Iš gaisro gniaužtų gyvūnus išgelbėję ugniagesiai: šunų rojuje vietą tikrai turėsime

 (4)
Rugsėjo 27 d., tre­čia­die­nio va­ka­rą, Aly­tu­je, Kaš­to­nų gat­vė­je, esan­čia­me dau­gia­bu­ty­je ki­lo gais­ras. Ug­nia­ge­siams iš bu­to te­ko va­duo­ti dau­giau ne­gu dvi­de­šimt skir­tin­gų gy­vū­nų. Vie­ni jų žu­vo, o dėl ki­tų gy­vy­bės te­ko ko­vo­ti. Ta­čiau tam abe­jin­gi ne­li­kę ug­nia­ge­siai pa­da­rė vis­ką, kad ma­ži gy­vū­nė­liai tu­rė­tų dar vie­ną šan­są gy­ven­ti.
Šuo
© Shutterstock

Pa­sig­lem­žė aš­tuo­nias gy­vy­bes

Gais­ras dvie­jų kam­ba­rių, 47 kvad­ra­ti­nių met­rų bu­te ki­lo po 17 va­lan­dos. Tuo me­tu šei­mi­nin­kė bu­vo iš­vy­ku­si į kai­mą, tad apie iš­ti­ku­sią ne­lai­mę jai pra­ne­šė pa­rei­gū­nai.

Apie gais­rą tar­ny­bas in­for­ma­vo kai­my­nai, užuo­dę vis ašt­rė­jan­tį dū­mų kva­pą. At­vy­kus ug­nia­ge­siams, dū­mų nie­kur ne­si­ma­tė, ta­čiau ko­pė­čio­mis į bal­ko­ną už­li­pę pa­rei­gū­nai pa­ste­bė­jo pri­dū­min­tą kam­ba­rį.

Ka­dan­gi bal­ko­nas ir kam­ba­rys bu­vo už­krau­tas na­mų apy­vo­kos daik­tais, te­ko lauž­ti bu­to du­ris. Už­ge­si­nus at­vi­ra lieps­na de­gu­sius du te­le­vi­zo­rius, ug­nia­ge­siai su­ra­do dū­muo­se be­si­kan­ki­nan­čių gy­vū­nų bū­rį.

Vie­ni jų jau bu­vo be są­mo­nės, ki­ti – be gy­vy­bės žen­klų, dar li­ku­sius są­mo­nin­gus gy­vū­nus su­spė­ta iš­neš­ti į lau­ką. Na­mo gy­ven­to­jus taip pat te­ko eva­kuo­ti.

„Pa­te­ki­mą į bu­tą la­bai ap­sun­ki­no už­krau­ti įvai­rūs daik­tai, dė­žės, te­ko jė­ga iš­stum­ti kam­ba­rio, ku­ria­me bu­vo gy­vū­nai, du­ris. Jos net su­lū­žo. Kam­ba­ry­je ap­ti­ko­me ke­liais aukš­tais vie­nas ant ki­to su­krau­tus gar­dus, o juo­se bu­vo sep­ty­ni triu­šiai, dvi jū­rų kiau­ly­tės, du ežiai, dvi pa­pū­gos, vie­nas ba­lan­dis, vie­na la­bo­ra­to­ri­nė žiur­kė. Kam­ba­ry­je bu­vo ir sep­ty­ni šu­ne­liai, du iš jų jau bu­vo be są­mo­nės, o dar vie­nas – be gy­vy­bės žen­klų. Vir­tu­vė­je bu­vu­sios trys ka­tės, kur dvi iš jų, už­dū­mi­nus kam­ba­rius, pa­si­slė­pė vo­nio­je, o dar vie­na, vos iš­lau­žus du­ris, spru­ko į laip­ti­nę ir pri­sig­lau­dė pas kai­my­nus“, – pa­sa­ko­jo į įvy­kį iš­kvies­tas Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas Da­rius Va­la­vi­čius.

