Neįtikėtina pažintis su trijų vaikų mama Živile, kurios namuose – net 23 šunys

 (27)
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais.

„Aš manau, kad esu gaujos vadas“, – tokiais žodžiais pasakojimą pradeda Vilniaus teritorinės muitinės inspektorė – kinologė Živilė Čepulienė, kurios namuose suskaičiavome net 23 šunis: nuo kelių savaičių šuniukų iki ilgalaikių gyventojų vokiečių aviganių. Visas pulkas šunelių atsirado priglaudus kalytę, kuri atsivedė šuniukų beveik tuo pačiu metu kaip ir Ž. Čepulienės auginama vokiečių aviganė.

Apie savo meilę gyvūnams ir didelį jų būrį pašnekovė kalba šiek tiek juokaudama, bet pripažįsta, kad jos ryšys su gyvūnais itin artimas. „Kiekvienas savaip išprotėjęs. Būna dienų, kai pagalvoju, kad, pavyzdžiui, vietoj šunų auginimo galėčiau gaminti valgyti. Juk žmonės kaifuoja tai darydami, gaminimas tampa jų hobiu... Kai šunys ką nors sugadina, suserga, sugriaužia, svarstau, kodėl man taip lemta. Bet šis santykis – tai kažkas daugiau. Aš gerai jaučiuosi su savo šunimis, o jie – su manimi.“


Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

Pirmasis šuo kinologės gyvenime atsirado beveik prieš 25 metus. „Pirmas šuo buvo kolis be dokumentų. Ji atsirado, kai man buvo 17 metų, aš buvau priklausoma nuo tėvų, tais laikais išvis šuo bute atrodė baisi keistenybė. Tuo metu nenorėjau kolio, bet tai buvo mano ir tėvų kompromisas. Visada norėjau vokiečių aviganio, bet tėvai nesutiko. Tad sutikau auginti tai, ką leido. Tačiau visada norėjosi kažko daugiau. Po trejų metų atsirado mano pirmasis vokietis bute, po metų dar vienas. Taip viskas ir prasidėjo.“

Po kurio laiko moters domėjimasis šunimis ir jų dresūra tapo ne tik gyvenimo būdo dalimi, bet ir profesija. „Visada sakau, kad profesija mane pasirinko. Visą laiką dirbau su šunimis, tad atitinkamai draugų, pažinčių ratas ir buvo iš šunų pasaulio. Vienas pažįstamas kartą pasakė: „Gal užtenka leisti pinigus šunims, gal tu dirbk su šunimis ir tau už tai mokės. Pas mus konkursas muitinėje, pabandyk.“ Nuėjau ir priėmė.“


Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

„Oficialiai turiu tarnybinį šunį, su kuriuo dirbu muitinėje, jis gyvena čia ir mes tiesiog kartais su juo važiuojame pasilinksminti. Šunims darbas yra visiškas žaidimas. Ten, kur aš dirbu, jis jaučiasi kaip namuose.“

Augindama ir veisdama vokiečių aviganius moteris nelieka abejinga ir pamestiems, benamiams šunims, tiesa, ji itin atsakingai žiūri į naujų gyvūnų priglaudimą savo namuose. „Nedažnai priimu pamestinukus, nes labai atidžiai įvertinu savo galimybes, visiems juk negaliu padėti. Jau dabar namai kaip prieglauda. Juk visiems šunims reikia žmogaus, tad priglaudžiu tik tada, kai žinau, jog galėsiu kažką suteikti. Dažniau renkuosi padėti finansiškai, į namus priimu beglobius daug rečiau, nes vis dėlto namuose gyvena vokiečių aviganiai, jie nebūtų labai draugiški priglaustam šuniui, todėl tektų juos atskirai vedžioti, palikinėti ir pan.“

„Šiuo metu namuose yra priglausta kalė. Tarp jos ir mano šunų toks kultūringas ignoravimas, ji nemato mano šunų, o jie nemato jos, bet mažiausia žiežirba ir, žinoma, ji būtų suplėšyta. Tai yra sudėtinga. Todėl negalėčiau esant tokioms aplinkybėms sau pasilikti šuns visam laikui. Bet aš turiu šiek tiek didesnę galimybę padovanoti šunis, nes daug žmonių mane stebi, ir man tai padaryti lengviau nei kitiems. Beje, pastebėjau, kad kur kas žmogui maloniau paimti šunį iš namų nei tiesiai iš prieglaudos.


Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

Kinologė, paklausta apie neseniai priglaustą kalytę su mažais šuniukais, pirmiausia perspėja, kad tai nebus liūdna istorija, ir netrukus priduria, kad žmonės yra linkę labai greitai teisti kitus nežinodami visos situacijos. „Į „Facebook“ buvo įdėta kalės nuotrauka su ką tik gimusiais šuniukais ir prierašu: „Gal kas žinote kokią prieglaudą, po dešimt dienų noriu atiduoti šuniukus.“ Tarp šunų mylėtojų tas įrašas sukėlė labai audringą reakciją. Tuo metu mano šuniukams buvo dešimt dienų, suveikė visi globėjiški instinktai. Pagalvojau: atiduos juos į prieglaudą, yra didelė rizika, kad jie užsikrės ligomis ir mirs. Pagalvojau, kad gal paimsiu juos aš.“

„Tie žmonės su manimi susisiekė, paprašiau, kad man duotų ir kalę, ne tik šuniukus, jie sutiko. Po Velykų aš juos pasiėmiau. Tie „blogi“ žmonės – pensinio amžiaus ukrainiečiai, kurie turi kiemsargę kalytę. Jie nešneka lietuviškai. Jie savo šunį iš tiesų labai myli, maisto visur pridėliota, ant lovos ji guli. Šeimininkai sakė, kad visur ima šunį. Vyras naktimis dirba sargu, tad pasiima ją kartu ir paleidžia lakstyti po teritoriją. Tačiau kažkoks patinas nutaikė progą. Šeimininkas prasitarė, kad žmonės siūlė sunaikinti juos iškart, bet nepakilo ranka, o kadangi gyvena bute, negali jų visų laikyti. Išsivesdama kalę mačiau, kad šeimininkės akys žiba, prižadėjau, kad grąžinsiu ją, nors pasirašėme visus atidavimo dokumentus. Jie apsidžiaugė, jau su anūke buvo atvykę aplankyti kalytės pas mus, atvežė visokių dovanų, klausia, kada galės ją pasiimti. Aš juos perspėjau, kad grąžinsiu ją sterilizuotą, jie sutiko, nori tiesiog pasiimti. Tad ir sakau, nereikia spręsti apie žmones iš anksto.“


Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

Aktyvi ir veikli moteris – ir trijų vaikų mama. Natūralu, kad daugeliui kyla klausimas, kaip moteris suspėja pasirūpinti pulku augintiniu ir gausia šeimyna. „Man nėra našta auginti vaikus ir šunis. Kai pagimdžiau dukrą, vyras norėjo man padėti, kadangi jis gamtininkas, stebi paukščius, tad išvažiuodamas stebėti migracijos, pasiėmė šunis iš namų. Tuo metu laikiau du vokiečių aviganius. Tos kelios dienos be šunų buvo labai sunkios, neturėjau su kuo pasišnekėti, juk jie labai geri klausytojai, nesiginčija, jie susižavėję žiūri į tave. Žmonėms trūksta bendravimo su kitais žmonėmis, man trūksta šunų, su jais jaučiuosi gerai. Žinoma, gana sudėtinga su tokiu pulku, bet tai tik laikina.“

Ž. Čepulienė turi tvirtą nuomonę ir dėl vaikų įtraukimo į šunų priežiūrą – jei vaikai to nenori, ji sąmoningai jų neskatina atlikti darbų, susijusių su augintiniais. „Vaikų labai įtraukti nesistengiu, vyresnių vaikų net nevežiodavau po parodas, nors jie ir prašydavo. Manau, kad vaikai gyvenime turi pasirinkti savo kelią. Tam, kad aš laikyčiau šunis, labai daug nuvargau. O kai yra sukramtyta, įdėta į burną, tėvai dar stumia, kad kažką darytum... Man atrodo, kad tada vaikas praranda galimybę rinktis, ko nori, ir dar pakovoti už tą pasirinkimą.“

Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

„Žinoma, visiškai neįtraukti vaikų į priežiūrą neišeina, nes šunys kartu gyvena. Bet viską stengiuosi daryti pati. Dabar devyniolikmetei dukrai veikla su šunimis pradeda patikti, ji man nemažai padeda, bet ji daro tai, ką nori, ir įsitraukia tiek, kiek pati nori. Sūnus išvis nenori su jais užsiimti. Kai aš kur nors išvykstu, jie su dukra pasidalija, kas ką turi padaryti, juk viso šito būrio vienu metu neišvesi. Sūnus daro tiek, kiek paprašai, ir ne daugiau. Bet esu dėkinga ir už tai.“

„Kai kurie perka vaikams šunis, nors iš tikrųjų patys nori. Reikia šeimoje pasikalbėti, ar tikrai nori tokio rūpesčio. Bet pirkti tik dėl to, kad gyvūno nori vaikas, nėra gerai, nes jis pasidžiaugs dvi–tris dienas ir tiek. Vaikams gerai augti su šunimis, bet jie negali būti jo savininkais. Yra šunų, kurie neleis vadovauti vaikui. Vaikas ir pagal įstatymą negali šuns vedžioti. Žinoma, jei vaikas pilnametis, sąmoningas – kita kalba.“

„Manau, kad vaikai, būdami tarp gyvūnų, išmoksta rūpintis, būti atsakingi, pastebi, kad gyvam padarui skauda, kad jis pavargsta. Vaikai yra gana egoistiški. Tik tada, kai susilaukia savų vaikų, pastebi, kiek mama į juo įdėjo pastangų ir dėmesio. O kai tu rūpiniesi šunimi, vaikas mato kasdienį tavo elgesį su gyvūnu. Manau, kad tai yra savotiška projekcija į tai, kaip užaugęs vaikas elgsis, galų gale, su tavimi. Kokį žmonės, kurie atsisako senų šunų, rodo pavyzdį savo vaikams? Kiekvienas mūsų pasens, būsime nereikalingi, bet per gyvūnus galime vaikams parodyti, kaip reikia rūpintis kitais.“


Nuotraukų autorius – Tomas Lukšys

Kinologė Živilė Čepulienė pastebi, kad, nepaisant visų skaudžių istorijų, kurias tenka išgirsti žiniasklaidoje, kinologinė kultūra Lietuvoje sparčiai auga ir vystosi. „Aš esu labai pozityvi. Jei kažkas sako, kad vis tiek yra daug žiaurybių, jos nepradėjo vykti dabar, taip buvo visada. Tik dabar viskas yra viešinama. Žinoma, yra visokių žmonių. Bet kinologinė kultūra gerėja. Informaciniai šaltiniai yra lengvai prieinami. Jeigu žmogus nors šiek tiek domisi ir nori sužinoti, jis turi tam visas galimybes. Šios srities išprusimas tikrai auga.“

Pokalbio pabaigoje pašnekovė akcentuoja, kad vienas svarbiausių dalykų – gerbti vieniems kitus ir prisiminti, kad ne visi privalo šunis mylėti, kaip juos myli jų šeimininkas. „Aš sakau, jog mano gyvenimo būdas nėra normalus. Aš nenorėčiau, kad mano vaikai turėtų tiek šunų, nes iš tiesų namai virsta „šunų namais“, bet tai mano kelias ir pasirinkimas. Per tiek metų, kiek gyvenu su šunimis, nusiskundimų iš kaimynų neturėjau. Aš jų nepaleidžiu po langais, vežu vedžioti į mišką. Turbūt kaimynai nė nežino, kiek tiksliai jų yra, nes iš namų iškart vedu į mašiną. Mes nesipainiojame po akis, stengiamės nekelti problemų, neerzinti ir nekliudyti kitiems, nes kiti žmonės turi teisę nemylėti ar bijoti šunų. Reikia išmokti gerbti aplinkinius ir jų nuomonę, tada ir bėdų bus mažiau.“

Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mano letena

Šuns diena jau rytoj: ką veikti kartu su augintiniu? (4)

Šuns diena jau rytoj: ką veikti kartu su augintiniu?
Lietuvos kinologų draugija jau trečius metus kviečia minėti visuotinę Šuns dieną – ši graži tradicija vis labiau vienija šunų mylėtojus ir vis labiau keičia visuomenės požiūrį į šunis, rašoma pranešime spaudai.

