Iš gaisro gniaužtų gyvūnus išgelbėję ugniagesiai: šunų rojuje vietą tikrai turėsime

 (4)
Rugsėjo 27 d., tre­čia­die­nio va­ka­rą, Aly­tu­je, Kaš­to­nų gat­vė­je, esan­čia­me dau­gia­bu­ty­je ki­lo gais­ras. Ug­nia­ge­siams iš bu­to te­ko va­duo­ti dau­giau ne­gu dvi­de­šimt skir­tin­gų gy­vū­nų. Vie­ni jų žu­vo, o dėl ki­tų gy­vy­bės te­ko ko­vo­ti. Ta­čiau tam abe­jin­gi ne­li­kę ug­nia­ge­siai pa­da­rė vis­ką, kad ma­ži gy­vū­nė­liai tu­rė­tų dar vie­ną šan­są gy­ven­ti.
Šuo
© Shutterstock

Pa­sig­lem­žė aš­tuo­nias gy­vy­bes

Gais­ras dvie­jų kam­ba­rių, 47 kvad­ra­ti­nių met­rų bu­te ki­lo po 17 va­lan­dos. Tuo me­tu šei­mi­nin­kė bu­vo iš­vy­ku­si į kai­mą, tad apie iš­ti­ku­sią ne­lai­mę jai pra­ne­šė pa­rei­gū­nai.

Apie gais­rą tar­ny­bas in­for­ma­vo kai­my­nai, užuo­dę vis ašt­rė­jan­tį dū­mų kva­pą. At­vy­kus ug­nia­ge­siams, dū­mų nie­kur ne­si­ma­tė, ta­čiau ko­pė­čio­mis į bal­ko­ną už­li­pę pa­rei­gū­nai pa­ste­bė­jo pri­dū­min­tą kam­ba­rį.

Ka­dan­gi bal­ko­nas ir kam­ba­rys bu­vo už­krau­tas na­mų apy­vo­kos daik­tais, te­ko lauž­ti bu­to du­ris. Už­ge­si­nus at­vi­ra lieps­na de­gu­sius du te­le­vi­zo­rius, ug­nia­ge­siai su­ra­do dū­muo­se be­si­kan­ki­nan­čių gy­vū­nų bū­rį.

Vie­ni jų jau bu­vo be są­mo­nės, ki­ti – be gy­vy­bės žen­klų, dar li­ku­sius są­mo­nin­gus gy­vū­nus su­spė­ta iš­neš­ti į lau­ką. Na­mo gy­ven­to­jus taip pat te­ko eva­kuo­ti.

„Pa­te­ki­mą į bu­tą la­bai ap­sun­ki­no už­krau­ti įvai­rūs daik­tai, dė­žės, te­ko jė­ga iš­stum­ti kam­ba­rio, ku­ria­me bu­vo gy­vū­nai, du­ris. Jos net su­lū­žo. Kam­ba­ry­je ap­ti­ko­me ke­liais aukš­tais vie­nas ant ki­to su­krau­tus gar­dus, o juo­se bu­vo sep­ty­ni triu­šiai, dvi jū­rų kiau­ly­tės, du ežiai, dvi pa­pū­gos, vie­nas ba­lan­dis, vie­na la­bo­ra­to­ri­nė žiur­kė. Kam­ba­ry­je bu­vo ir sep­ty­ni šu­ne­liai, du iš jų jau bu­vo be są­mo­nės, o dar vie­nas – be gy­vy­bės žen­klų. Vir­tu­vė­je bu­vu­sios trys ka­tės, kur dvi iš jų, už­dū­mi­nus kam­ba­rius, pa­si­slė­pė vo­nio­je, o dar vie­na, vos iš­lau­žus du­ris, spru­ko į laip­ti­nę ir pri­sig­lau­dė pas kai­my­nus“, – pa­sa­ko­jo į įvy­kį iš­kvies­tas Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas Da­rius Va­la­vi­čius.

