Viskas pasikeitė, kai ji kartu su savo sūnumis išvydo du šuniukus – Juno ir Jordan, kurie buvo broliai.
Jaunikliai augo be mamos, todėl jie turėjo tik vienas kitą. T. Wismar iškart pastebėjo, kokio stipraus ryšio esama tarp šuniukų. „Jie bendravo ir žaidė tik vienas su kitu. Jei vienas pradėdavo bėgti, kitas sekdavo iš paskos. Jie abu glaustėsi prie manęs ir mano sūnų“, – sakė T. Wismar.
Kai prieglaudos savanoriai paklausė moters, kurio šunelio norėtų, ji atsakė, jog abiejų – T. Wismar tiesiog negalėjo jų išskirti.
Vis dėlto, jos vyrui ši idėja neatrodė gera. „Jis manė, jog iškart priglausti du šuniukus yra beprotiška. Juolab rūpintis dviem šuniukais nėra lengva – pamatęs balutę ant grindų, niekada nežinai, kas dėl to kaltas.“
Nepaisant to, šeima priprato prie naujų rūpesčių. „Šuniukai labai mieli – laksto nuolat dairydamiesi vienas kito. Iki pat šios dienos jie neišskiriami. Vienam išbėgus į lauką, iš paskos atskuba ir kitas. Vienam įšokus į mašiną, kitas kaipmat padaro tą patį“, – teigia moteris.