Iš gaisro gniaužtų gyvūnus išgelbėję ugniagesiai: šunų rojuje vietą tikrai turėsime

 (4)
Rugsėjo 27 d., tre­čia­die­nio va­ka­rą, Aly­tu­je, Kaš­to­nų gat­vė­je, esan­čia­me dau­gia­bu­ty­je ki­lo gais­ras. Ug­nia­ge­siams iš bu­to te­ko va­duo­ti dau­giau ne­gu dvi­de­šimt skir­tin­gų gy­vū­nų. Vie­ni jų žu­vo, o dėl ki­tų gy­vy­bės te­ko ko­vo­ti. Ta­čiau tam abe­jin­gi ne­li­kę ug­nia­ge­siai pa­da­rė vis­ką, kad ma­ži gy­vū­nė­liai tu­rė­tų dar vie­ną šan­są gy­ven­ti.
Šuo
© Shutterstock

Pa­sig­lem­žė aš­tuo­nias gy­vy­bes

Gais­ras dvie­jų kam­ba­rių, 47 kvad­ra­ti­nių met­rų bu­te ki­lo po 17 va­lan­dos. Tuo me­tu šei­mi­nin­kė bu­vo iš­vy­ku­si į kai­mą, tad apie iš­ti­ku­sią ne­lai­mę jai pra­ne­šė pa­rei­gū­nai.

Apie gais­rą tar­ny­bas in­for­ma­vo kai­my­nai, užuo­dę vis ašt­rė­jan­tį dū­mų kva­pą. At­vy­kus ug­nia­ge­siams, dū­mų nie­kur ne­si­ma­tė, ta­čiau ko­pė­čio­mis į bal­ko­ną už­li­pę pa­rei­gū­nai pa­ste­bė­jo pri­dū­min­tą kam­ba­rį.

Ka­dan­gi bal­ko­nas ir kam­ba­rys bu­vo už­krau­tas na­mų apy­vo­kos daik­tais, te­ko lauž­ti bu­to du­ris. Už­ge­si­nus at­vi­ra lieps­na de­gu­sius du te­le­vi­zo­rius, ug­nia­ge­siai su­ra­do dū­muo­se be­si­kan­ki­nan­čių gy­vū­nų bū­rį.

Vie­ni jų jau bu­vo be są­mo­nės, ki­ti – be gy­vy­bės žen­klų, dar li­ku­sius są­mo­nin­gus gy­vū­nus su­spė­ta iš­neš­ti į lau­ką. Na­mo gy­ven­to­jus taip pat te­ko eva­kuo­ti.

„Pa­te­ki­mą į bu­tą la­bai ap­sun­ki­no už­krau­ti įvai­rūs daik­tai, dė­žės, te­ko jė­ga iš­stum­ti kam­ba­rio, ku­ria­me bu­vo gy­vū­nai, du­ris. Jos net su­lū­žo. Kam­ba­ry­je ap­ti­ko­me ke­liais aukš­tais vie­nas ant ki­to su­krau­tus gar­dus, o juo­se bu­vo sep­ty­ni triu­šiai, dvi jū­rų kiau­ly­tės, du ežiai, dvi pa­pū­gos, vie­nas ba­lan­dis, vie­na la­bo­ra­to­ri­nė žiur­kė. Kam­ba­ry­je bu­vo ir sep­ty­ni šu­ne­liai, du iš jų jau bu­vo be są­mo­nės, o dar vie­nas – be gy­vy­bės žen­klų. Vir­tu­vė­je bu­vu­sios trys ka­tės, kur dvi iš jų, už­dū­mi­nus kam­ba­rius, pa­si­slė­pė vo­nio­je, o dar vie­na, vos iš­lau­žus du­ris, spru­ko į laip­ti­nę ir pri­sig­lau­dė pas kai­my­nus“, – pa­sa­ko­jo į įvy­kį iš­kvies­tas Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas Da­rius Va­la­vi­čius.

Bū­tent jis ini­ci­ja­vo gy­vū­nų gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją, vi­si bu­vo sku­biai iš­neš­ti į lau­ką, o jau są­mo­nę pra­ra­du­siems dviem šu­nims D.Va­la­vi­čius kar­tu su ki­tais dviem sa­vo ko­le­go­mis ug­nia­ge­siais –pa­mai­nos va­du An­driu­mi Lie­gu­mi bei Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus vai­ruo­to­ju Vy­tu Šve­du – da­rė dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą bei šir­dies ma­sa­žą.