Bū­tent jis ini­ci­ja­vo gy­vū­nų gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją, vi­si bu­vo sku­biai iš­neš­ti į lau­ką, o jau są­mo­nę pra­ra­du­siems dviem šu­nims D.Va­la­vi­čius kar­tu su ki­tais dviem sa­vo ko­le­go­mis ug­nia­ge­siais –pa­mai­nos va­du An­driu­mi Lie­gu­mi bei Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus vai­ruo­to­ju Vy­tu Šve­du – da­rė dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą bei šir­dies ma­sa­žą.

At­vy­ku­sių grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos me­di­kų ug­nia­ge­siai pa­pra­šė de­guo­nies jiems at­gai­vin­ti. Kad gy­vū­nė­liai grei­čiau at­si­gau­tų, juos ug­nia­ge­siai ap­lais­tė van­de­niu. Lai­mei, abu šu­ne­liai at­si­ga­vo, tik vie­no jų drau­go gy­vy­bė bu­vo jau už­ge­su­si. Ne­gy­vam šu­ne­liui prieš ke­le­tą die­nų bu­vo at­lik­ta ope­ra­ci­ja.

„La­bai gai­la gy­vū­nų, skau­du bu­vo žiū­rė­ti ir į su­grį­žu­sią ver­kian­čią jų šei­mi­nin­kę. Mes da­rė­me vis­ką, kad juos iš­gel­bė­tu­me. Juk gy­vū­nai ne­kal­ti, jie ir­gi gy­vi pa­da­rai. Džiau­gia­mės bent tuo, kad pa­vy­ko iš­gel­bė­ti dvie­jų są­mo­nę pra­ra­du­sių šu­ne­lių gy­vy­bę. Šu­nų ro­ju­je vie­tą tik­rai tu­rė­si­me“, – at­slū­gus įtam­pai po įvy­kių juo­ka­vo D.Va­la­vi­čius ir pri­dū­rė nuo­šir­džiai dė­ko­jan­tis me­di­kams, ku­rie da­vė de­guo­nies gy­vū­nams at­gai­vin­ti.

Ug­nia­ge­siai ra­do ir dau­giau ne­gy­vų pa­da­rė­lių: vie­nas triu­šis, vie­na jū­rų kiau­ly­tė, la­bo­ra­to­ri­nė žiur­kė, dvi pa­pū­gos ir ba­lan­dis. Tai­gi gais­ras iš vi­so pa­sig­lem­žė aš­tuo­nias bu­to sa­vi­nin­kės au­gin­ti­nių gy­vy­bes.

Pa­aiš­kė­jo, kad gais­ro ži­di­nys bu­vo te­le­vi­zo­riaus prie­dė­lis. Bu­te esan­ti elek­tros ins­ta­lia­ci­ja yra ne­tvar­kin­ga ir to­liau ke­lia pa­vo­jų. Ma­no­ma, kad į elek­tros liz­dą įkiš­tas prie­dė­lio lai­das ėmė ki­birkš­čiuo­ti, mat kam­ba­rys bu­vo ap­krau­tas daik­tais, ant jų nu­kri­tu­si ki­birkš­tis ga­lė­jo įplieks­ti ug­nį. Vi­siš­kai su­de­gė kam­ba­ry­je ant kė­džių sto­vė­ję du te­le­vi­zo­riai.

Gy­vū­nus į bu­tą par­ve­žė tik lai­ki­nai

Dau­giau kaip ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų bu­to sa­vi­nin­kė, ki­lus gais­rui, bu­vo iš­vy­ku­si į kai­mo so­dy­bą, iš ku­rios tu­rė­jo ar­ti­miau­siu me­tu iš­si­kraus­ty­ti, nes ją par­da­vė. Ki­tą die­ną po gais­ro kal­bin­ta mo­te­ris ne­slė­pė grau­du­lio dėl iš­ti­ku­sios ne­lai­mės: „Di­de­lis stre­sas, ne­lai­mė, gai­la gy­vū­nų. Se­niai jau juos au­gi­nu. Ro­dos, lyg ty­čia, par­si­ve­žiau vi­sus juos iš kai­mo lai­ki­nai, nes tu­riu iš­si­kraus­ty­ti iš so­dy­bos. Ne­tru­kus tu­rė­jau per­si­kel­ti į nau­ją so­dy­bą ir šią sa­vai­tę iš­vež­ti į ten gy­vū­nus. Ir va, gais­ras...“