Bū­tent jis ini­ci­ja­vo gy­vū­nų gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją, vi­si bu­vo sku­biai iš­neš­ti į lau­ką, o jau są­mo­nę pra­ra­du­siems dviem šu­nims D.Va­la­vi­čius kar­tu su ki­tais dviem sa­vo ko­le­go­mis ug­nia­ge­siais –pa­mai­nos va­du An­driu­mi Lie­gu­mi bei Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus vai­ruo­to­ju Vy­tu Šve­du – da­rė dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą bei šir­dies ma­sa­žą.

At­vy­ku­sių grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos me­di­kų ug­nia­ge­siai pa­pra­šė de­guo­nies jiems at­gai­vin­ti. Kad gy­vū­nė­liai grei­čiau at­si­gau­tų, juos ug­nia­ge­siai ap­lais­tė van­de­niu. Lai­mei, abu šu­ne­liai at­si­ga­vo, tik vie­no jų drau­go gy­vy­bė bu­vo jau už­ge­su­si. Ne­gy­vam šu­ne­liui prieš ke­le­tą die­nų bu­vo at­lik­ta ope­ra­ci­ja.

„La­bai gai­la gy­vū­nų, skau­du bu­vo žiū­rė­ti ir į su­grį­žu­sią ver­kian­čią jų šei­mi­nin­kę. Mes da­rė­me vis­ką, kad juos iš­gel­bė­tu­me. Juk gy­vū­nai ne­kal­ti, jie ir­gi gy­vi pa­da­rai. Džiau­gia­mės bent tuo, kad pa­vy­ko iš­gel­bė­ti dvie­jų są­mo­nę pra­ra­du­sių šu­ne­lių gy­vy­bę. Šu­nų ro­ju­je vie­tą tik­rai tu­rė­si­me“, – at­slū­gus įtam­pai po įvy­kių juo­ka­vo D.Va­la­vi­čius ir pri­dū­rė nuo­šir­džiai dė­ko­jan­tis me­di­kams, ku­rie da­vė de­guo­nies gy­vū­nams at­gai­vin­ti.

Ug­nia­ge­siai ra­do ir dau­giau ne­gy­vų pa­da­rė­lių: vie­nas triu­šis, vie­na jū­rų kiau­ly­tė, la­bo­ra­to­ri­nė žiur­kė, dvi pa­pū­gos ir ba­lan­dis. Tai­gi gais­ras iš vi­so pa­sig­lem­žė aš­tuo­nias bu­to sa­vi­nin­kės au­gin­ti­nių gy­vy­bes.

Pa­aiš­kė­jo, kad gais­ro ži­di­nys bu­vo te­le­vi­zo­riaus prie­dė­lis. Bu­te esan­ti elek­tros ins­ta­lia­ci­ja yra ne­tvar­kin­ga ir to­liau ke­lia pa­vo­jų. Ma­no­ma, kad į elek­tros liz­dą įkiš­tas prie­dė­lio lai­das ėmė ki­birkš­čiuo­ti, mat kam­ba­rys bu­vo ap­krau­tas daik­tais, ant jų nu­kri­tu­si ki­birkš­tis ga­lė­jo įplieks­ti ug­nį. Vi­siš­kai su­de­gė kam­ba­ry­je ant kė­džių sto­vė­ję du te­le­vi­zo­riai.

Gy­vū­nus į bu­tą par­ve­žė tik lai­ki­nai

Dau­giau kaip ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų bu­to sa­vi­nin­kė, ki­lus gais­rui, bu­vo iš­vy­ku­si į kai­mo so­dy­bą, iš ku­rios tu­rė­jo ar­ti­miau­siu me­tu iš­si­kraus­ty­ti, nes ją par­da­vė. Ki­tą die­ną po gais­ro kal­bin­ta mo­te­ris ne­slė­pė grau­du­lio dėl iš­ti­ku­sios ne­lai­mės: „Di­de­lis stre­sas, ne­lai­mė, gai­la gy­vū­nų. Se­niai jau juos au­gi­nu. Ro­dos, lyg ty­čia, par­si­ve­žiau vi­sus juos iš kai­mo lai­ki­nai, nes tu­riu iš­si­kraus­ty­ti iš so­dy­bos. Ne­tru­kus tu­rė­jau per­si­kel­ti į nau­ją so­dy­bą ir šią sa­vai­tę iš­vež­ti į ten gy­vū­nus. Ir va, gais­ras...“