At­vy­ku­sių grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos me­di­kų ug­nia­ge­siai pa­pra­šė de­guo­nies jiems at­gai­vin­ti. Kad gy­vū­nė­liai grei­čiau at­si­gau­tų, juos ug­nia­ge­siai ap­lais­tė van­de­niu. Lai­mei, abu šu­ne­liai at­si­ga­vo, tik vie­no jų drau­go gy­vy­bė bu­vo jau už­ge­su­si. Ne­gy­vam šu­ne­liui prieš ke­le­tą die­nų bu­vo at­lik­ta ope­ra­ci­ja.

„La­bai gai­la gy­vū­nų, skau­du bu­vo žiū­rė­ti ir į su­grį­žu­sią ver­kian­čią jų šei­mi­nin­kę. Mes da­rė­me vis­ką, kad juos iš­gel­bė­tu­me. Juk gy­vū­nai ne­kal­ti, jie ir­gi gy­vi pa­da­rai. Džiau­gia­mės bent tuo, kad pa­vy­ko iš­gel­bė­ti dvie­jų są­mo­nę pra­ra­du­sių šu­ne­lių gy­vy­bę. Šu­nų ro­ju­je vie­tą tik­rai tu­rė­si­me“, – at­slū­gus įtam­pai po įvy­kių juo­ka­vo D.Va­la­vi­čius ir pri­dū­rė nuo­šir­džiai dė­ko­jan­tis me­di­kams, ku­rie da­vė de­guo­nies gy­vū­nams at­gai­vin­ti.

Ug­nia­ge­siai ra­do ir dau­giau ne­gy­vų pa­da­rė­lių: vie­nas triu­šis, vie­na jū­rų kiau­ly­tė, la­bo­ra­to­ri­nė žiur­kė, dvi pa­pū­gos ir ba­lan­dis. Tai­gi gais­ras iš vi­so pa­sig­lem­žė aš­tuo­nias bu­to sa­vi­nin­kės au­gin­ti­nių gy­vy­bes.

Pa­aiš­kė­jo, kad gais­ro ži­di­nys bu­vo te­le­vi­zo­riaus prie­dė­lis. Bu­te esan­ti elek­tros ins­ta­lia­ci­ja yra ne­tvar­kin­ga ir to­liau ke­lia pa­vo­jų. Ma­no­ma, kad į elek­tros liz­dą įkiš­tas prie­dė­lio lai­das ėmė ki­birkš­čiuo­ti, mat kam­ba­rys bu­vo ap­krau­tas daik­tais, ant jų nu­kri­tu­si ki­birkš­tis ga­lė­jo įplieks­ti ug­nį. Vi­siš­kai su­de­gė kam­ba­ry­je ant kė­džių sto­vė­ję du te­le­vi­zo­riai.

Gy­vū­nus į bu­tą par­ve­žė tik lai­ki­nai

Dau­giau kaip ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų bu­to sa­vi­nin­kė, ki­lus gais­rui, bu­vo iš­vy­ku­si į kai­mo so­dy­bą, iš ku­rios tu­rė­jo ar­ti­miau­siu me­tu iš­si­kraus­ty­ti, nes ją par­da­vė. Ki­tą die­ną po gais­ro kal­bin­ta mo­te­ris ne­slė­pė grau­du­lio dėl iš­ti­ku­sios ne­lai­mės: „Di­de­lis stre­sas, ne­lai­mė, gai­la gy­vū­nų. Se­niai jau juos au­gi­nu. Ro­dos, lyg ty­čia, par­si­ve­žiau vi­sus juos iš kai­mo lai­ki­nai, nes tu­riu iš­si­kraus­ty­ti iš so­dy­bos. Ne­tru­kus tu­rė­jau per­si­kel­ti į nau­ją so­dy­bą ir šią sa­vai­tę iš­vež­ti į ten gy­vū­nus. Ir va, gais­ras...“