Mo­te­ris ti­ki­no, kad na­muo­se ke­le­tą me­tų lai­kė tik po­rą šu­niu­kų, ta­čiau kai­my­nai pa­sa­ko­jo ki­taip. Esą bu­to šei­mi­nin­kė la­bai ne­tvar­kin­ga, jau ke­le­rius me­tus bu­te knibž­dė­jo vi­sas zo­o­lo­gi­jos so­das, ir skun­dė­si, kad nuo bu­to sklin­dan­čio ir po vi­są laip­ti­nę jun­ta­mo tvai­ko net gal­va svaigs­ta. Esą žie­mą kai­my­nai pri­vers­ti net lan­gus ati­da­ri­nė­ti, nes ki­taip kva­pas akis, kvė­pa­vi­mo ta­kus grau­žia. Dėl to ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai su gy­vū­nų au­gin­to­ja pyks­ta­si, la­bai ne­su­ta­ria.

„Kva­pas iš­ties ašt­ro­kas, net pa­skli­dę dū­mai jo ne­pra­mu­šė. Bu­te taip pat tvar­kos trū­ku­mas, ta­čiau ne­ga­lė­čiau teig­ti, kad gy­vū­nai bu­vo ne­pri­žiū­rė­ti, prie­šin­gai, prie kiek­vie­no gar­de­lio jiems pa­lik­ta mais­to, o gy­vū­nų iš­vaiz­da, kai­liai iš­puo­se­lė­ti“, – pa­klaus­tas apie gy­vū­nų prie­žiū­ros ko­ky­bę sa­kė ug­nia­ge­sys D.Va­la­vi­čius.

Ne­ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, per gan trum­pą lai­ką gy­ve­ni­mas gy­vū­nų my­lė­to­jai su­da­vė ir dar vie­ną skau­dų smū­gį – maž­daug prieš du mė­ne­sius ji pa­lai­do­jo sa­vo mo­ti­ną. Po šios ne­tek­ties mo­te­ris par­da­vė kai­me tu­rė­tą so­dy­bą ir įsi­gi­jo ki­tą. O bu­tas, ku­ria­me ki­lo gais­ras, pri­klau­sė jos tė­vams.

Mo­te­riai bu­vo sun­ku rink­ti žo­džius ir kal­bė­ti apie dar ke­lias ne­tek­tis po gais­ro. „Ži­no­te, ne­no­riu kal­bė­ti, man ne­rei­kia re­kla­mos, ir taip jau čia vi­si puo­la... O juk to­liau gy­ven­ti rei­kia, be to, tu­riu du vai­kus, ne­no­riu, kad tai kaip nors pa­veik­tų juos“, – kal­bė­jo aly­tiš­kė ir ti­ki­no sku­ban­ti, tu­rin­ti daug dar­bo – rei­kia ei­ti į par­duo­tu­vę, pri­si­pirk­ti prie­mo­nių ir iš­si­va­ly­ti bu­tą, ap­rū­ku­sį kam­ba­rį.

Prieš baig­da­ma po­kal­bį dar klus­te­lė­jau, ar gais­ras stip­riai nu­nio­ko­jo bu­tą, o mo­te­ris at­sa­kė, kad vie­ną kam­ba­rį reiks ka­pi­ta­liai re­mon­tuo­ti, nes vis­kas ap­rū­ko, ap­juo­do, o ki­to­se pa­tal­po­se dar ga­li­ma gy­ven­ti.

Iš­kvie­tė tar­ny­bas

Ka­dan­gi ug­nia­ge­siams į de­gan­čio bu­to vi­dų pa­tek­ti bu­vo ga­li­ma tik iš­lau­žus du­ris, te­ko kvies­ti ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus. Šie, su­ži­no­ję apie bu­te lai­ko­mus lau­ki­nius gy­vū­nus – ežius, apie tai in­for­ma­vo ir Aly­taus ap­lin­ko­sau­gi­nin­kus.