Mo­te­ris ti­ki­no, kad na­muo­se ke­le­tą me­tų lai­kė tik po­rą šu­niu­kų, ta­čiau kai­my­nai pa­sa­ko­jo ki­taip. Esą bu­to šei­mi­nin­kė la­bai ne­tvar­kin­ga, jau ke­le­rius me­tus bu­te knibž­dė­jo vi­sas zo­o­lo­gi­jos so­das, ir skun­dė­si, kad nuo bu­to sklin­dan­čio ir po vi­są laip­ti­nę jun­ta­mo tvai­ko net gal­va svaigs­ta. Esą žie­mą kai­my­nai pri­vers­ti net lan­gus ati­da­ri­nė­ti, nes ki­taip kva­pas akis, kvė­pa­vi­mo ta­kus grau­žia. Dėl to ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai su gy­vū­nų au­gin­to­ja pyks­ta­si, la­bai ne­su­ta­ria.

„Kva­pas iš­ties ašt­ro­kas, net pa­skli­dę dū­mai jo ne­pra­mu­šė. Bu­te taip pat tvar­kos trū­ku­mas, ta­čiau ne­ga­lė­čiau teig­ti, kad gy­vū­nai bu­vo ne­pri­žiū­rė­ti, prie­šin­gai, prie kiek­vie­no gar­de­lio jiems pa­lik­ta mais­to, o gy­vū­nų iš­vaiz­da, kai­liai iš­puo­se­lė­ti“, – pa­klaus­tas apie gy­vū­nų prie­žiū­ros ko­ky­bę sa­kė ug­nia­ge­sys D.Va­la­vi­čius.

Ne­ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, per gan trum­pą lai­ką gy­ve­ni­mas gy­vū­nų my­lė­to­jai su­da­vė ir dar vie­ną skau­dų smū­gį – maž­daug prieš du mė­ne­sius ji pa­lai­do­jo sa­vo mo­ti­ną. Po šios ne­tek­ties mo­te­ris par­da­vė kai­me tu­rė­tą so­dy­bą ir įsi­gi­jo ki­tą. O bu­tas, ku­ria­me ki­lo gais­ras, pri­klau­sė jos tė­vams.

Mo­te­riai bu­vo sun­ku rink­ti žo­džius ir kal­bė­ti apie dar ke­lias ne­tek­tis po gais­ro. „Ži­no­te, ne­no­riu kal­bė­ti, man ne­rei­kia re­kla­mos, ir taip jau čia vi­si puo­la... O juk to­liau gy­ven­ti rei­kia, be to, tu­riu du vai­kus, ne­no­riu, kad tai kaip nors pa­veik­tų juos“, – kal­bė­jo aly­tiš­kė ir ti­ki­no sku­ban­ti, tu­rin­ti daug dar­bo – rei­kia ei­ti į par­duo­tu­vę, pri­si­pirk­ti prie­mo­nių ir iš­si­va­ly­ti bu­tą, ap­rū­ku­sį kam­ba­rį.

Prieš baig­da­ma po­kal­bį dar klus­te­lė­jau, ar gais­ras stip­riai nu­nio­ko­jo bu­tą, o mo­te­ris at­sa­kė, kad vie­ną kam­ba­rį reiks ka­pi­ta­liai re­mon­tuo­ti, nes vis­kas ap­rū­ko, ap­juo­do, o ki­to­se pa­tal­po­se dar ga­li­ma gy­ven­ti.