Mo­te­ris ti­ki­no, kad na­muo­se ke­le­tą me­tų lai­kė tik po­rą šu­niu­kų, ta­čiau kai­my­nai pa­sa­ko­jo ki­taip. Esą bu­to šei­mi­nin­kė la­bai ne­tvar­kin­ga, jau ke­le­rius me­tus bu­te knibž­dė­jo vi­sas zo­o­lo­gi­jos so­das, ir skun­dė­si, kad nuo bu­to sklin­dan­čio ir po vi­są laip­ti­nę jun­ta­mo tvai­ko net gal­va svaigs­ta. Esą žie­mą kai­my­nai pri­vers­ti net lan­gus ati­da­ri­nė­ti, nes ki­taip kva­pas akis, kvė­pa­vi­mo ta­kus grau­žia. Dėl to ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai su gy­vū­nų au­gin­to­ja pyks­ta­si, la­bai ne­su­ta­ria.

„Kva­pas iš­ties ašt­ro­kas, net pa­skli­dę dū­mai jo ne­pra­mu­šė. Bu­te taip pat tvar­kos trū­ku­mas, ta­čiau ne­ga­lė­čiau teig­ti, kad gy­vū­nai bu­vo ne­pri­žiū­rė­ti, prie­šin­gai, prie kiek­vie­no gar­de­lio jiems pa­lik­ta mais­to, o gy­vū­nų iš­vaiz­da, kai­liai iš­puo­se­lė­ti“, – pa­klaus­tas apie gy­vū­nų prie­žiū­ros ko­ky­bę sa­kė ug­nia­ge­sys D.Va­la­vi­čius.

Ne­ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, per gan trum­pą lai­ką gy­ve­ni­mas gy­vū­nų my­lė­to­jai su­da­vė ir dar vie­ną skau­dų smū­gį – maž­daug prieš du mė­ne­sius ji pa­lai­do­jo sa­vo mo­ti­ną. Po šios ne­tek­ties mo­te­ris par­da­vė kai­me tu­rė­tą so­dy­bą ir įsi­gi­jo ki­tą. O bu­tas, ku­ria­me ki­lo gais­ras, pri­klau­sė jos tė­vams.

Mo­te­riai bu­vo sun­ku rink­ti žo­džius ir kal­bė­ti apie dar ke­lias ne­tek­tis po gais­ro. „Ži­no­te, ne­no­riu kal­bė­ti, man ne­rei­kia re­kla­mos, ir taip jau čia vi­si puo­la... O juk to­liau gy­ven­ti rei­kia, be to, tu­riu du vai­kus, ne­no­riu, kad tai kaip nors pa­veik­tų juos“, – kal­bė­jo aly­tiš­kė ir ti­ki­no sku­ban­ti, tu­rin­ti daug dar­bo – rei­kia ei­ti į par­duo­tu­vę, pri­si­pirk­ti prie­mo­nių ir iš­si­va­ly­ti bu­tą, ap­rū­ku­sį kam­ba­rį.

Prieš baig­da­ma po­kal­bį dar klus­te­lė­jau, ar gais­ras stip­riai nu­nio­ko­jo bu­tą, o mo­te­ris at­sa­kė, kad vie­ną kam­ba­rį reiks ka­pi­ta­liai re­mon­tuo­ti, nes vis­kas ap­rū­ko, ap­juo­do, o ki­to­se pa­tal­po­se dar ga­li­ma gy­ven­ti.

Iš­kvie­tė tar­ny­bas

Ka­dan­gi ug­nia­ge­siams į de­gan­čio bu­to vi­dų pa­tek­ti bu­vo ga­li­ma tik iš­lau­žus du­ris, te­ko kvies­ti ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus. Šie, su­ži­no­ję apie bu­te lai­ko­mus lau­ki­nius gy­vū­nus – ežius, apie tai in­for­ma­vo ir Aly­taus ap­lin­ko­sau­gi­nin­kus.