„Ap­žiū­rė­ję si­tu­a­ci­ją, iš mo­ters pa­ė­mė­me ne­lais­vė­je lai­ky­tus ežiu­kus, nes jie yra lau­ki­nės gam­tos gy­ven­to­jai, o na­mi­nius, de­ko­ra­ty­vi­nius gy­vū­nus pa­li­ko­me šei­mi­nin­kei, nes jie bu­vo pri­žiū­rė­ti, šva­rūs, pa­mai­tin­ti, nar­vai taip pat šva­rūs, mais­to tu­rė­jo, tad at­vy­ku­siems „Nu­a­ro“ dar­buo­to­jams ne­bu­vo pa­grin­do pa­im­ti gy­vū­nus. No­riu pa­gir­ti, kad šio­je si­tu­a­ci­jo­je nuo­sta­biai ir taip nuo­šir­džiai dir­bo ug­nia­ge­siai, at­vy­kę ra­dom la­bai tvar­kin­gai su­tvar­ky­tus gy­vū­nus, jie gy­vus at­sky­rė nuo ne­gy­vų. Mums ne­rei­kė­jo lip­ti per la­vo­nė­lius. Taip pat Aly­taus re­gio­no gy­vū­nų glo­bos na­mų „Nu­a­ro“ dar­buo­to­jai ge­ra­no­riš­kai at­vy­ko pa­dė­ti, nors jiems pa­gal su­tar­tį ir ne­pri­klau­sė iš pri­va­čių as­me­nų uti­li­zuo­ti gy­vū­nų kū­nus“, – taip si­tu­a­ci­ją pa­ko­men­ta­vo Aly­taus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Ad­mi­nist­ra­vi­mo ir tei­sės sky­riaus ve­dė­ja Ir­ma Jest­rems­kie­nė.

Beje, ugniagesys D.Valavičius priklauso tarptautiniam gelbėtojų būriui, todėl tvarką, kaip reikia elgtis su nukentėjusiaisiais ištikus įvairioms katastrofoms, nelai­mėms, jis puikiai žino iš čia.

I.Jestremskienei te­ko pa­ben­drau­ti ir su pa­čia gy­vū­nų au­gin­to­ja. Ji ti­ki­no, kad ežiu­kus ne­lais­vė­je lai­kė nuo pra­ėju­sių me­tų ge­gu­žės mė­ne­sio, sa­kė, kad juos jau su­au­gu­sius ra­do su­žeis­tus, iš­gy­dė ir au­gi­no. I.Jest­rems­kie­nė pa­ti­ki­no, kad pa­imant iš mo­ters ežiu­kus, ji ne­si­prie­ši­no, tik jau­di­no­si, ar jie lais­vė­je iš­gy­vens.

Maž­daug pus­an­trų me­tų ne­lais­vė­je au­gin­ti ežiu­kai, kaip pa­aiš­kė­jo pa­te­lė ir pa­ti­nė­lis, bu­vo per­duo­ti į „Nu­a­ro“ spe­cia­lis­tų ran­kas. Jie, su­ži­no­ję apie į gais­ro gniauž­tus bu­te pa­te­ku­sius gy­vū­nus, į įvy­kį at­sku­bė­jo ne­dels­da­mi. „Iš­gir­dę apie šį at­ve­jį ne­ga­lė­jo­me lik­ti abe­jin­gi ir iš ge­ros šir­dies at­sku­bė­jo­me pa­dė­ti iš gais­ro iš­va­duo­tiems gy­viems li­ku­siems gy­vū­nams. Ma­nė­me, kad rei­kės juos po ne­lai­mės pri­glaus­ti. Du ežiu­kus per­da­vė­me į ša­lia Aly­taus esan­čios pri­va­čios so­dy­bos gy­ven­to­jo ran­kas. Jie pa­leis­ti į lais­ves­nį ap­tva­rą ša­lia so­dy­bos. Tie­sa, ku­rį lai­ką jie bu­vo ste­bi­mi, nes vie­nas ežiu­kas bu­vo kiek van­go­kas, ta­čiau da­bar ir jis at­si­ga­vo. Be to, jie ne­tru­kus su­lauks ir tre­čio drau­go iš Kau­no. Tai jau­nas ežiu­kas, ku­ris pats vie­nas lais­vė­je tik­rai ne­iš­gy­ven­tų, ta­čiau ti­ki­mės, kad vi­siems trims kar­tu bus leng­viau, jie iš­mo­kys vie­nas ki­tą“, – pa­sa­ko­jo „Nu­a­ro“ va­do­vė Jur­gi­ta Gus­tai­tie­nė.

