Kaunietei Justinai Matusevičiūtei apibūdinti drąsiai galime naudoti mintį, kad obuolys nuo obels netoli nurieda. Nuo vaikystės matydama, su kokia meile mama Vytautė rūpinasi gyvūnais, su kokiu atsidavimu dirba veterinarijos gydytoja ir su kokia meile augina senuosius anglų aviganius, kitaip dar vadinamus bobteilais, Justina nusprendė pasekti mamos pėdomis. Jauna moteris juokauja, kad ne bobteilai atsirado jos gyvenime, o ji – šunų.

„Gimiau šeimoje, kur jau buvo bobteilų veislės šuo, nes mano mama 1991 metais įsivežė pirmąją šios veislės kalę į Lietuvą. Nuo tada visa mūsų šeima tiesiog įsimylėjo šią veislę. Po kurio laiko gimiau aš, tad nuo mažens augau kartu su šunimis.“

Justina pasakoja, kad pirmiausia mamą sužavėjo įspūdinga bobteilų išvaizda. Mergina juokauja, kad jie primena baltąsias meškas. Vėliau moteris įsitikino, kad jų charakteris ypa
geras.

„Bobteilai – ramūs, tad, nors ir dideli, puikiai jaučiasi auginami bute. Jie yra kompaktiški šunys, po namus nelaksto, pasirenka vietą, kad matytų šeimininką, dažniausiai kur nors koridoriuje. Jiems svarbu žinoti, kur visi namiškiai, nori matyti visus keturis namų kampus. Kadangi jie aviganiai, gano ir šeimos narius.“

Justina pasakoja, kad Bobteilai yra labai sena, Didžiojoje Britanijoje išveista veislė. Senieji anglų aviganiai buvo įregistruoti kaip 16 veislė iš šiuo metu oficialiai pripažintų 400 veislių.

„Jie buvo veisti avims ganyti. Anksčiau, kad nereikėtų mokėti mokesčių, žmonės kirpdavo jiems uodegas, tai buvo tarsi ženklas, kad šuo yra dirbantis, o už tokius šunis nebūdavo renkamos rinkliavos. Šiuo metu niekas uodegų nebekerpa, tad bobteilai atrodo šiek tiek kitaip nei jų pirmtakai.“

Gyvūnų ėdalo kompanija „Purina“, inicijuodama socialinį projektą „Gyvūnai – mūsų draugai“, nori supažindinti žmones su keturkojų veislėmis ir paneigti vyraujančius stereotipus. Vienas iš jų – bobteilų kailis. Atrodo, kad jų kailio priežiūra turėtų būti didžiulis galvos skausmas, bet Justina netrukus patikina, kad taip tikrai nėra.

„Bobteilai stipriai nesišeria, nes jie neturi poplaukio, yra tik viršutinis kailis, kuris keičiasi nuolatos, bet ne sezoniškai. Gera Gera ir Guru šukuojame kas dvi–tris savaites, priklausomai nuo to, ar dalyvauja parodose, ar ne. Maudome dažniausiai tik prieš parodas. Jei šuo auginamas tiesiog namuose, o jo kailio struktūra „teisinga“, grįžus iš lauko, kailis išdžiūsta ir viskas išbyra, kailis lieka baltas.“

Kad šuo jaustųsi gerai, o jo kailis būtų sveikas ir jam netrūktų energijos, privalu užtikrinti visavertę mitybą. Justina pasakoja, kad vienos tiesos šunų mitybos klausimu nėra, bet šiandien ji linkusi Guru ir Gerą Gera šerti sausu gyvūnų ėdalu.

„Kas turi galimybę, šeria natūraliai, bet mes gyvename bute, tad neturime nei tiek šaldiklių, nei galimybių, kad užtikrintume visavertę mitybą. Tad man patogiau šerti šunis sausu pašaru. Vėlgi vienos tiesos renkantis tokį pašarą nėra, bet aš stebiu šunį, atkreipiu dėmesį į tai, kokia jo oda, kailis, kaip jis tuštinasi, ar noriai ėda. Laikausi paprastos nuomonės, kad geriausias ėdalas – tas, kuris tinka.“

Šie balti dičkiai yra puikūs vaikų draugai. Justina juokauja, kad užaugo prižiūrima bobteilės, o mamai niekada nereikėjo racijų ar kitų priemonių, kad žinotų, kada dukra pabudo.