„Ap­žiū­rė­ję si­tu­a­ci­ją, iš mo­ters pa­ė­mė­me ne­lais­vė­je lai­ky­tus ežiu­kus, nes jie yra lau­ki­nės gam­tos gy­ven­to­jai, o na­mi­nius, de­ko­ra­ty­vi­nius gy­vū­nus pa­li­ko­me šei­mi­nin­kei, nes jie bu­vo pri­žiū­rė­ti, šva­rūs, pa­mai­tin­ti, nar­vai taip pat šva­rūs, mais­to tu­rė­jo, tad at­vy­ku­siems „Nu­a­ro“ dar­buo­to­jams ne­bu­vo pa­grin­do pa­im­ti gy­vū­nus. No­riu pa­gir­ti, kad šio­je si­tu­a­ci­jo­je nuo­sta­biai ir taip nuo­šir­džiai dir­bo ug­nia­ge­siai, at­vy­kę ra­dom la­bai tvar­kin­gai su­tvar­ky­tus gy­vū­nus, jie gy­vus at­sky­rė nuo ne­gy­vų. Mums ne­rei­kė­jo lip­ti per la­vo­nė­lius. Taip pat Aly­taus re­gio­no gy­vū­nų glo­bos na­mų „Nu­a­ro“ dar­buo­to­jai ge­ra­no­riš­kai at­vy­ko pa­dė­ti, nors jiems pa­gal su­tar­tį ir ne­pri­klau­sė iš pri­va­čių as­me­nų uti­li­zuo­ti gy­vū­nų kū­nus“, – taip si­tu­a­ci­ją pa­ko­men­ta­vo Aly­taus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Ad­mi­nist­ra­vi­mo ir tei­sės sky­riaus ve­dė­ja Ir­ma Jest­rems­kie­nė.

Beje, ugniagesys D.Valavičius priklauso tarptautiniam gelbėtojų būriui, todėl tvarką, kaip reikia elgtis su nukentėjusiaisiais ištikus įvairioms katastrofoms, nelai­mėms, jis puikiai žino iš čia.

I.Jestremskienei te­ko pa­ben­drau­ti ir su pa­čia gy­vū­nų au­gin­to­ja. Ji ti­ki­no, kad ežiu­kus ne­lais­vė­je lai­kė nuo pra­ėju­sių me­tų ge­gu­žės mė­ne­sio, sa­kė, kad juos jau su­au­gu­sius ra­do su­žeis­tus, iš­gy­dė ir au­gi­no. I.Jest­rems­kie­nė pa­ti­ki­no, kad pa­imant iš mo­ters ežiu­kus, ji ne­si­prie­ši­no, tik jau­di­no­si, ar jie lais­vė­je iš­gy­vens.

Maž­daug pus­an­trų me­tų ne­lais­vė­je au­gin­ti ežiu­kai, kaip pa­aiš­kė­jo pa­te­lė ir pa­ti­nė­lis, bu­vo per­duo­ti į „Nu­a­ro“ spe­cia­lis­tų ran­kas. Jie, su­ži­no­ję apie į gais­ro gniauž­tus bu­te pa­te­ku­sius gy­vū­nus, į įvy­kį at­sku­bė­jo ne­dels­da­mi. „Iš­gir­dę apie šį at­ve­jį ne­ga­lė­jo­me lik­ti abe­jin­gi ir iš ge­ros šir­dies at­sku­bė­jo­me pa­dė­ti iš gais­ro iš­va­duo­tiems gy­viems li­ku­siems gy­vū­nams. Ma­nė­me, kad rei­kės juos po ne­lai­mės pri­glaus­ti. Du ežiu­kus per­da­vė­me į ša­lia Aly­taus esan­čios pri­va­čios so­dy­bos gy­ven­to­jo ran­kas. Jie pa­leis­ti į lais­ves­nį ap­tva­rą ša­lia so­dy­bos. Tie­sa, ku­rį lai­ką jie bu­vo ste­bi­mi, nes vie­nas ežiu­kas bu­vo kiek van­go­kas, ta­čiau da­bar ir jis at­si­ga­vo. Be to, jie ne­tru­kus su­lauks ir tre­čio drau­go iš Kau­no. Tai jau­nas ežiu­kas, ku­ris pats vie­nas lais­vė­je tik­rai ne­iš­gy­ven­tų, ta­čiau ti­ki­mės, kad vi­siems trims kar­tu bus leng­viau, jie iš­mo­kys vie­nas ki­tą“, – pa­sa­ko­jo „Nu­a­ro“ va­do­vė Jur­gi­ta Gus­tai­tie­nė.

Mo­te­ris ti­ki­no, kad gais­ro pa­vo­jų iš­gy­ve­nę ežiu­kai gy­ven­ti lau­ki­nė­je gam­to­je yra pa­si­ruo­šę, tad į lais­vę jie iš­eis pa­tys, kai tik no­rės.