Mo­te­ris ti­ki­no, kad gais­ro pa­vo­jų iš­gy­ve­nę ežiu­kai gy­ven­ti lau­ki­nė­je gam­to­je yra pa­si­ruo­šę, tad į lais­vę jie iš­eis pa­tys, kai tik no­rės.

Pa­žei­džia ge­ro­vės nor­mas

Šiek tiek ap­ri­mus įtam­pai dėl gais­ro, dau­gu­mai šiuo įvy­kiu be­si­do­min­čių gy­ven­to­jų ky­la klau­si­mas, kas gi lau­kia iš­va­duo­tų ir po gais­ro iš­gy­ve­nu­sių gy­vū­nų, juk jiems vi­siems gy­ven­ti po vie­nu sto­gu, ma­ža­me, už­krau­ta­me ir ne­tvar­kin­ga­me bu­te, yra ne­įma­no­ma, esą tai pa­žei­džia vi­sas gy­vū­nų ge­ro­vės nor­mas.

To pa­klau­siau Aly­taus mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos va­do­vo Ro­mo Čer­niaus. Apie šį įvy­kį, kaip jis tei­gė, su­ži­no­jo iš ži­niask­lai­dos. Į tar­ny­bą šiuo klau­si­mu nie­ka­da nie­kas ne­si­krei­pė ir dėl ne­tin­ka­mų, an­ti­sa­ni­ta­ri­nių gy­vū­nų lai­ky­mo są­ly­gų nie­kas taip pat ne­si­skun­dė. De­ja, kol nie­kas apie tai ne­pra­neš, tar­ny­ba nie­ko im­tis ne­ga­li, to­kia jau ta biu­ro­kratinė tvar­ka.

„Tam, kad mes ga­lė­tu­me im­tis ko­kių nors veiks­mų, mus tu­rė­tų in­for­muo­ti bent jau po­li­ci­ja. Da­bar ne­tu­riu jo­kio pre­teks­to ir ne­ga­liu nie­ko pa­ko­men­tuo­ti. Man tik įdo­mu, kur vi­są tą lai­ką bu­vo kai­my­nai, ko­dėl jie ty­lė­jo ir nie­kur ne­si­krei­pė, nes pa­pras­tai nieks ne­to­le­ruo­ja to­kios gau­sy­bės gy­vū­nų bu­te“, – sa­kė R.Čer­nius.

Jei­gu koks nors pra­ne­ši­mas pa­siek­tų tar­ny­bą, tuo­met spe­cia­lis­tai aiš­kin­tų­si, ar tie gy­vū­nai yra re­gist­ruo­ti, ar mo­te­ris sa­vi­nin­kė, ar tik lai­ky­to­ja. Pa­sak R.Čer­niaus, ar šei­mi­nin­kė bū­tų nu­baus­ta už gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mo pa­žei­di­mą, už ne­tin­ka­mas jų lai­ky­mo są­ly­gas, taip pat nė­ra aiš­ku, si­tu­a­ci­ją rei­kia įver­tin­ti kon­kre­čiai.

Lie­tu­vos gy­vū­nų tei­sių ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vė Bri­gi­ta Ky­man­tai­tė taip pat tvir­ti­no gir­dė­ju­si apie šį at­ve­jį, ta­čiau dėl jo į jos va­do­vau­ja­mą or­ga­ni­za­ci­ją taip pat kreip­ta­si ne­bu­vo. Ji pa­tvir­ti­no, kad iš vie­šai ži­no­mos in­for­ma­ci­jos yra aiš­ku, jog taip lai­ko­mi gy­vū­nai tik­rai ne­ga­lė­jo bū­ti. Tai tik­rai pa­žeis­tos nor­mos.

