Kandžiojo šeimininkus

Kaip pasakoja Karolina, vižlo veislę ji su vyru pasirinko neatsitiktinai – keturkojis turėjo būti draugiškas, prieraišus, sutariantis su mažamečiais vaikais, šeimos šuo. Būtent tokiomis būdo savybėmis apibūdinama ši veislė. O ir kaimynų bei draugų patirtys auginant vižlus buvo teigiamos, tad pasirinkimas rodėsi tinkamas. Nors teigiamų atsiliepimų apie veislę nestigo, Karolina labai daug domėjosi, atsakingai rinkosi ir veislyną. Vienas jų pasirodė itin tinkamas – turėjo tik geriausius atsiliepimus, buvo ir yra gerai žinomas Lietuvoje.

„Su tuo veislynu sutarėme, padarėme pavedimą ir sulaukę vados atvažiavome rinktis. Iš tikrųjų mums tą šuniuką pasiūlė, nes mes norėjome kito, bet mums pasiūlė, nes sakė, kad ji labai rami. Taip ji pas mus ir atėjo į šeimą“, – prisimena Karolina.

Šuneliui vos sulaukus 2,5 mėnesio, prasidėjo intensyvus darbas – dresūra: „Aišku, vižlas ir taip yra labai aktyvus šuo, bet ji labai kandžiojosi. Mažam šuniukui tai yra normali stadija, kol iškrenta dantukai, bet mums jau nuvedus pas dresuotoją buvo pasakyta, kad jūs čia turite drakoną, gražiąja prasme. Sakė tikrai turėsime, ką veikti“, – pasakoja moteris. Štai tada ir kilo pirmieji įtarimai, tačiau tąkart šeima manė, kad discipliną pavyks išugdyti ir šuo bus tinkamas gyventi kartu.

Vis dėlto, neilgai trukus įvyko ir pirmasis agresijos incidentas. Anot Karolinos, griežtesnis šuns charakteris pasirodė vaikščiojant su vižlu lauke, kuomet kalytei buvo vos keli mėnesiai: „Numestą foliją ji pradėjo valgyti, aš norėjau atimti, tai ji man pradėjo kandžioti ranką.“ Sunerimusi Karolina nusprendė apie tai pranešti veisėjai. Šioji, kaip teigia pašnekovė, ėmė kaltinti šeimininkus, kad šie neteisingai auklėja savo augintinį. Tačiau Karolina įsitikinusi, kad ji su vyru tikrai stengėsi kalytę auklėti tinkamai – dar prieš įsigyjant vižlą klausėsi nuotolinių dresūros specialistų seminarų, įsigijus vižlą – žinias kartu gilino dresūros pamokose. Tačiau agresija bėgant laikui ne silpnėjo, o stiprėjo.

„Pradėjo dominuoti resursų saugojimo agresija. Pavyzdžiui, jei grįždavome iš parduotuvės namo, tai negalėdavome prieiti prie maišo, nes ji pradėdavo saugoti ir urgzti. Tai mes tiesiog išmokome su tuo šuniu gyventi. Išmokome ją nukalbinti komandomis, realiai viską išmokome – mokėdavome ją skaityti, matydavome jos kiekvieną kūno kalbą, kada ji pasikeičia, kada ne taip pažiūri, kada nuleidžia ausis ar uodegą, žiūri iš apačios. Mus tiek išmokė mūsų dresuotoja, kad mes susigyvenome su visais jos minusais. O mūsų veisėja visada sakydavo, kad čia mūsų kaltė, nes mes ne taip tą šunį dresuojame“, – nuogąstauja Karolina.

Trumpaplaukis vengrų vižlas

Moteris pasakoja, kad jos augintinė kelis kartus puolė svetimus vaikus, yra apkandžiojusi dešimtį žmonių: „Jau nekalbu apie save ir vyrą.“ Nepaisant to, Karolina pasakoja, kad vižlė buvo geras šuo: „Ji visada būdavo gera veterinarijos gydytojams, niekada nekąsdavo, ji tikrai buvo labai geras šuo, bet jai būdavo toks trigeris galvoje – dėl kažko susisuka ir ji gali kąsti, pavyzdžiui, taip pro ją praėjus. Mes net neleisdavome jos glostyti kitiems, dėl jų saugumo.“

Vis dėlto, situacija gerokai paaštrėjo gimus sūnui.