Pa­žei­džia ge­ro­vės nor­mas

Šiek tiek ap­ri­mus įtam­pai dėl gais­ro, dau­gu­mai šiuo įvy­kiu be­si­do­min­čių gy­ven­to­jų ky­la klau­si­mas, kas gi lau­kia iš­va­duo­tų ir po gais­ro iš­gy­ve­nu­sių gy­vū­nų, juk jiems vi­siems gy­ven­ti po vie­nu sto­gu, ma­ža­me, už­krau­ta­me ir ne­tvar­kin­ga­me bu­te, yra ne­įma­no­ma, esą tai pa­žei­džia vi­sas gy­vū­nų ge­ro­vės nor­mas.

To pa­klau­siau Aly­taus mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos va­do­vo Ro­mo Čer­niaus. Apie šį įvy­kį, kaip jis tei­gė, su­ži­no­jo iš ži­niask­lai­dos. Į tar­ny­bą šiuo klau­si­mu nie­ka­da nie­kas ne­si­krei­pė ir dėl ne­tin­ka­mų, an­ti­sa­ni­ta­ri­nių gy­vū­nų lai­ky­mo są­ly­gų nie­kas taip pat ne­si­skun­dė. De­ja, kol nie­kas apie tai ne­pra­neš, tar­ny­ba nie­ko im­tis ne­ga­li, to­kia jau ta biu­ro­kratinė tvar­ka.

„Tam, kad mes ga­lė­tu­me im­tis ko­kių nors veiks­mų, mus tu­rė­tų in­for­muo­ti bent jau po­li­ci­ja. Da­bar ne­tu­riu jo­kio pre­teks­to ir ne­ga­liu nie­ko pa­ko­men­tuo­ti. Man tik įdo­mu, kur vi­są tą lai­ką bu­vo kai­my­nai, ko­dėl jie ty­lė­jo ir nie­kur ne­si­krei­pė, nes pa­pras­tai nieks ne­to­le­ruo­ja to­kios gau­sy­bės gy­vū­nų bu­te“, – sa­kė R.Čer­nius.

Jei­gu koks nors pra­ne­ši­mas pa­siek­tų tar­ny­bą, tuo­met spe­cia­lis­tai aiš­kin­tų­si, ar tie gy­vū­nai yra re­gist­ruo­ti, ar mo­te­ris sa­vi­nin­kė, ar tik lai­ky­to­ja. Pa­sak R.Čer­niaus, ar šei­mi­nin­kė bū­tų nu­baus­ta už gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mo pa­žei­di­mą, už ne­tin­ka­mas jų lai­ky­mo są­ly­gas, taip pat nė­ra aiš­ku, si­tu­a­ci­ją rei­kia įver­tin­ti kon­kre­čiai.

Lie­tu­vos gy­vū­nų tei­sių ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vė Bri­gi­ta Ky­man­tai­tė taip pat tvir­ti­no gir­dė­ju­si apie šį at­ve­jį, ta­čiau dėl jo į jos va­do­vau­ja­mą or­ga­ni­za­ci­ją taip pat kreip­ta­si ne­bu­vo. Ji pa­tvir­ti­no, kad iš vie­šai ži­no­mos in­for­ma­ci­jos yra aiš­ku, jog taip lai­ko­mi gy­vū­nai tik­rai ne­ga­lė­jo bū­ti. Tai tik­rai pa­žeis­tos nor­mos.