„Aly­taus mies­to gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lė­se tu­ri bū­ti api­brėž­ta, kiek kvad­ra­ti­nių met­rų tu­ri tu­rė­ti gy­vū­nas, kad jo ge­ro­vė ne­bū­tų pa­žeis­ta. Pa­gal Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos pa­tvir­tin­tą ap­ra­šą, yra nu­ma­ty­ti pa­skai­čia­vi­mai plo­to pa­gal bu­to dy­dį ir gy­vū­ną. Aš ma­nau, kad šiuo at­ve­ju ta­me bu­te bu­vęs gy­vū­nų skai­čius ge­ro­kai per­tek­li­nis. O mū­sų veiks­mai ap­si­ri­bos tik pa­si­do­mė­ji­mu, ko­dėl taip bu­vo lei­džia­ma. Jei­gu jo­kių ofi­cia­lių pra­ne­ši­mų apie to­kią si­tu­a­ci­ją nė­ra bu­vę, tar­ny­bos pa­čios apie tai juk ži­no­ti ne­ga­lė­jo. Tai mo­te­riai ga­lė­tų bū­ti tik įteik­tas įspė­ji­mas dėl di­de­lio kie­kio gy­vū­nų lai­ky­mo bu­te ar­ba skir­ta ke­lių eu­rų bau­da. Ver­tin­ti da­bar sun­ku, vis­kas pri­klau­sy­tų ir nuo to, ko­kia tų gy­vū­nų būk­lė, iš­vaiz­da, ar jie pri­žiū­rė­ti, ar pa­skie­py­ti“, – tei­gė mo­te­ris, su­abe­jo­ju­si, ar apie to­kią si­tu­a­ci­ją ži­no­da­mi kai­my­nai tik­rai ga­lė­jo ty­lė­ti, ir pa­ža­dė­ju­si si­tu­a­ci­ja pa­si­do­mė­ti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mano letena

3 patarimai, kaip prižiūrėti šuns kailį, kad jis atrodytų nepriekaištingai (1)

3 patarimai, kaip prižiūrėti šuns kailį, kad jis atrodytų nepriekaištingai
Mūsų augintiniai, tai mūsų priežiūros ir elgesio su jais atspindys. Ką “įdėsime” į gyvūną – tą ir matysime jų atvaizde. Mūsų užduotis rūpintis jais kaip mažais vaikais, nes juk jie gyvena po mūsų namų stogu. Mes pasirinkome juos ir turime atsakomybę prieš juos, tinkamai ir rūpestingai juos prižiūrėti, mylėti ir tausoti. Juk šie nuostabūs padaužos reikalauja ypatingo dėmesio, patys jie negali susitvarkyti savo kailio, pavalgyti ir nusiprausti, rašoma pranešime spaudai.

Jaudinanti draugystė: sunkiai sergantis berniukas geriausią vaistą rado prieglaudoje (12)

Jaudinanti draugystė: sunkiai sergantis berniukas geriausią vaistą rado prieglaudoje
Irma Mickevičiūtė kartu su sūnumi ieškojo naujo šeimos draugo, kuomet „Vyšnių sodo“ puslapyje pastebėjo katinėlio Žirniuko nuotraukas. Jas išvydęs sūnus Jokūbas neabejojo, kad tai ir yra naujasis jų šeimos narys – taip niekam nereikalingas, paliktas gyvūnas tapo geriausiu sergančio berniuko draugu.

Tendencija: kurių miestų gyventojai labiau lepina kates, o kurių – šunis (8)

Tendencija: kurių miestų gyventojai labiau lepina kates, o kurių – šunis
Dauguma namuose gyvūnus laikančių žmonių žino, kam jų augintiniai tiesiog negali atsispirti. Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ duomenys rodo, kad šeimininkai keturkojus ne tik mėgsta lepinti skanėstais, bet ir rūpinasi, kad augintiniai nesušaltų lauke atvėsus orams. Iš plataus asortimento pirkėjai vienas gyvūnams skirtas prekes renkasi dažniau negu kitas, tad pardavimų duomenys leidžia nustatyti, kuriame mieste daugiau šunų, o kuriame – kačių mylėtojų, teigiama pranešime spaudai.