„Jie yra be galo pakantūs ir prieraišūs prie vaikų. Vaikus gano kaip avis. Mama pasakojo, kad šuo tiesiog ateidavo, atsisėsdavo šalia ir žiūrėdavo jai į akis, o ji suprasdavo, kad aš jau pabudau. Pati pastebiu, kaip Gera Gera su Guru pasikeičia, jei aplink yra vaikų – pradeda atsargiau elgtis, sulėtėja, visai kitaip elgiasi nei suaugusių žmonių būryje.“

Kompanija „Purina“ tiki, kad keturkojai tampa visaverčiais šeimos nariais. Šiai idėjai pritaria ir Justina. Mergina pasakoja, kad skiriant pakankamai laiko augintiniams ir turint su jais ryšį galima „susikalbėti“ iš pusės žodžio.

„Aviganiai išvis yra protingi šunys. Nuo pat mažumės Gera Gera ir Guru auklėjome, ėjome ir į dresūros mokyklą, bet to daugiau reikėjo man, kad išmokčiau, kaip jas auklėti. Jeigu šuo auga kartu su šeimininku, jis išvysto tokį intelektą, jog kartais net pati stebiuosi, atrodo, iš pusės žodžio mane supranta.“

Bobteilų veislyno „Juodanosis“ įkūrėja Justina pasakoja, kad jos mėgstama veislė tinka daugeliui žmonių, tik svarbu užtikrinti, kad su šunimi šeimininkas praleistų pakankamai laiko, neatskirtų jo nuo šeimos. Draugiškas aviganių charakteris ir noras būti šalia žmogaus padeda ir socialinėje veikloje. Justina su savo augintiniais dvejus metus užsiima kaniterapija.

„Kaniterapijos srityje mes savanoriaujame jau trečius metus. Esu oficiali Kaniterapinės pagalbos centro narė. Kartu su Gera Gera ir Guru lankome įvairiausias vietas – Kauno klinikų vaikų onkologijos hematologijos skyrių, onkologinius suaugusiuosius, taip pat vaikus, besigydančius Santariškių klinikose. Padedame silpnaregiams ir akliems vaikams, lankomės „Pastogėje“, kurioje dirbame su vaikais iš socialinės rizikos šeimų.“

Pašnekovė pasakoja, kad didžiulis pasiekimas, jog gyvūnus įleidžia į gydymo vietas. Žinoma, tiek šunys, tiek jų savininkai turi ne tik pereiti mokymus, bet ir išlaikyti specialius testus.

„Privalome išsilaikyti testus, mokytis, tobulintis. Taip pat užtikriname, kad šunys būtų sveiki, švarūs ir pan. Jeigu laukia lyja, turime Gerai Gerai ir Guru specialius lietpalčius ir apavą ant pėdučių. Einame ir į palatas pas vaikus, bet viskas priklauso nuo to, kokios būklės yra vaikas.“

Gyvūnų kompanija „Purina“ palaiko idėją, kad gyvūnai žmonėms suteikia daug gerų emocijų ir gali svariai prisidėti prie psichologinės būsenos gerinimo. Justina pasakoja, kad šunys sergantiesiems pirmiausia pakelia nuotaiką, padeda bent trumpam pamiršti savo ligą, o geros emocijos prisideda prie sveikimo proceso.

„Jeigu vaikas yra gulintis, dažniausiai mes einame pas jį į palatą, tada kartu su šunimis rodome triukus. Jeigu vaikas stipresnis, jis pats gali sakyti komandas, kurias šuo atlieka. Būna vaikų, kurie sunkiai kalba, tad taip galime po truputį jiems padėti tarti žodžius. Šuo tampa motyvu, dėl kurio vaikas stengiasi. Žinoma, su mumis visada būna specialistas, su kuriuo tariamės dėl užduočių, kuo galime mes padėti.“

„Viena iš įsimintiniausių istorijų buvo susijusi su Guru ir viena mergaite. Ji buvo labai sunkios būklės, tikslios diagnozės dabar nepasakysiu, bet jai buvo atlikta sunki smegenų operacija, vaikas praktiškai nekalbėjo. Tėvams daktarai nieko nežadėjo, nes buvo neaišku, kokios bus tikslios pasekmės. Šią mergaitę pradžioje lankydavo mano mama su Guru. Po kelių apsilankymų ji pradėjo tarti šuns vardą, vėliau žodžių daugėjo.”

Užsakymo nr.: PT_76913399