„Kai jai buvo 2,5 metų, aš pastojau. Viskas suintensyvėjo, bet galvojome, kad gal dar viskas pasikeis. Žinote, gims, gal kažkaip. Kai gimė vaikas, kol dar jis nešliaužiojo, tik kilnojo galvytę, viskas buvo sąlyginai gerai, nes ji tiesiog nueidavo nuo jo. Bet kai mano sūnus pradėjo šliaužioti, ji puolė jį. Jis neskaito jos kūno kalbos ir, matyt, jai kažkas pasidarė. Pasakiau veisėjai, kad turime tokią problemą. Veisėja yra išgirta, atseit rūpestinga, ji tikrai domėjosi mumis, bet visumoje, sakyčiau, kad ji gal keistoka, vis dėlto, nes kažkokiai problemai atsitikus ji jos nesprendžia, o kaltina mus. Aš kai jai pasakiau, kad čia tokia problema, tai ji, aišku, sakė, kad mes ne taip auklėjame. Jos pasiūlymas buvo uždaryti šunį į kambarį, kai vaikas šliaužioja, atskirti erdves.

Mano dresuotoja pasakė, kad čia yra jos [šuns, aut. past.] psichologinė problema, nurodė kreiptis į veterinariją. Tai mes važiavome į veterinariją, jai skyrė antidepresantus, iš viso keitėme tris vaistų rūšis. Tai nieko mums nepadėjo – ji puolė vaikutį, kai jis buvo man ant rankų. Ji lyg ir bandydavo prie jo prieiti, bet jeigu jis tik į ją atsisukdavo, ji didžiausiu spinduliu jį apeidavo.

Paskutinius pusę metų gyvenome įtampoje. Mes gyvename dviejų kambarių bute, tai kai vyras išeidavo į darbą, šuo būdavo uždarytas viename kambaryje, o mes – kitame. Galiausiai, ji pati į kitą kambarį nueidavo ir duodavo man suprasti, kad uždaryk mane, atsiguldavo ant lovos miegamajame ir nenorėdavo kontakto“, – pasakoja moteris.

Situacija gerokai paaštrėjo gimus sūnui

Kaltina šuns genus

Nors Karolina pripažįsta, kad tikrai galėjo padaryti klaidų, galbūt per daug lepinti savo augintinį, ji vis dėlto mano, kad tokiam vižlo elgesiui įtakos turėjo jo genetiniai duomenys. Būtent tai, jos nuomone, didžiąja dalimi ir lėmė tragišką baigtį.

„Jos tėtis yra iš kito veislyno ir to tėčio yra daug palikuonių, kurie turi tą pačią agresijos problemą. Mes viską išbandėme: ir pas kinologą, kuris policijos šunis dresuoja, ėjome, ir šunų elgsenos specialistę kvietėme, kai jau vaikas buvo 3 mėnesių. Visi man pasakė tą patį, kad šis šuo nebus 100 proc. saugus. Aš tam kinologui siunčiau ir mūsų šuns dokumentus, nes jis prašė, o gavęs pasakė, kad yra kelios vados vižlų brokuotos ir būtent mūsų yra iš tos vados, kuri yra pripažinta, kad yra brokuota“, – atvirauja moteris.

Vis dėlto, anot pašnekovės, veisėja savo kaltės neįžvelgia.

„Vieną kartą ji yra pripažinus man, kad labai atsiprašau, man labai gaila, kad tarp mūsų šuniukų yra tokių, kad su tuo tėčiu taip išėjo, bet aš nežinau, ar ji išgėrus buvo, ar ką, nes man vakare parašė taip, o kitą dieną vėl prasidėjo kaltinimai, kad mes ne taip auklėjame, gal šuniui smaugtukus dėjom ar kažką. [...] Ji nė karto neatvažiavo ir nepadėjo mums. Tu realiai perki šunį su dokumentais tam, kad žinotum, ką gauni, kad žinotum, ką perki. O mes gavome katę maiše.

Aš rašiau gal kokiem 8 žmonėm, kurie turi to paties tėvo šuniukus, iš skirtingų visiškai veislynų, bet tėvas yra tas pats, tai nė vieni žmonės nesusitvakrė su šuniu taip, kad jis būtų 100 proc. saugus. Visi taip pat elgiasi, kaip ir mes elgėmės. Tai reiškia, kad negali tiek šeimininkų būti visi blogi ir visi neiteisingai elgtis su šuniu, visi nemokėti. Tokio sutapimo negali būti“, – svarsto pašnekovė.