Šuo laižo kojas: kodėl reikėtų sunerimti? (6)

Šuo laižo kojas: kodėl reikėtų sunerimti?
Patogiai įsitaisęs, šuo pradeda laižyti kojas. Ir laižo... ir laižo... ir niekaip negali sustoti. Kiekvienas, kuriam teko su tuo susidurti, patvirtins, kad tas garsas tikrai „ėda nervus“. Tačiau čia dar mažiausia bėda. Po kiek laiko kailis ant kojų nuo tokio „čiaumojimo“ pradeda keisti spalvą arba dar blogiau – atsiveria žaizdos. Kodėl, atrodo, sveiki šunys taip keistai elgiasi?

Ankstyvos kastracijos kaina: padaryta klaida lemia daugybę ligų (9)

Ankstyvos kastracijos kaina: padaryta klaida lemia daugybę ligų
Kada kastruoti ar sterilizuoti yra beveik amžinas klausimas. Šį kartą kalbėsime ne apie amžinąją diskusiją „ar verta operuoti“, tačiau apie „kada“ – ir pažvelgsime į tai iš sportuojančių, aktyvių šunų pozicijos.

Greičiausių šunų paslaptis: viską lemia įdomi genetinė mutacija

Greičiausių šunų paslaptis: viską lemia įdomi genetinė mutacija
Neretai neįtikėtinai raumeningas gyvūnas apšaukiamas steroidų auka – pavyzdžiui, vipetai, kuriems pasireiškia reta genetinė mutacija. Šuo gali būti maždaug dvigubai sunkesnis už įprastą statistinį vipetą - pavyzdžiui, sverti apie 27 kg. Jų plaučiai ir širdis normalaus dydžio, tad jie turėtų gyventi tiek, kiek ir normalūs vipetai. Šių mutavusių gyvūnų tėvai būna įprastos išvaizdos šunys. Dabartinėmis žiniomis, iš visų šunų tik vipetai ir turi šią mutaciją, iš kitų gyvūnų rūšių ją „pasigauti“ gali pelės, avys, galvijai ir žmonės.

Novos istorija – iš prieglaudos į paskaitų suolus ir socialinių tinklų žvaigždes

Novos istorija – iš prieglaudos į paskaitų suolus ir socialinių tinklų žvaigždes
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų aistra“ dalis. Projekto tikslas – dalintis istorijomis apie augintinius ir jų šeimininkus, kurie sąmoningai, įdomiai ir prasmingai leidžia laiką drauge. Kompanija „Purina“ tiki, kad keturkojai augintiniai kiekvieno žmogaus gyvenimui suteikia įkvepiančių emocijų, naujų patyrimų ir skatina atrasti naujų kasdienybės spalvų.

Veterinarė atsakė į kačių šeimininkams svarbiausius klausimus: ką reikia žinoti? (39)

Veterinarė atsakė į kačių šeimininkams svarbiausius klausimus: ką reikia žinoti?
Mūsų augintiniai negali patys pasiskųsti savo sveikata ir nueiti pas veterinarą, todėl turime prisiimti atsakomybę už jų gerą savijautą. Antradienį DELFI TV Gyvai konferencijoje viešėjo veterinarė ir veterinarijos klinikos vadovė Vaida Misiūnienė, kalbėjusi apie dažniausius kačių sveikatos sutrikimus ir jų sprendimo būdus.

Ką būtina žinoti, kad šuo išvengtų traumų?

Ką būtina žinoti, kad šuo išvengtų traumų?
Nesvarbu, ar norime rimtai sportuoti, ar tik pasivaikščioti, dažną kartu lydi ir visada nuotykiams pasiruošę šunys. Tačiau dėl neatsargaus elgesio jie, kaip ir žmonės, gali susižaloti ir rudens dienas praleisti gydydamiesi traumas.

