Jausmas toks, lyg kentėtų artimas draugas

Fotografas, vieno iš pagrindinių paramos fondų Ukrainai Lietuvoje įkūrėjas Algirdas Bakas iškeliavo į Ukrainą dar kovo mėnesio pradžioje. Iki šių dienų jis darbuojasi karo draskomoje šalyje, kurioje rūpinasi, kad vietinius gyventojus pasiektų maistas, medikamentai ir kita humanitarinė pagalba.

Be viso to, fotografas nepamiršta stabtelėti ir per objektyvą įamžinti to, ką šiandien išgyvena Ukraina. Kančia, skausmas, baimė, susitelkimas, ryžtas ir viltis – nuotraukose matomos emocijos vėl ir vėl primena, kokia brangi šiandien kiekvieno iš mūsų pagalba Ukrainai.

Jautriomis istorijomis ir nuotraukomis socialiniuose tinkluose besidalinantis A. Bakas teigia, kad negalėjo likti abejingas tam, kas vyksta Ukrainoje. Nors įprastai fotografo istorijose atsispindi tai, ką išgyvena Ukrainoje likę žmonės, pastarajame įraše jo objektyvas nukrypo į čia kenčiančius gyvūnus.

Šįkart fotografas vyko pasidomėti, kokia pagalba reikalinga iš prieglaudų išgelbėtiems gyvūnams, o išgirdęs, ką jiems teko iškentėti, gavo nepaprastai sudėtingą užduotį.
Iš Borodiankos prieglaudos išgelbėti šunys

„Suprask, gyvūnai mum kaip žmonės, jų baimė, skausmas, nerimas mus liečia taip pat, kaip kentėtų artimas draugas“, – tokiais gyvūnus globojančios aktyvistės Marinos Budko žodžiais fotografas pradeda įrašą.

Su gyvūnų gelbėjimo savanorių komandai „Uodeguota Bānda“ vadovaujančia M. Budko fotografas susitiko Kijevo hipodrome, kuriame glaudėsi jos išgelbėti šunys iš Borodiankos. Nors šiandien jais rūpinasi M. Budko su savanorių komanda, dar ne taip seniai šie šunys išgyveno tikrą košmarą.

Atvykus gelbėtojams, pusė šunų jau buvo negyvi

„Okupantams užėmus Borodianką, rajoninio kalibro prieglaudoje buvo 485 šunys. Vadovybė išnešė kudašių, palikdama gyvūnus uždarytus narvuose mėnesiui be vandens ir maisto, kol aplink buvo bombarduojama“, – pasakoja fotografas.

Klausdamas, kuo gali padėti, fotografas sužinojo, kad gyvūnų gelbėtojams „maisto užtenka, rankų prižiūrėti irgi kol kas netrūksta, iš kaimyninių namų žmonės ateina pavedžioti ir panešioti, išvalyti narvus, paskaityti šuniukams knygą“.
Iš Borodiankos prieglaudos išgelbėti šunys

Tačiau šunims trūko antkaklių ir ženklinimo mikroschemų, reikalingų tam, kad juos būtų galima išvežti į užsienį. Kai A. Bakas šiuos supirko ir parvežė atgal, M. Budko tęsė graudžią gyvūnų gelbėjimo istoriją.

„Kai galiausiai gavome žalią šviesą juos gelbėti, ir su armijos palyda nuvykome į Borodiankos prieglaudą, beveik 50 proc. šunų jau buvo negyvi. Narvuose jų buvo po 3–5, išgyveno valgydami kritusius likimo draugus. Visi, kurie liko gyvi, kabėjo ant plauko. Greituoju būdu pamaitinome gyvuosius skystu maistu, mirusius reikėjo kažkur sudėti – rankomis nešėm lauk, pačius silpniausius iškart vežėm į klinikas, statėm lašelines, ieškojom finansavimo.

Ne visi išgyveno. Vis dėlto, per 3 bemieges paras išgelbėjom 265 šunis. Štai, jau savaitė, kai, turėdama laisvą minutę, nebeverkiu. Dabar mūsų pagrindinis tikslas – jiems visiems surasti namus, išsiųsti į Europą. Tai nelengva užduotis, nes dauguma yra taip traumuoti, kad atsisako net vaikščioti, laukia ilgas socializavimo ir gydymo kelias“, – M. Budko istoriją perpasakoja fotografas.
Iš Borodiankos prieglaudos išgelbėti šunys

Prieš objektyvą – gyvūnai, kurie iš siaubo prasmegtų skradžiai žemę

Tuomet A. Bakas sulaukė prašymo padaryti likimo nuskriaustiems gyvūnams portretines nuotraukas, kurios turėjo jiems padėti greičiau surasti naujus namus saugesnėje aplinkoje. Fotografas tuoj pat sutiko, tačiau tąkart net neįtarė, kokia sunki užduotis jam teko.

„Marina paskui save tempia iš siaubo pastėrusį šunelį jo narvan, visi skalija, šlapimo ir baimės kvapas užgula jusles. Užeinam į arklių gardus, savanorė Olia atmintinai žino visų vardus ir naudoja visus įmanomus triukus, kad išspaustų bent kiek pozityvesnę nuotrauką: miaukia, kalbina kaip kūdikėlius, solnyška, ūmnička, krasavica, bet vargiai kas gaunasi.

Jie ant tiek išsigandę, kad spaudžiasi prie tolimiausių sienų lipdami vienas per kitą, giliai po savim paspaudę uodegas. Atrodo, iš siaubo prasmegtų skradžiai žemę. Ko gero, pirmąkart taip drūčiai sufeilinau atlikti fotografinę užduotį“, – tokiais žodžiais jautrų įrašą užbaigia A. Bakas.