Iš­kvie­tė tar­ny­bas

Ka­dan­gi ug­nia­ge­siams į de­gan­čio bu­to vi­dų pa­tek­ti bu­vo ga­li­ma tik iš­lau­žus du­ris, te­ko kvies­ti ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus. Šie, su­ži­no­ję apie bu­te lai­ko­mus lau­ki­nius gy­vū­nus – ežius, apie tai in­for­ma­vo ir Aly­taus ap­lin­ko­sau­gi­nin­kus.

„Ap­žiū­rė­ję si­tu­a­ci­ją, iš mo­ters pa­ė­mė­me ne­lais­vė­je lai­ky­tus ežiu­kus, nes jie yra lau­ki­nės gam­tos gy­ven­to­jai, o na­mi­nius, de­ko­ra­ty­vi­nius gy­vū­nus pa­li­ko­me šei­mi­nin­kei, nes jie bu­vo pri­žiū­rė­ti, šva­rūs, pa­mai­tin­ti, nar­vai taip pat šva­rūs, mais­to tu­rė­jo, tad at­vy­ku­siems „Nu­a­ro“ dar­buo­to­jams ne­bu­vo pa­grin­do pa­im­ti gy­vū­nus. No­riu pa­gir­ti, kad šio­je si­tu­a­ci­jo­je nuo­sta­biai ir taip nuo­šir­džiai dir­bo ug­nia­ge­siai, at­vy­kę ra­dom la­bai tvar­kin­gai su­tvar­ky­tus gy­vū­nus, jie gy­vus at­sky­rė nuo ne­gy­vų. Mums ne­rei­kė­jo lip­ti per la­vo­nė­lius. Taip pat Aly­taus re­gio­no gy­vū­nų glo­bos na­mų „Nu­a­ro“ dar­buo­to­jai ge­ra­no­riš­kai at­vy­ko pa­dė­ti, nors jiems pa­gal su­tar­tį ir ne­pri­klau­sė iš pri­va­čių as­me­nų uti­li­zuo­ti gy­vū­nų kū­nus“, – taip si­tu­a­ci­ją pa­ko­men­ta­vo Aly­taus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Ad­mi­nist­ra­vi­mo ir tei­sės sky­riaus ve­dė­ja Ir­ma Jest­rems­kie­nė.

Beje, ugniagesys D.Valavičius priklauso tarptautiniam gelbėtojų būriui, todėl tvarką, kaip reikia elgtis su nukentėjusiaisiais ištikus įvairioms katastrofoms, nelai­mėms, jis puikiai žino iš čia.

I.Jestremskienei te­ko pa­ben­drau­ti ir su pa­čia gy­vū­nų au­gin­to­ja. Ji ti­ki­no, kad ežiu­kus ne­lais­vė­je lai­kė nuo pra­ėju­sių me­tų ge­gu­žės mė­ne­sio, sa­kė, kad juos jau su­au­gu­sius ra­do su­žeis­tus, iš­gy­dė ir au­gi­no. I.Jest­rems­kie­nė pa­ti­ki­no, kad pa­imant iš mo­ters ežiu­kus, ji ne­si­prie­ši­no, tik jau­di­no­si, ar jie lais­vė­je iš­gy­vens.