Valdininkės pasisakymas televizijos žiniose sukėlė tikrą audrą: pasiūlė pjaustyti balso stygas (356)

Valdininkės pasisakymas televizijos žiniose sukėlė tikrą audrą: pasiūlė pjaustyti balso stygas
TV3 žiniose pristatydama naujas Klaipėdos miesto triukšmo prevencijos taisykles, savivaldybės darbuotoja Nina Gendvilienė susilaukė gyvūnų teisių gynėjų pasipiktinimo. Ji siūlo, kad kaimynų ramybę drumsčiantis šunų lojimas turėtų būti sprendžiamas keliant gyvūnams skausmą – naudojant dresūrai skirtas specialias priemones ir pjaunant balso stygas.

Faktai apie kates, kurių tikriausiai nežinojote (9)

Faktai apie kates, kurių tikriausiai nežinojote
Katės – įprasti daugybės namų gyventojai. Nors daug laiko jos praleidžia šalia mūsų, šių paslaptingų būtybių vis dar nesugebėjome pažinti iki galo. Vetvila.lt atrinko įdomiausius faktus apie kates, kuriuos žino ne visi jų šeimininkai.

Beglobiai gyvūnai naujų šeimininkų ieško pažinčių programėlėje „Tinder“ (1)

Beglobiai gyvūnai naujų šeimininkų ieško pažinčių programėlėje „Tinder“
Beglobių gyvūnų organizacijos „Lesė“ augintiniai savo naujų šeimininkų ieško visame pasaulyje populiarioje pažinčių programėlėje „Tinder“. Vieniši žmonės ieškodami antrųjų pusių šioje programėlėje gali atrasti ir vienišų gyvūnų profilių, kurie mielai sutiktų tapti tų žmonių augintiniais.

Iš gaisro gniaužtų gyvūnus išgelbėję ugniagesiai: šunų rojuje vietą tikrai turėsime (4)

Iš gaisro gniaužtų gyvūnus išgelbėję ugniagesiai: šunų rojuje vietą tikrai turėsime
Rugsėjo 27 d., tre­čia­die­nio va­ka­rą, Aly­tu­je, Kaš­to­nų gat­vė­je, esan­čia­me dau­gia­bu­ty­je ki­lo gais­ras. Ug­nia­ge­siams iš bu­to te­ko va­duo­ti dau­giau ne­gu dvi­de­šimt skir­tin­gų gy­vū­nų. Vie­ni jų žu­vo, o dėl ki­tų gy­vy­bės te­ko ko­vo­ti. Ta­čiau tam abe­jin­gi ne­li­kę ug­nia­ge­siai pa­da­rė vis­ką, kad ma­ži gy­vū­nė­liai tu­rė­tų dar vie­ną šan­są gy­ven­ti.

Jaudinanti nuskriaustų gyvūnų istorija: iš purvyno – į mylinčių šeimininkų lovą (52)

Jaudinanti nuskriaustų gyvūnų istorija: iš purvyno – į mylinčių šeimininkų lovą
Vilniaus rajone, Kenos kaime, dviejų kalyčių laisvę ribojo 50 centimetrų ilgio grandinė, kuria jos galėjo pasiekti tik namais tapusią lentą, atremtą į sieną. Vos vienas skambutis kardinaliai pakeitė baisiomis sąlygomis gyvenusių gyvūnų kasdienybę – nepraėjus nė savaitei, jie jau miegojo nebe purvyne, o naujų šeimininkų lovose.

Kaip teisingai kelti šunis? (4)

Kaip teisingai kelti šunis?
Maži šuneliai labai populiarūs – toks gyvūnėlis bus puikus augintinis net nedideliame miesto bute. Jis neužima daug vietos ir vis dar geba žmones džiuginti šuniškomis linksmybėmis. Tačiau maži šunys turi dvi dideles problemas: prastą veisimą (populiarios puppy mills`ų aukos) ir neretai kenčia nuo silpnų nugarų. Įdomu, kad nugaros problemų turintys nedidelių veislių atstovai dažnai nešami „per pažastis“, kojas paliekant tabaluoti ore, o savininkai net nesusimąsto, kad tai žalinga.