Trumpaplaukis vengrų vižlas

Karolina pasakoja, kad veisėja paimti šunį atsisakė, motyvuodama tuo, kad šiuo metu turi naują vadą ir skubiai priglausti keturkojo negali – siulė laukti. Vis dėlto, gyvenimas su agresyviu šunimi, aplink šliaužiojant mažamečiui sūnui, atrodė it tiksinti bomba. Todėl Karolina nusprendė vižlui ieškoti naujų namų. Pirkimo-pardavimo sutartis augintinio perdavimą kitiems šeimininkams draudė, todėl visa tai turėjo būti suderinta su veisėja.

„Kai pasakiau, kad ieškosiu naujų namų, ji neleido man nei šuns amžiaus sakyti, nei veislyno, nei kitų dalykų, nes aš Feisbuke dalinausi. Prieš tai aš jai dar nusiunčiau tekstą, ji pakoregavo, kad žmonės kuo mažiau suprastų, kad čia yra jos šuo – ji pati norėjo visa tai nuslėpti. [...] Aš parašiau visą situaciją, kad ji yra agresyvi, kad buvome pas daug dresuotojų ir kad ji nebus 100 proc. saugi, bet su ja galima dar bandyti toliau dirbti ir pasiekti šiek tiek geresnių rezultatų, nes tiesiog netinka jai šeima, kuri turi vaiką, nors kitus gyvūnus prisileidžia, bet ji mėgsta dėmesį, yra išlepinta. Niekas neatsirado. Su vienais, kurie turi vižlą, iš tikrųjų buvome susitikę, nieko nenutiko, bet tie žmonės pamatė, kad mes esam jį išauklėję, bet ji tikrai turi problemų“, – patirtimi dalijasi ji.

Nors moteris su veisėja stengėsi palaikyti kontaktą ir spręsti problemą gražiuoju, galiausiai teko susipykti. Kai šeima išvyko ir vižlas buvo paliktas prižiūrėti sesei, jis ją sukandžiojo, o nusiuntus nuotraukas veisėjai, šioji vėl ėmė kaltinti šeimininkus.

„Kai aš nusiunčiau tas tris nuotraukas, ji man parašė, kad aš jai lipu ant galvos su savo šuniu. Aš tiesiog atrašiau, kad šioje situacijoje labiausiai kenčia mano šuo, nes ji dabar gavosi pati savo įkaite dėl visų šitų genų ir labiausiai kentėsime mes, nes bet kuriuo atveju mes netenkame šeimos nario, prie kurio buvome labai pripratę. [...] Sakiau, kad gaila, nes mes tiesiog suklydome jus pasirinkdami, nes nesulaukiame jokios pagalbos – tik kaltinimus, komentarus, o man reikia geriausio sprendimo. Ir ji tiesiog parašė, kad tada šita veisėja jums nieko negali padėti. Ir viskas. Taip ir baigėsi mūsų bendravimas“, – pasakoja Karolina.

Susirašinėjimas su veisėja buvo nemalonus

Nepavykus šuns perauklėti ir surasti naujų namų, vižlą teko užmigdyti. Nors istorija Karolinai itin skaudi, ji sako norinti pasidalinti patirtimi, jog kiti žmonės atsakingai rinktųsi veislyną.

„Aš veislyną rinkausi pagal veisėją. Ne taip reikia ieškoti. Pirmiausia, ką žmonės turėtų daryti, tai pasiklausinėti dresuotojų, jie tikrai labai noriai apie visas šunų veisles ir visa kita kalba, ir labai žiūrėti, kas yra giminystės ryšiai, kas yra mama, tėtis, seneliai, nes realiai visa tai mums ir nulėmė, nes tikrai žinau, kad iš to veislyno yra daug gerų šuniukų, tiesiog mums taip nepasisekė su tuo tėčiu. Jis turi daug agresyvių iš skirtingų vadų šuniukų, kurie irgi užmigdyti dėl tokių pačių priežasčių, kad sukandžiojo kažką“, – sako Karolina. Dalindamasi šia istorija ji tikina nesiekianti sugadinti veislyno reputacijos, kad būsimi šuniukų pirkėjai jį aplenktų, ar ieškoti kaltų, todėl prašo veislyno duomenimis nesidalinti, bet ragina žmones būti atsargiems.