Maž­daug pus­an­trų me­tų ne­lais­vė­je au­gin­ti ežiu­kai, kaip pa­aiš­kė­jo pa­te­lė ir pa­ti­nė­lis, bu­vo per­duo­ti į „Nu­a­ro“ spe­cia­lis­tų ran­kas. Jie, su­ži­no­ję apie į gais­ro gniauž­tus bu­te pa­te­ku­sius gy­vū­nus, į įvy­kį at­sku­bė­jo ne­dels­da­mi. „Iš­gir­dę apie šį at­ve­jį ne­ga­lė­jo­me lik­ti abe­jin­gi ir iš ge­ros šir­dies at­sku­bė­jo­me pa­dė­ti iš gais­ro iš­va­duo­tiems gy­viems li­ku­siems gy­vū­nams. Ma­nė­me, kad rei­kės juos po ne­lai­mės pri­glaus­ti. Du ežiu­kus per­da­vė­me į ša­lia Aly­taus esan­čios pri­va­čios so­dy­bos gy­ven­to­jo ran­kas. Jie pa­leis­ti į lais­ves­nį ap­tva­rą ša­lia so­dy­bos. Tie­sa, ku­rį lai­ką jie bu­vo ste­bi­mi, nes vie­nas ežiu­kas bu­vo kiek van­go­kas, ta­čiau da­bar ir jis at­si­ga­vo. Be to, jie ne­tru­kus su­lauks ir tre­čio drau­go iš Kau­no. Tai jau­nas ežiu­kas, ku­ris pats vie­nas lais­vė­je tik­rai ne­iš­gy­ven­tų, ta­čiau ti­ki­mės, kad vi­siems trims kar­tu bus leng­viau, jie iš­mo­kys vie­nas ki­tą“, – pa­sa­ko­jo „Nu­a­ro“ va­do­vė Jur­gi­ta Gus­tai­tie­nė.

Mo­te­ris ti­ki­no, kad gais­ro pa­vo­jų iš­gy­ve­nę ežiu­kai gy­ven­ti lau­ki­nė­je gam­to­je yra pa­si­ruo­šę, tad į lais­vę jie iš­eis pa­tys, kai tik no­rės.

Pa­žei­džia ge­ro­vės nor­mas

Šiek tiek ap­ri­mus įtam­pai dėl gais­ro, dau­gu­mai šiuo įvy­kiu be­si­do­min­čių gy­ven­to­jų ky­la klau­si­mas, kas gi lau­kia iš­va­duo­tų ir po gais­ro iš­gy­ve­nu­sių gy­vū­nų, juk jiems vi­siems gy­ven­ti po vie­nu sto­gu, ma­ža­me, už­krau­ta­me ir ne­tvar­kin­ga­me bu­te, yra ne­įma­no­ma, esą tai pa­žei­džia vi­sas gy­vū­nų ge­ro­vės nor­mas.

To pa­klau­siau Aly­taus mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos va­do­vo Ro­mo Čer­niaus. Apie šį įvy­kį, kaip jis tei­gė, su­ži­no­jo iš ži­niask­lai­dos. Į tar­ny­bą šiuo klau­si­mu nie­ka­da nie­kas ne­si­krei­pė ir dėl ne­tin­ka­mų, an­ti­sa­ni­ta­ri­nių gy­vū­nų lai­ky­mo są­ly­gų nie­kas taip pat ne­si­skun­dė. De­ja, kol nie­kas apie tai ne­pra­neš, tar­ny­ba nie­ko im­tis ne­ga­li, to­kia jau ta biu­ro­kratinė tvar­ka.

„Tam, kad mes ga­lė­tu­me im­tis ko­kių nors veiks­mų, mus tu­rė­tų in­for­muo­ti bent jau po­li­ci­ja. Da­bar ne­tu­riu jo­kio pre­teks­to ir ne­ga­liu nie­ko pa­ko­men­tuo­ti. Man tik įdo­mu, kur vi­są tą lai­ką bu­vo kai­my­nai, ko­dėl jie ty­lė­jo ir nie­kur ne­si­krei­pė, nes pa­pras­tai nieks ne­to­le­ruo­ja to­kios gau­sy­bės gy­vū­nų bu­te“, – sa­kė R.Čer­nius.

Jei­gu koks nors pra­ne­ši­mas pa­siek­tų tar­ny­bą, tuo­met spe­cia­lis­tai aiš­kin­tų­si, ar tie gy­vū­nai yra re­gist­ruo­ti, ar mo­te­ris sa­vi­nin­kė, ar tik lai­ky­to­ja. Pa­sak R.Čer­niaus, ar šei­mi­nin­kė bū­tų nu­baus­ta už gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mo pa­žei­di­mą, už ne­tin­ka­mas jų lai­ky­mo są­ly­gas, taip pat nė­ra aiš­ku, si­tu­a­ci­ją rei­kia įver­tin­ti kon­kre­čiai.