„Aly­taus mies­to gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lė­se tu­ri bū­ti api­brėž­ta, kiek kvad­ra­ti­nių met­rų tu­ri tu­rė­ti gy­vū­nas, kad jo ge­ro­vė ne­bū­tų pa­žeis­ta. Pa­gal Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos pa­tvir­tin­tą ap­ra­šą, yra nu­ma­ty­ti pa­skai­čia­vi­mai plo­to pa­gal bu­to dy­dį ir gy­vū­ną. Aš ma­nau, kad šiuo at­ve­ju ta­me bu­te bu­vęs gy­vū­nų skai­čius ge­ro­kai per­tek­li­nis. O mū­sų veiks­mai ap­si­ri­bos tik pa­si­do­mė­ji­mu, ko­dėl taip bu­vo lei­džia­ma. Jei­gu jo­kių ofi­cia­lių pra­ne­ši­mų apie to­kią si­tu­a­ci­ją nė­ra bu­vę, tar­ny­bos pa­čios apie tai juk ži­no­ti ne­ga­lė­jo. Tai mo­te­riai ga­lė­tų bū­ti tik įteik­tas įspė­ji­mas dėl di­de­lio kie­kio gy­vū­nų lai­ky­mo bu­te ar­ba skir­ta ke­lių eu­rų bau­da. Ver­tin­ti da­bar sun­ku, vis­kas pri­klau­sy­tų ir nuo to, ko­kia tų gy­vū­nų būk­lė, iš­vaiz­da, ar jie pri­žiū­rė­ti, ar pa­skie­py­ti“, – tei­gė mo­te­ris, su­abe­jo­ju­si, ar apie to­kią si­tu­a­ci­ją ži­no­da­mi kai­my­nai tik­rai ga­lė­jo ty­lė­ti, ir pa­ža­dė­ju­si si­tu­a­ci­ja pa­si­do­mė­ti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mano letena

Veterinarė įvardijo didžiausius šiuo metu tykančius pavojus: ką būtina žinoti? (19)

Veterinarė įvardijo didžiausius šiuo metu tykančius pavojus: ką būtina žinoti?
Koks gražus bebūtų gamtą žadinantis pavasaris, ne visos jo paruošiamos staigmenos būna malonios. Jam artinantis, šunų ir kačių šeimininkai privalo žinoti apie šiuo metų laiku tykančias grėsmes. Kas gali kėsintis į jūsų augintinio sveikatą pavasarį ir kuo svarbu pasirūpinti? Tiesioginės transliacijos metu apie tai kalbėjo veterinarijos gydytoja Vaida Misiūnienė.

Beglobiai daugiabučių kiemuose: kaip elgtis (20)

Beglobiai daugiabučių kiemuose: kaip elgtis
Pamačius miesto gatvėmis ar daugiabučių kiemuose besiblaškantį gyvūną be šeimininko, apie tai reikėtų informuoti miesto gyvūnų globos ir kontrolės tarnybą arba kitą atsakingą organizaciją. Taip LRT.lt sako Vilniaus gyvūnų globos namų veterinarijos gydytoja Agnė Stasiūnienė. Informaciją, kokia organizacija už tai atsakinga kituose miestuose, galima gauti savivaldybėje.

Gyvūnų globėjai sveikina iniciatyvą privalomai ženklinti augintinius (47)

Gyvūnų globėjai sveikina iniciatyvą privalomai ženklinti augintinius
Gyvūnų globos organizacijos palaiko praėjusią savaitę Seime įregistruotą įstatymo pataisą, numatančią privalomą kačių ir šunų ženklinimą ir registravimą nuo 2019 m., rašoma pranešime spaudai.

„Valstietis“ siūlo privalomą naminių gyvūnų registraciją ir ženklinimą (332)

„Valstietis“ siūlo privalomą naminių gyvūnų registraciją ir ženklinimą
Nuo 2019 metų visos katės ir šunys privalės būti ženklinami mikroschemomis ir registruojami Gyvūnų augintinių registre. Tokią Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisą Seime registravo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas „valstietis“ Kęstutis Mažeika.

Nuomonė. Šunų šeimininkus reikia taip bausti, kad maža nepasirodytų! (479)

Nuomonė. Šunų šeimininkus reikia taip bausti, kad maža nepasirodytų!
Šiandien išėjai su dideliu šunim į gatvę - lauk atakos. Arba aplos, kad nėra antsnukio, arba aprėks, kad gąsdina mažus vaikus, arba lieps pasitraukt iš tako. Tačiau toks garo nuleidimas - menka bėda. Daugiausia nesusipratimų dėl šuns kakučių.

Kaunietis perpyko: už pasiklydusį šunį pareikalavo išpirkos (98)

Kaunietis perpyko: už pasiklydusį šunį pareikalavo išpirkos
Įsivaizduokite: dingsta jūsų mylimas augintinis, kuris patenka į prieglaudą, bet jei už gyvūną nesumokėsite – daugiau jo nepamatysite. Šią patirtį išgyvenusi šeima kaltina Kauno gyvūnų prieglaudą „Nuaras“ žmonių apgaudinėjimu, tačiau prieglaudos atstovai aiškina, kad teisę prašyti pinigų jie turėjo.