Veisėja tokiu sprendimu liko nusivylusi

„Delfi“ susisiekus su minėta veisėja, ši visų pirma nustebo, kad situacija baigėsi taip liūdnai. Ji tikina nežinojusi apie sprendimą šunį užmigdyti. Tačiau tikina, kad su šeima visuomet stengėsi palaikyti kontaktą, o vos pasireiškus pirmosioms agresijos apraiškoms siūlė ir pagalbą.

„Kai tam šuniukui buvo apie 5 mėnesiai, jau buvo apie tai kalbėta. Sakiau, kad grąžinkit jį į veislyną, aš atiduodu visus pinigus. Dar tada nebuvo nei vaiko, nieko, bet jie man skambino ir sakė, kad rodo kažkokią agresiją, saugojimo, sakiau, kad nesusitvarkote, grąžinkite šunį. Sakiau pagalvokit parą laiko, jie galvojo ir pasakė, kad pasiliks. [...] Dar mažiuką šuniuką gali perauklėti, o jeigu nedirbama su tam tikrais agresijos ir visokiais saugojimo dalykais, jis tiesiog pripranta ir auga taip toliau.

Ir paskui, praėjus 2,5 metų, gimė vaikas. Vaikučiui gimus, jie man dar siuntė pusmečio laiko vaikučio nuotrauką prie torto su šuniuku, viskas buvo tvarkoje. O tada pradėjo [rašyti, aut. past.], kad baisi situacija. Pas mane kaip tik buvo vada, sakiau, kad šiuo metu tikrai negaliu priimti šuns, išleisiu vadą ir tada spręsim. [...] Bet jiems tada pasidarė degantis dalykas ir tiek degė, kad tiesiog šunį užmigdė. Aš manau, kad taip nesidaro. Tai nėra degantis dalykas, tai yra gyvas organizmas“, – pasakoja vižlų veislės šunų veisėja Jolanta [vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas, aut. past.].

Trumpaplaukis vengrų vižlas

Ji aiškina, kad laisva ranka atiduoti šuns kitiems šeimininkams ji irgi negalėjo.

„Jeigu aš turėčiau ieškoti naujos šeimos, tai aš turėčiau tą šunį pasiimti pas save, turėčiau jį gyvai pamatyti. Man nupasakojo, ką nupasakojo. Žinote, kiekvienas nupasakoja pagal save. Aš turėčiau realiai su tuo šuniu ir pasivaikščioti, ir pabūti, ir pamiegoti, ir pamaitinti, kad suprasčiau, kokia jo yra emocija ir reakcija. Žinot, pagimdžiusi motina turi irgi savotiškų dalykų, gali skirtingai reaguoti į esamą situaciją“, – situaciją komentuoja veisėja.

Pasiteiravus, ar vižlai apskritai gali būti agresyvūs, veisėja patikino, kad agresija šiai veislei nebūdinga. Vis dėlto, tokių išimčių, sako ji, gali pasitaikyti visų veislių šunims. Tačiau svarstant, ar toks šuns elgesys galėjo būti nulemtas genetinės pažaidos, veisėja negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti.

„Gali būti tas dalykas, nes jis buvo irgi garsiai einantis per tą būtent veislę. Aš neatmetu tos galimybės, faktas. Kaip sako užkirsti kelią… Taip, aš daugiau to patino neėmiau savo linijas veisti, išsterilizavau kalytę, kurią buvau pasilikusi, to patino dukrą, tai aš, kaip sakant, tą kelią užkirsti, jeigu galiu užkirsti, užkirtau. Pas mus tų visų dalykų, tfu tfu tfu, nepasirodė, bet maža ką, niekada nežinai – gamta yra gamta. Jeigu eina atgarsiai ne iš vieno ir ne iš antro, tai išvengiant to, atsisakiau“, – pasakoja Jolanta ir pabrėžia, kad su tokiu atveju susiduria pirmą kartą.

Trumpaplaukis vengrų vižlas

Be to, veisėja tikina nuo šeimos niekada nenusisukusi. Siuntė ir dresuotojus, kad jie vertintų šuns elgesį, padėtų su juo susitvarkyti.

