Apsilankęs kauniečių Skaistės ir Henriko Skibiniauskų namuose netrukus įsitikini, kad šios poros meilę šunims apriboja tik namų sienos. Šiuo metu poros namuose gyvena keturi šunys, dvimetis sūnus Tautvydas ir naujagimis Vytautas. Šis gausus būrys, regis, žino nerašytas namų taisykles, kurių laikosi, vertina ir gerbia vieni kitų išskirtinumą, todėl taikiai sugyvena.
„Turėjau prosenelę, pamišusią dėl šunų, visi kaime jai juos vesdavo. Deja, aš buvau tas vaikas, kuris niekada neturėjo šuns, nes tėvų nuostata buvo tokia, kad vaikai nepasirūpins šunimi, o jie patys auginti nenorėjo. Kai galiausiai sulaukiau pilnametystės, tėvai pagaliau sutiko, kad turėčiau šunį. Gabazaras buvo išsvajotas, labai ilgai lauktas šuo. Tuo metu jis buvo pirmasis Tailando ridžbekas Lietuvoje.“
Šios ypatingos veislės šuo ne tik tapo ištikimu bendražygiu, bet ir iš esmės pakeitė jaunos moters gyvenimą. „Mano šuns istorija gana liūdna. Kartu su Gabazaru dalyvaudavome parodose. Kartą vienoje parodoje kažkas iš pavydo į jo narvą įmetė petardą. Po šio įvykio jo psichika yra sužalota.“
Nepaisydama tokio skaudaus įvykio moteris savo augintiniui yra dėkinga už asmeninio gyvenimo dovanas. „Gabazarui esu dėkinga už Henriką ir vaikus, taip pat už pomėgius bei karjerą. Šios veislės šunys apskritai nepasitiki svetimais žmonėmis, petarda buvo blogiausia, ką galima padaryti. Aš pradėjau ieškoti būdų, kaip jį vėl padaryti normaliu šunimi, nes negalėjau jo net išsivesti į lauką. Vedžiodavau jį paryčiais ir vėlai vakare, kai nėra žmonių. Jis labai panikuodavo išvydęs žmones, lakstydavo į visas puses, inkšdavo, klykdavo. Po kurio laiko jis ėmė urgzti, žmonės ėmė jo bijoti, o jis, pajutęs jų baimę, ėmė puldinėti žmones. Tai tapo rimta problema.“
„Kreipiausi į dresūros trenerius. Viena kauniečių dresūros mokykla pakvietė amerikietę vesti seminarą apie sutrikusios šunų elgsenos gydymą, man buvo suteikta galimybė dalyvauti seminare. Po to ėmiau bendrauti su dresūros treneriais, pradėjome lankyti treniruotes, o treneriai, matydami mano užsidegimą, pasiūlė išmokti dresuoti šunis.“
Po kurio laiko Skaistė pradėjo dirbti dresūros instruktore vienoje Kauno šunų dresūros mokyklų. Vesdama dresūros pamokas moteris susipažino su dabartiniu savo vyru Henriku.
„Pradėjau dirbti toje dresūros mokykloje, į kurią kartą atėjo Henrikas su savo samojede Maja. Henrikas buvo vienas iš mano nemėgstamiausių klientų, nes tuo metu nelabai mėgau samojedų veislės šunis, o ir Henrikas pasirodė arogantiškas, pasipūtęs jaunikaitis, negana to, jis ėmė aiškinti, kokie jo šunys protingi, nuostabūs, nors jie nė velnio jo neklausė“, – juokiasi prisiminusi pažinties pradžią Skaistė.
Sutuoktiniai pirmuosius savo augintinius įsigijo negalvodami apie tai, ar sutars su vaikais, tad dabar visiems gyvenant po vienu stogu reikia prisitaikyti ir laikytis nerašytų taisyklių. „Tailando ridžbekas yra ištikimas šeimos šuo, bet tailandiečių kultūroje tai reiškia, kad nesvarbu, kas nutiktų, jis paaukos savo gyvybę už savo šeimą.“
„Kol Tautvydas buvo mažas, viskas buvo gerai, bet kai pradėjo vaikščioti, šuo pradėjo jo vengti, trauktis, kartais paburbėdavo. Mes stengiamės, kad jie vienas kitam per daug nemaišytų. Dėl to Tautvydas turi savo kambarį, o Gabazaras – savo.“
Henrikas priduria, kad samojedą rinkosi dėl to, kad ši veislė jam patiko ir draugiškumas su vaikais nebuvo svarbus kriterijus.
