Dresuotoja Erna: vaiko ir šuns draugystė – ypatinga ir įkvepianti

Šunį įsigijome ne vaikams, o dėl vaikų – kažkur girdėta, ar ne? Kaunietė Erna Valčiukienė, trijų borderkolių ir šelčio savininkė šimtu procentų pritaria šiam posakiui ir priduria, kad atsakomybė už šunį visada tenka suaugusiesiems. Ir ši atsakomybė reiškia kur kas daugiau, nei pasirūpinti fiziologiniais gyvūno poreikiais. Suaugusieji atsako už tarpusavio santykių tarp vaiko ir šuns kūrimą, jie lemia, kaip vaikas sutars su šunimi ir kaip jausis šuo, gyvendamas šalia vaiko.

Apie šunų ir vaikų santykius geriausia kalbėtis su tais, kurie sukaupė daug patirties ir žinių. Kauno šunų dresūros ir sporto centro įkūrėjų Ernos ir Algio Valčiukų patirtis būtent tokia. Erna su šunimis užsiima jau 20, o Algis – 30 metų. Ir tai dar ne viskas: jų dukrelės Luknės patirtis su šunimis – 5 metai, nes būtent tiek metų yra šiai žaviai, vietoje nenustygstančiai šunų mylėtojai.

Kinologinės patirties ši pora nesureikšmina. Jie mano, kad šunų dresūra yra ta sritis, kur galimybių mokytis bei tobulėti klodai yra neišsemiami.

Kaip atsitiko, kad Valčiukų dukra Luknė nuo pat gimimo yra ne tik labai susidomėjusi šunimis, bet jau dalyvauja vaikiškose varžybose, moko šunis triukų.

„Kai Luknė gimė, mūsų šeimoje buvo trys borderkoliai, o šeltukas, sena mano svajonė, atsirado vėliau, – pasakoja šunų dresuotoja, Luknės mama Erna Valčiukienė. – Norėjau sportinių linijų bi-blue kalytės būtent iš vieno Austrijos šelčių veislynų ir labai ilgai jos laukiau. Šeltį įsigijome tikrai ne vaikui, o gera komanda jiedvi su Lukne tapo visai neplanuotai. Tikiuosi, kad ateityje pavyks būtent man dalyvauti su šeltuku varžybose, tuo labiau, kad dukrelės absoliuti favoritė ir numylėtinė yra borderkolių kalytė Mi – jas sieja išskirtinis ryšys ir tarpusavio supratimas.“

Mažoji Luknė suvokia šunis kaip savo šeimą, jai natūralu ir įprasta būti gyvūnų kompanijoje. Mergaitė nuoširdžiai myli visus šunis – pakalbina, pažaidžia, paglosto, pasiūlo skanėstą. Todėl Luknės mama pabrėžia paprastą, bet labai svarbų dalyką: ir šunys, ir vaikai šeimoje turi jaustis gerai. Perdėtai atsargūs jie niekada nebuvo, tačiau dukros ir šunų tarpusavio santykius visada laikė savo atsakomybe, nepaliko šių reikalų savieigai: „Nuo mažens Luknę mokėme: kiekvienas gyvūnas turi savo asmeninę erdvę, savo komforto supratimą; šuns norai nebūtinai tą akimirką sutampa su tavo norais; šunis reikia ne tik mylėti, bet ir jais rūpintis, saugoti, globoti.“

Šeimai įsigijus augintinį, specialistai paprastai pataria sudėlioti hierarchijos laiptelius, nurodo, kad šuo turi stovėti ant žemiausiojo laiptelio – tik ten jo vieta. O Luknės mama apie hierarchiją turi štai tokią nuomonę: „Mes šeimoje hierarchijos laiptelių nedėliojame. Mūsų tarpusavio ryšys puikus, nepaskęstame perteklinėse taisyklėse, kuris turėtų pro duris pralėkti pirmas ar kuris valgys pirmas, tačiau visi mūsų šunys žino: sprendimus, susijusius su naujų šeimos narių atsiradimu, priimame mes ir dėl to nei vienas „neprieštarauja“. Tačiau jie taip pat puikiai žino, kad mes visada ir visur rūpinamės jų gerove, laisvalaikiu, saugumu bei ramybe.“

Ernai ir Algiui Valčiukams visada buvo svarbu, kad vaikas šunims asocijuotųsi su pozityvia patirtimi, todėl jie iš anksto numatė tam tikrus žingsnius, nemažai padirbėjo, kurdami būtent tokius tarpusavio santykius.