Lie­tu­vos gy­vū­nų tei­sių ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vė Bri­gi­ta Ky­man­tai­tė taip pat tvir­ti­no gir­dė­ju­si apie šį at­ve­jį, ta­čiau dėl jo į jos va­do­vau­ja­mą or­ga­ni­za­ci­ją taip pat kreip­ta­si ne­bu­vo. Ji pa­tvir­ti­no, kad iš vie­šai ži­no­mos in­for­ma­ci­jos yra aiš­ku, jog taip lai­ko­mi gy­vū­nai tik­rai ne­ga­lė­jo bū­ti. Tai tik­rai pa­žeis­tos nor­mos.

„Aly­taus mies­to gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lė­se tu­ri bū­ti api­brėž­ta, kiek kvad­ra­ti­nių met­rų tu­ri tu­rė­ti gy­vū­nas, kad jo ge­ro­vė ne­bū­tų pa­žeis­ta. Pa­gal Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos pa­tvir­tin­tą ap­ra­šą, yra nu­ma­ty­ti pa­skai­čia­vi­mai plo­to pa­gal bu­to dy­dį ir gy­vū­ną. Aš ma­nau, kad šiuo at­ve­ju ta­me bu­te bu­vęs gy­vū­nų skai­čius ge­ro­kai per­tek­li­nis. O mū­sų veiks­mai ap­si­ri­bos tik pa­si­do­mė­ji­mu, ko­dėl taip bu­vo lei­džia­ma. Jei­gu jo­kių ofi­cia­lių pra­ne­ši­mų apie to­kią si­tu­a­ci­ją nė­ra bu­vę, tar­ny­bos pa­čios apie tai juk ži­no­ti ne­ga­lė­jo. Tai mo­te­riai ga­lė­tų bū­ti tik įteik­tas įspė­ji­mas dėl di­de­lio kie­kio gy­vū­nų lai­ky­mo bu­te ar­ba skir­ta ke­lių eu­rų bau­da. Ver­tin­ti da­bar sun­ku, vis­kas pri­klau­sy­tų ir nuo to, ko­kia tų gy­vū­nų būk­lė, iš­vaiz­da, ar jie pri­žiū­rė­ti, ar pa­skie­py­ti“, – tei­gė mo­te­ris, su­abe­jo­ju­si, ar apie to­kią si­tu­a­ci­ją ži­no­da­mi kai­my­nai tik­rai ga­lė­jo ty­lė­ti, ir pa­ža­dė­ju­si si­tu­a­ci­ja pa­si­do­mė­ti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mano letena

Keli patarimai, kad augintiniams šventės nevirstų košmaru

Keli patarimai, kad augintiniams šventės nevirstų košmaru
Didžiųjų metų švenčių metu norisi ir papuošti namus, ir palepinti augintinius, tačiau kartais net patys geriausi ketinimai sulaukia priešingo efekto. Didžiausia problema – kaip apsaugoti keturkojį nuo „nesąmonių pririjimo“ ir išlaikyti namų dekoracijas saugias. Dėl to siūlome šiuos paprastus patarimus, kurie padės išvengti rimčiausių problemų.

Direktorius uždraudė maitinti kates prie gimnazijos: reginys sukėlė pasipiktinimą (52)

Direktorius uždraudė maitinti kates prie gimnazijos: reginys sukėlė pasipiktinimą
Akademijos gimnazija turi rimtų bėdų. Jos kieme gyvena keliolika benamių kačių, kurios, kažkam neatsakingai jas pašėrus prie įstaigos pagrindinių durų, iš ten nebesitraukia. Lyg to būtų maža, viena gyvūnų gerovės tarnyba gimnazijos direktorių Liudą Tauginą kaltina žiauriu elgesiu su gyvūnais – neva dėl to, kad šis draudžia mokiniams ir aplinkiniams gyventojams maitinti kates, šios iš bado jau ėda viena kitą.

