrovos, per groteles veržėsi pas mylimą žmogų. Per panašų eksperimentą su žiurkėmis viena motina žiurkė buvo atskirta nuo savo jauniklių tokia pat elektrifikuota sienele. Ji taip pat kaip ir šuniukai, nepaisydama srovės smūgių, veržėsi pas savo vaikus net 58 kartus, kol juos po vieną susinešiojo prie savęs. Plačiai žinomas nutikimas, kai katė, vardu Skarlet, 5 kartus bėgo į degantį pastatą, kad iš ten išneštų savo kačiukus, nepaisydama žiaurių nudegimų. Tai - gyvūnai, verčiau pasirinkę fizinį, o ne emocinį skausmą.

Žinoma, emocinę skriaudą gyvūnui kartais būna sudėtinga apibūdinti, nes tai, kas vieniems atrodo skriauda, kitiems yra visai normalus elgesys. Pavyzdžiui, kai kas mano, kad šuns uždarymas narve yra skriauda jam, o kai kas galvoja, kad ne. Iš esmės mažai žinoma, kaip gyvūną veikia ilgalaikis grubus elgesys su juo. Tai ypač svarbu kalbant apie gyvūnus prieglaudose. Dažnai gyvūno, patekusio į prieglaudą, istorija yra nežinoma ir niekas negali pasakyti, ką jam teko anksčiau patirti. Tik iš jo elgesio galima kai ką spręsti. Kartais gyvūnas vengia vyrų, bijo rankų prisilietimo – iš to galima spręsti, kad jis patyrė ne tik grubų, bet ir tiesiog žiaurų elgesį.