„Treniruotės niekada nebuvo mūsų plano dalis, nes niekada nemanėme, kad toks mažas vaikas gali sėkmingai treniruoti šunį, žaisti ir bendrauti su juo, – pirmuosius mažosios šunų „dresuotojos“ žingsnius, žengtus dresūros aikštelėje, su šypsena prisimena moteris. – Luknė mus daug kuo nustebino ir daug ko išmokė.“

Šunų dresūros ir sporto centre „Nasrai“ dresuotojai Valčiukai organizuoja vaikų grupes, kur mažieji gyvūnų mylėtojai mokosi ne tik dresūros paslapčių, bet ir pagarbaus elgesio su augintiniais, sportuoja su šunimis. Vaikams organizuojamos sporto su šunimis varžybos, stovyklos ir užsiėmimai. Sutikite: nei didelės šlovės, nei medalių tai neatneša, bet Erna Valčiukienė šioje veikloje mato įkvėpimo šaltinį: „Mes mylime vaikus ir šunis, tai mūsų pašaukimas ir aistra, todėl jokiam vargui čia nėra vietos. Laukiame kiekvienos treniruotės, kurioje dalyvauja vaikai – tos akimirkos, kai vaikui reikia JO šuns, o šuniui reikia JO vaiko, yra ypatingos ir įkvepiančios.“

Vaiko ir mažojo augintinio tema be galo plati ir turbūt nerasite žmogaus, kuris vaikystėje neturėjo savo svajonių šuniuko, na, bent jau pas močiutę kaime tokį visada turėjo. Tačiau kaip elgtis tėvams, kai vieną dieną jų dukra ar sūnus pareiškia, kad šuniuką jau turi ir tas, ir anas, o jis vienintelis toks nelaimingas be savo augintinio?

„Pirmiausia vertinčiau visos šeimos norą turėti augintinį – ar mes pasiruošę rūpintis šunimi, kažko atsisakyti ir spręsti problemas, jei kažkas vyks ne pagal mūsų lūkesčius. Visada reikia pagalvoti ne tik apie save ar vaiko norus, bet ir apie šuns poreikius – ar skirsime pakankamai laiko, ar turime žinių, kaip tinkamai rūpintis šunimi. Nuo gyvūno poreikių tinkamo įvertinimo ir savo galimybių, kaip patenkinti tuos poreikius, apsvarstymo, turėtų prasidėti naminio gyvūno augintinio rinkimasis“, – sako Erna Valčiukienė, jau būdama keturiolikmetė turėjusi savo „asmenišką“ šunį.

Ji pažymi, jog nėra šunų veislių, ypač tinkamų vaikams arba ne vaikams, nes net ypač pakantūs šunys neturėtų būti apkraunami nepageidaujama bendravimo našta ar toleruoti nemalonias bendravimo manieras: „Man gaila tų didelių geraširdžių šunų, su kuriais „galima daryti bet ką“ – tėvai visada turi pagalvoti, kad šuo nėra žaislas ir kad šuns emocinė būsena yra ne kažkieno, o būtent žmogaus atsakomybė. Žvelgiant iš treniruočių perspektyvos, vaikui lengviau auklėti mažesnį, jauno amžiaus šuniuką, tačiau yra vaikų, kurie puikiai susitvarko ir su didesniais šunims. Vaikai niekada neturėtų treniruoti agresyvių ar turinčių elgesio sunkumų šunų.“

Susitikus su šunų dresuotoja, dar norėjosi išgirsti jos nuomonę apie tuos atvejus, kai tėvai perka vaikui šunį – draugo „pakaitalą“. Tėvų noras lyg ir gražus, bet ką tai sako apie vaiko socialinius ryšius ir raidą? Gal jis nemoka bendrauti, užmegzti santykių? Ernos Valčiukienės nuomone, tai labai plati tema – vaikų psichologų bei ugdymo specialistų sritis. Jos manymu, draugystė su šunimi negali būti vaiko socialinių ryšių vertinimo kriterijumi, nes šuo nėra bendraamžio draugo pakaitalas.
Šuo yra vienas iš draugų, o kiekviena nuoširdi draugystė padaro vaiko pasaulį gražesnį.