Nufilmuoti išskirtiniai policijos šuns sugebėjimai: štai taip jis sulaiko nusikaltėlį (19)

Nufilmuoti išskirtiniai policijos šuns sugebėjimai: štai taip jis sulaiko nusikaltėlį
Tarnybiniai šunys - ištikimi pareigūnų pagalbininkai. Tuo įsitikinęs Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiasis patrulis Liudas Skripkauskas. Jis DELFI vaizdo reportaže pademonstruoja, ką iš tiesų gali tarnybinis šuo ir pasakoja, ko reikia, kad keturkojis taptų tobulu pareigūnu.

Šunų sveikatos problemos, kurias gali išspręsti reabilitacijos terapija

Šunų sveikatos problemos, kurias gali išspręsti reabilitacijos terapija
Fizinės reabilitacijos tikslas – atkurti normalų ar beveik normalų judėjimą ir raumenų bei skeleto funkcijas. Manualinė terapija apima masažą, tempimo ir pasyvių judesių pratimus bei sąnarių mobilizaciją. Taip pat galima pasitelkti šilumos ir šalčio terapiją, elektros stimuliaciją, lazerio terapiją ir terapinį ultragarsą. Reabilitacijos metu naudojami ir tiksliniai pratimai, jų atlikimui pasitelkiamos tokios priemonės kai specialūs treniruokliai – kamuoliai, bėgtakiai, cavalettti, baseinai.

Kaip su augintiniu keliauti žiemą?

Kaip su augintiniu keliauti žiemą?
Keliauti ar išeiti pasivaikščioti su savo keturkoju žiemą – vienas malonumas. Kad malonumas netaptų problema, reikia žinoti tam tikras taisykles ir jų laikytis, nes net ir gerai įmitęs ilgakailis keturkojis šaltyje gali stipriai nukentėti, rašoma pranešime spaudai.

Katė bijo triukšmo: kaip jai padėti (3)

Katė bijo triukšmo: kaip jai padėti
Paprastai, kai kalbame apie augintinių baimes gamtos stichijų ar naujametinio šurmulio akivaizdoje, omenyje turime šunis - jie cypia ar slepiasi, bando pasprukti, o jų raminimo būdų yra daugybė. Tačiau daugybė kačių perkūnijos ar fejerverkų metu taip pat ima jaudintis. Jei triukšmas katei sukelia nerimą, šie patarimai gali padėti jai išlikti ramesnei.

Garbanotieji bišonai – aristokratų šunys, paperkantys meilumu ir pozityvumu (13)

Garbanotieji bišonai – aristokratų šunys, paperkantys meilumu ir pozityvumu
Garbanotieji bišonai, dar žinomi kaip Frizos bišonai, jau kuris laikas yra viena populiariausių veislių Lietuvoje. Pirmoji į mūsų šalį šios veislės šuniukus dar prieš penkiolika metų įvežė ir pradėjo veisti kinologė, veislyno „Tauras Kennel“ įkūrėja Janita Januškauskaitė-Plungė, rašoma pranešime spaudai.

Rekonstruotas akvariumas atsiveria visu grožiu (7)

Rekonstruotas akvariumas atsiveria visu grožiu
Gruodžio 3 dieną po rekonstrukcijos atidaromas Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumas. Tai – vienas patraukliausių ir unikaliausių turizmo objektų ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Akvariumas, kaip Jūrų muziejaus sudėtinė dalis, Nerijos forte buvo įrengtas 1979 metais. Jo rekonstrukcija sutapo ir su kitais šio išskirtinio paveldo objekto tvarkymo darbais: dar vasarą išvalytas gynybinis griovys, restauruoti kaponyrai, įrengtos dvi naujos istorinės ekspozicijos, rašoma Lietuvos jūrų muziejaus pranešime spaudai.