„Skambino ta moteris man, aš tada skambinau dresuotojams, kalbėjome apie tą situaciją, rekomendavau, kad atvažiuotų. Visą tą situaciją vertinome, paskui su dresuotojais irgi kalbėjome, kad tiesiog tam šuniukui buvo per mažai erdvės, nes kiekvienas šuniukas, žmogus, kiekvienas gyvas organizmas turi turėti savo privačią erdvę, o per vaizdo įrašus matėsi, kad šuniukas jau kampe, neturi tos erdvės, o vaikas vos ne per prievartą grūdamas eiti į kontaktą. Aš sakiau: negrūskite niekada vaikui, kol šuniukas pats nenorės eiti į kontaktą“, – pasakoja Jolanta ir sako, kad iš vaizdo įrašų ir nuotraukų ji susidarė įspūdį, jog gimus vaikui tinkamos sąlygos vižlui užtikrintos nebuvo.

Jolanta sutinka, kad veisėjas už savo vadą išties yra atsakingas, tačiau ji svarsto, kur yra ta riba, kada už savo augintinį atsako šeimininkas ir galiausiai prisiima atsakomybę visais atvejais jį mylėti ir prižiūrėti, o ne nutikus incidentams pradeda ieškoti, kam jį atiduoti ar kas dėl nebūdingo veislei elgesio yra kaltas.

„Sakė jūs esate atsakinga, jūs turite būti atsakinga. Taip, tvarkoje, aš esu atsakinga, aš niekur nepabėgau. Bet aš penkių mėnesių jiems pasiūliau grąžinti, jie atsisakė. Dabar po trejų metų vėl paskambina, vėl nori kažką daryti. Tai kada tada šeimininkas prisiima atsakomybę už tą šunį? [...] Pirmą kartą ateina į veislyną ir pasiima šuniuką, antrą kartą, jeigu nesusitvarko, aš niekada nenusisuku ir visą laiką priimu, bet kai antrą kartą jie sakė ne, mes auginsime... Ir dabar trečią kartą lygiai taip pat nesakiau, kad aš nusispjaunu, aš tik sakiau, kad dabar fiziškai neturiu galimybių.

Ir paskui gavosi pykčiai, turbūt dėmesio mažai gavo, ir gavosi taip, kad tiesiog sakė manimi nusivylė. Nusivylė, tai nusivylė, tuo metu niekuo negalėjau padėti, nes reikėjo tą šunį paimti, pažiūrėti ir su juo būti, bendrauti. Aš negaliu ieškoti kitų namų tam šuniukui, kurio aš nemačius 3 metus, aš nežinau, koks jis yra iš tiesų. Ką man papasakoja aš niekada netikėsiu tol, kol pati nepamatysiu šuns ir su juo nepabendrausiu“, – aiškina vižlų veisėja.

Jolanta nuogąstauja, kad šeimininkai nusprendė nutraukti bendravimą su ja ir priėmė tokį drastišką sprendimą. Ji mano, kad vižlui tikrai buvo šansų rasti naują šeimą ir pradėti naują gyvenimą.

„Faktas, kad buvo galima, tik jau su žmogumi, kuris turi supratimą, kaip reikia daryti. Jei paimti tiesiog tokį šuniuką šeimai ar dar kažkam, tai taip, tai būtų sudėtingas dalykas. Žinote, tai nebuvo agresyvus šuo, kuris einant pro šoną sega į koją, tai buvo šuo, kuris neturėjo savo saugumo erdvės ir tam tikru momentu buvo pažeista jo erdvė, jis tada gindavosi ir puldavo. Tai čia yra labai skirtinga situacija, kai kalbame apie agresiją ir nesaugumą. Šuo neturėjo savo erdvės ir savo šeimininko, kuris su juo susitvarkytų. Kaip sako mylėjome, tai čia yra tame esmė, čia vis tiek yra gyvūnas, medžioklės šuo, kuris turi savo instinktus ir savo poziciją, o namuose jam turi būti šeimininkas“, – sako ji.

Šis straipsnis sukėlė didelę diskusiją augintinių mylėtojų gretose. Socialiniuose tinkluose pasirodė informacija, kad straipsnyje kalbama apie bene didžiausią vižlų veislyną Lietuvoje „Beržoras“. Delfi.lt redakcija negali atskleisti veislyno pavadinimo, tačiau patvirtina, kad veislynas „Beržoras“ su šia istorija nėra niekaip nesusijęs.