„Šuo irgi yra asmenybė, jis turi tam tikrų poreikių. Blogiausia, ką padaro šeimos, – tai susilaukę naujagimio stengiasi šunį izoliuoti, nes neva jis kelia netvarką, ir nebeskiria jam dėmesio“, – pasakoja šunų elgsenos specialistė S. Skibiniauskienė.
„Pirmas dalykas, ką padarė Henrikas, grįžęs namo su naujagimiu, tai prileido šunis, kad susipažintų su nauju šeimos nariu. Kitas dalykas, šunys gavo daugiau dėmesio nei įprastai. Aišku, tai buvo gana sudėtinga, nes mažas vaikas mums irgi buvo nauja patirtis. Jei ne aš, tai Henrikas parodydavo daugiau jiems dėmesio.“
„Kai vaikas pradeda vaikščioti, šliaužioti, reikia pratinti, kad nelystų prie miegančio ar valgančio šuns. Nepaisant to, kad samojedai yra draugiški, vaikas gali padaryti kažką, kas nepatiks šuniui. Ir jeigu šuo mano, jog jo statusas aukštesnis, jis gali išgąsdinti vaiką.“
Skaistė su Henriku pastebi, kad augdamas vaikas turėjo glaudų ryšį su šunimis, neretai perimdavo kai kuriuos jų elgsenos elementus. „Augdamas Tautvydas, galiu pasakyti, buvo gana šuniškas vaikas. Jis mokėjo urgzti, kai norėjo gerti, jis imdavo lekuoti kaip Maja. Jei turiu ko nors skanaus, jis trepsena kojomis kaip Maja – jei neduosi kąsnio, ji visas keturias kojas perdėlios ir ims trepsėti.“
Su dideliu būriu šunų ir dviem vaikais porai susitvarkyti padeda gebėjimas pasiskirstyti, kas už ką atsakingas. „Jeigu geras oras, visi keliaujame į lauką. Henrikas būna atsakingas už vaikus, o aš už šunis. Mes laisvai išsivedame visus keturis šunis. Jeigu išsiauklėji šunį, nekyla jokių bėdų jį vedžiojant.“
Henrikas pastebi, kad auginti vieną šunį gali būti sudėtingiau nei kelis. „Kai turėjau vieną Argusą, žinojau, kad samojedai nori daug dėmesio. Bet jie iš tikrųjų nori beprotiškai daug dėmesio. Atsiradus Majai, iš mūsų dėmesio tiek nebereikėjo, jie tarpusavyje bendravo.“
Pora, be samojedės ir Tailando ridžbeko, augina du kurtus. „Sahara yra priglausta, nors su kilmės dokumentais. Tiesiog šuo gyveno pas porą, kurios keliai išsiskyrė ir šuo liko kaip našta. Jie protingai pasielgė, nes ėmė bendrauti su žmonėmis, kurie irgi augina šios veislės šunis. Mano pažįstama žinojo, kad persų kurtas – sena mano svajonė, tad pasiūlė mums ją priglausti. Tuo metu turėjome tik Mają ir Gabazarą, Tautvydas irgi jau buvo gimęs. Juokais pasakiau: „Aš turiu savo šunį, tu turi savo, o Tautvydas neturi“, – apie trečio šuns atsiradimą šeimoje pasakoja Skaistė.
„Iš tikrųjų, atkeliavusi į mūsų namus, ji ir tapo Tautvydo šunimi. Tarp jų buvo toks bendravimas, kokio nebuvo su tais šunimis, su kuriais jis augo nuo pirmų dienų. Jam sėdint vaikštynėje, Sahara atnešdavo kamuoliuką su virvele, jam duodavo virvelę ir pati įsikandus kamuoliuką vaikščiodavo, tampydavo po namus Tautvydą. Tai visiškai netipiškas šios veislės šuns elgesys. Persų kurtai yra per daug išdidūs, kad bendrautų su vaikais, jie gana arogantiški šunys. Išvydę tokį jos elgesį, vadinome ją aukle. Ji lipdavo pas Tautvydą į maniežą, kartu miegodavo.“
Baigdama pokalbį pora prasitaria, kad jie svajoja dar ne apie vieną šunį, kurį mielai priimtų į savo namus, tik šiai svajonei įgyvendinti reikėtų didesnių namų.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.