Palikti sniegynuose, arba Taro ir Jiro istorija (5)

Palikti sniegynuose, arba Taro ir Jiro istorija
Turbūt daug kas žino filmą „Eight Below“ („Palikti sniegynuose“) – gražią istoriją apie kinkinių šunis, paliktus Šiaurės platybėse. Kai kas gal atkreipė dėmesį į tą faktą, kad filmas sukurtas remiantis tikrais įvykiais. Galbūt netgi yra kokią grupelė žmonių, kurie yra girdėję, jog egzistuoja kita „Eight Below“ versija. Kažkas greičiausiai ją netgi matė, o vienas kitas netgi pasidomėjo faktais apie tikruosius istorijos herojus.

Aliaskos malamuto augintoja: nesirinkite šunų dėl gražių akių ar minkšto kailio (11)

Aliaskos malamuto augintoja: nesirinkite šunų dėl gražių akių ar minkšto kailio
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų aistra“ dalis. Projekto tikslas – dalintis istorijomis apie augintinius ir jų šeimininkus, kurie sąmoningai, įdomiai ir prasmingai leidžia laiką drauge. Kompanija „Purina“ tiki, kad keturkojai augintiniai kiekvieno žmogaus gyvenimui suteikia įkvepiančių emocijų, naujų patyrimų ir skatina atrasti naujų kasdienybės spalvų.

Statuso šunys – išpūstas burbulas ar reali problema?

Statuso šunys – išpūstas burbulas ar reali problema?
„Statuso šunys“ - ši frazė populiariausia Jungtinėje Karalystėje ar JAV. Trumpai tariant, ja apibūdinami „kietų bičiukų“ šunys. Nors reikalas atrodo paprastas, išties jis apipintas mitais – o liūdniausia, kad veislių pasirinkimą tam tikroje visuomenės grupėje taip pat nulėmė legendos bei padavimai. Dėl to dabar asmuo, už pavadžio besivedantis stafuką kirptomis ausimis, daugelio bus išvadintas nusikaltėliu ar buduliu – net jeigu būtų pačios tyriausios sielos atstovas visoje planetoje.

Ištyrė kačių augintojų elgesį: vis dar laikosi klaidingos nuomonės (6)

Ištyrė kačių augintojų elgesį: vis dar laikosi klaidingos nuomonės
Šių metų spalio mėnesį „Purina ONE“ inicijavo socialinį projektą „Kačių sveikatos mėnuo“. Šešias savaites trukusio projekto metu buvo norima išsiaiškinti, ar kačių savininkai žino, kaip užtikrinti visavertį, sveiką ir laimingą gyvenimą savo augintinei, teigiama pranešime spaudai.

Šunų augintoja Kristina: gyvūnų gerovė priklauso nuo mūsų (4)

Šunų augintoja Kristina: gyvūnų gerovė priklauso nuo mūsų
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų aistra“ dalis. Projekto tikslas – dalintis istorijomis apie augintinius ir jų šeimininkus, kurie sąmoningai, įdomiai ir prasmingai leidžia laiką drauge. Kompanija „Purina“ tiki, kad keturkojai augintiniai kiekvieno žmogaus gyvenimui suteikia įkvepiančių emocijų, naujų patyrimų ir skatina atrasti naujų kasdienybės spalvų.

Bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais: daug lemia asmeninis specialisto požiūris (3)

Bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais: daug lemia asmeninis specialisto požiūris
Nors teisės aktai numato gana nemažas baudas ir bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais ar jų nepriežiūrą, jų taikymas realybėje stringa, nes institucijos nesupranta, kas už ką yra atsakingas gyvūnų gerovės srityje. Taip LRT.lt sako VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė. „Jos neturi ne tik kompetencijos, bet dažnai pritrūksta ir elementaraus noro, nes jiems tai „tik gyvūnas“, – kalba pašnekovė.

Labai retos, bet įspūdingos išvaizdos gyvūnai (1)

Labai retos, bet įspūdingos išvaizdos gyvūnai
Jei teko girdėti apie graikus ir jų mitologiją, turbūt padaras, vadinamas chimera, nebus didelė naujiena. Jos aprašymai skiriasi - ji turėjusi ožio kūną, gyvatės ar drakono uodegą ir liūto ar ožio galvą bei alsavo ugnimi.