Specialistai paaiškina: kodėl šunims taip svarbu žaidimai (1)

Specialistai paaiškina: kodėl šunims taip svarbu žaidimai
Šunų šeimininkai kartais diskutuoja: kas šuniui geriausia? Pasivaikščiojimai gamtoje? Komandų mokymasis dresūros aikštelėje? Ramus poilsis greta šeimininko? Visi išvardyti dalykai geri, bet, kaip teigia statistika, šunims geriausias laikas – žaidimai su savo žmogumi ir gentainiais, rašoma Lietuvos kinologų draugijos pranešime spaudai.

Mylimiausius savo augintinius moteris rado netikėčiausiose vietose (9)

Mylimiausius savo augintinius moteris rado netikėčiausiose vietose
Kur susipažinote su savo geriausiais draugais? Joana Norvilaitė-Vaitkienė savo geriausius draugus sutiko gan neįprastose vietose: po balkonu, lysvėje ir prieglaudoje. Moteris pasakoja, kaip pasikeitė jos gyvenimas nuo tada, kai ji ištiesė pagalbos ranką nelaimėje atsidūrusiems kačiukams.

Visuose pajūrio paplūdimiuose šiemet bus laukiami keturkojai – išskyrus Palangą (44)

Visuose pajūrio paplūdimiuose šiemet bus laukiami keturkojai – išskyrus Palangą
Prieš šiek tiek mažiau nei metus Sveikatos apsaugos ministras panaikino draudimą į paplūdimius eiti kartu su gyvūnais. Nauja tvarka leido savivaldybėms spręsti, kuriuose paplūdimiuose šeimininkai bus laukiami su keturkojais, o merai neslėpė, kad džiaugiasi nauja galimybe. Tačiau aiškėja, kad Palangoje šiemet tokios vietos nebus.

Didžiausi mitai apie šunis: ką reikia apie tai žinoti? (13)

Didžiausi mitai apie šunis: ką reikia apie tai žinoti?
„Šuniui reikia parodyti, kas namie šeimininkas“. „Šuo turi klausyti, nes aš taip pasakiau“. „Šuo veržiasi pro duris pirmas, nes nori dominuoti“...

Prieglaudos įspėjimas: gaivus pavasario oras gali būti lemtingas jūsų augintiniui (2)

Prieglaudos įspėjimas: gaivus pavasario oras gali būti lemtingas jūsų augintiniui
„SOS gyvūnų“ prieglauda perspėja naminių gyvūnų augintojus: pavasarį jiems daug didesnis pavojus pabėgti ar iškristi per langus. Pastarosiomis savaitėmis labai padaugėjo skelbimų apie dingusius gyvūnus: šunys pabėga išsigandę perkūnijos, katės – vedžiojamos su pavadėliais, net papūgos išskrenda per atvirus langus. Augintinių šeimininkai tikisi, kad pavyks rasti savo numylėtinius, ieško jų, kabina skelbimus, tačiau tai, deja, ne visada padeda. Didelė dalis naminių gyvūnų niekada nebegrįžta.

Augintinio kelionė automobiliu: kaip užtikrinti jo saugumą

Augintinio kelionė automobiliu: kaip užtikrinti jo saugumą
Net šešis taksų veislės šunis auginanti Skaiva Jasevičiūtė-Kraujalė teigia, kad išvykos į gamtą su augintiniais yra vienas didžiausių malonumų. Kad visi kartu sklandžiai pasiektų kelionės tikslą, šeimininkė tinkamai pasirūpina viso ekipažo saugumu, rašoma pranešime spaudai.