Konkursas: gyvūnams draugiškų įmonių laukia malonios staigmenos (4)

Konkursas: gyvūnams draugiškų įmonių laukia malonios staigmenos
Jei jūsų įmonė geranoriškai žiūri į augintinius darbe, jums pasisekė ne tik dėl to, kad dirbate kartu su liūdėti neleidžiančiu „kolega“, bet ir dėl to, nes galite sudalyvauti konkurse ir laimėti vertingų prizų.

Šuo, kurio ūgis gali siekti per 2 metrus (6)

Šuo, kurio ūgis gali siekti per 2 metrus
Aukščiausi pasaulyje šunys – tokie dideli, kad primena nedidelį arklį. Ant galinių letenų atsistojusio tokio šuns ūgis gali siekti net iki 2,13 metro. Tai airių vilkogaudžiai.

Atskleidė seną paslaptį: kokį pasaulį regi šunys (4)

Atskleidė seną paslaptį: kokį pasaulį regi šunys
Kaip žinia, gyvūnų matomas pasaulis kitoks negu mūsų. Negalime teigti, kad kitos rūšys mato blogiau ar geriau – tiesiog aplinką kiti gyvūnai regi taip, kaip reikia. Pvz., vienų rūšių atstovų itin bloga rega ar spalvų suvokimas, tačiau geresni kiti jutimai, galų gale kai kurie gyvūnai geba matyti tamsoje ar regi mums nesuvokiamas spalvas.

Šunį į konteinerį išmetusiam kauniečiui paskirta bauda (30)

Šunį į konteinerį išmetusiam kauniečiui paskirta bauda
Kauno apylinkės teismas 19-ečiui skyrė baudą už tai, kad jis, norėdamas atsikratyti nepilnametės sesers mišrūnų veislės šuniu, įdėjo jį į transportavimo krepšį ir paliko keturkojį prie transfarmatorinės, esančios šalia šiukšlių konteinerio.

Šie gyvūnai laukia naujų šeimininkų (3)

Šie gyvūnai laukia naujų šeimininkų
Naujuosius metus Vilniaus gyvūnų globos namuose sutiko 48 keturkojai. Per praėjusius 2017 m. po bendrovės „Grinda“ administruojamų gyvūnų namų stogu laikiną prieglaudą rado 996 gyvūnai, rašoma pranešime spaudai.

Kaip išlaikyti augintinius laimingus ir sveikus žiemą

Kaip išlaikyti augintinius laimingus ir sveikus žiemą
Daugelis augintinių šeimininkų žino apie šunims ir katėms kylančią grėsmę dėl aukštos aplinkos temperatūros, tačiau labai žema aplinkos temperatūra gali kelti dar didesnį pavojų jūsų augintiniams, rašoma pranešime spaudai.

Dovanoti šunys po švenčių sugrįžta į prieglaudas (9)

Dovanoti šunys po švenčių sugrįžta į prieglaudas
„Kaip ir manėm, kalėdinės dovanos sugrįžo į prieglaudą“, – su liūdesiu pokalbį pradeda gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanorė Renata Černiauskienė. Kaip ir kiekvienais metais po šventinio laikotarpio vis daugiau prieglaudų pasipildo išmestais gyvūnais, rašoma pranešime spaudai.

Šeimininko kankinta kalytė Betė sujaudino tūkstančius lietuvių (34)

Šeimininko kankinta kalytė Betė sujaudino tūkstančius lietuvių
Dar visai neseniai „TV pagalboje“ buvo parodyta besikankinančios kalytės Betės istorija. Šį vakarą eteryje – daugybės žiūrovų atgarsių sulaukusi gyvybės ir mirties drama, rašoma pranešime spaudai.

Trisdešimt šunų auginanti šeima: kiekvienas šuo – šeimininko atspindys (2)

Trisdešimt šunų auginanti šeima: kiekvienas šuo – šeimininko atspindys
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų aistra“ dalis. Projekto tikslas – dalintis istorijomis apie augintinius ir jų šeimininkus, kurie sąmoningai, įdomiai ir prasmingai leidžia laiką drauge. Kompanija „Purina“ tiki, kad keturkojai augintiniai kiekvieno žmogaus gyvenimui suteikia įkvepiančių emocijų, naujų patyrimų ir skatina atrasti naujų kasdienybės spalvų.