Ką daryti, kai šuo puola? (163)

Ką daryti, kai šuo puola?
Tikriausiai ne vieną kartą esate girdėję pasakymą, kuris apibūdina agresyvius šunis: jei šuo kartą paragavo žmogaus kraujo – jo norės dar. Kinologas Artūras Zaleckas teigia, kad šis pasakytas tėra mitas, tačiau kiekvienas šunų augintojas turėtų gerai mokėti žaisti šachmatais. Anot jo, svarbu visada turėti kelis ėjimus į priekį, kad nutikus nelaimei, šuns šeimininkas nepasimestų. Taip pat specialistas pataria, ką daryti, jei prie jūsų artinasi agresyviai nusiteikęs šuo.

Ką reikia žinoti apie šunų dresūrą? (3)

Ką reikia žinoti apie šunų dresūrą?
Praėjusį kovą Kauno savivaldybėje vyko neįprasti mokymai – pirmą kartą šunų mylėtojams suorganizuotas nemokamų paskaitų ciklas „Atsakingo šeimininko akademija“. Kuruoti šį Lietuvos kinologų draugijos projektą Kaune ėmėsi „Nasrai“, vienas seniausių Šunų dresūros ir sporto centrų, rašoma pranešime spaudai.

DELFI eksperimentas: kaip kavinėse elgiasi didelis dresuotas šuo? (26)

DELFI eksperimentas: kaip kavinėse elgiasi didelis dresuotas šuo?
Nors įstatymo, kuris draustų su gyvūnais eiti į kavines nėra, ne visos maitinimo įstaigos lankytojų su keturkojais laukia išskėstomis rankomis. DELFI atliko eksperimentą ir parodė, kaip kavinėse elgiasi didelis ir socializuotas šuo.

Nukankinto šuns istorija sujudino ledus: prabilo apie pokyčius, kurie palies visus šeimininkus (115)

Nukankinto šuns istorija sujudino ledus: prabilo apie pokyčius, kurie palies visus šeimininkus
Sekmadienio vakarą rasto nukankinto ir nušauto šuns istorija sulaukė itin didelės visuomenės reakcijos: socialiniame tinkle šia Kristinos Mickevičiūtės istorija pasidalino beveik 5 tūkstančiai žmonių. DELFI domisi, ką politikai ir atsakingos institucijos ruošiasi daryti, kad panašių situacijų pavyktų išvengti.

Nesuvokiamas žiaurumas: taip baisiai nukankinto šuns dar nėra radę net visko matę gelbėtojai (57)

Nesuvokiamas žiaurumas: taip baisiai nukankinto šuns dar nėra radę net visko matę gelbėtojai
Dėl Salininkuose, Vilniuje, rasto radinio pakraupo net visko matę gyvūnų gelbėtojai – prie traukinių bėgių buvo rasas, kaip manoma, nukankintas, o vėliau nušautas šuo.

Kada pradėti dresuoti savo šunį? (2)

Kada pradėti dresuoti savo šunį?
Artėja balandžio 24-oji, visuotinė Šuns diena. Šių metų šventės tema – „Šuo ir aš: mokau ir mokausi“. Tad pakalbėkime apie tai, kada pradėti mažą šuniuką mokyti ir, svarbiausia, ko ir kaip jį mokyti.

Artėja Šuns diena: vardija pasiūlymus, ką veikti kartu su augintiniu (9)

Artėja Šuns diena: vardija pasiūlymus, ką veikti kartu su augintiniu
Pavasaris šunų mylėtojams reiškia ilgesnius pasivaikščiojimus ir pramogas gamtoje. Pavasaris jiems taip pat reiškia bendrą didelę šventę – Šuns dieną, rašoma pranešime spaudai.

Istorija, primenanti pasaką: vidury miško Renata atrado ištikimą draugę (10)

Istorija, primenanti pasaką: vidury miško Renata atrado ištikimą draugę
Svajodami apie naują šeimos narį turbūt mažiausiai tikėtumėtės, kad vieną dieną tiesiog sutiksite jį miško viduryje. Kaip tik taip ir nutiko Renatai Zubavičienei, kuri, priglaudusi pražūčiai paliktą gyvūną, su juo atrado didelę laimę.