Laukiniai karveliai – viena iš paukščių rūšių, puikiausiai prisitaikiusių gyventi miestuose. Aiškinantis jų prisitaikymo priežastis, turime atkreipti dėmesį į šių paukščių kilmės istoriją.
Laukiniai karveliai kilę iš uolinių karvelių (kurių grynos rūšies atstovų vis dar galima rasti uolėtose vietovėse), tačiau per savo ilgą istoriją jie susikryžmino su įvairiomis naminių balandžių rūšimis, todėl jų plunksnų apdaras yra toks įvairus. Genai, atėję iš naminių balandžių, paskatino polinkį gyventi arti žmogaus. Na, ir žinoma, didžiausia paskata buvo turistai ir šiaip geraširdžiai žmonės, linkę lesinti balandžius ir taip palengvinti kasdienes maisto paieškas.
Manoma, kad uoliniai karveliai buvo prijaukinti Vidurio Rytuose prieš 6000 metų. Kol Europoje nebuvo išvystytas žemės ūkis, balandžiai būdavo valgomi. Dirvos tręšimui būdavo naudojamas jų mėšlas. Gali atrodyti keista, kad uoliniai karveliai buvo pirmasis prijaukintas paukštis. Tačiau jie nebuvo specialiai veisiami, tiesiog buvo įrengiamos vietos jų lizdams – karvelidės. Šeriami jie buvo negausiai, tačiau išperėdavo iki 10 jauniklių per metus. Tuo metu balandžių mėsa buvo puikus baltymų šaltinis, tačiau ji tapo rečiau valgoma, kai išaiškėjo, kad vištos tinka masinei produkcijai. Tačiau žmonės ir toliau domėjosi jų veisimu.
Darvinas savo knygoje „Apie rūšių kilmę“ daug dėmesio skyrė balandžiams. Taip pat atsirado nauja sporto šaka: balandžių šaudymas. Kai 1921 metais ši sporto šaka buvo uždrausta, buvo išrastas molinių balandžių šaudymas. Balandžiai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį medicinoje, nes 1933 metais pas balandžius buvo rasta prolaktino – hormono, atsakingo už žinduolių pieno gamybą.
Tikriausiai įspūdingiausias balandžių talentas - rasti kelią namo. Manoma, kad balandžiai orientuojasi pagal magnetinį lauką, tačiau naujausi tyrimai parodė, kad jie orientuojasi ir pagal kvapus. Šis gebėjimas pirmą kartą buvo panaudotas prieš 3000 metų, ir jau 5 a.p.m.e. Sirijoje ir Persijoje balandžiai buvo plačiai naudojami žinių perdavimui. 1850 metais Pauliaus Julijaus Reuterio žinių tarnyba naudojo balandžius, kurie nuskrisdavo 12 km atstumą nuo Aacheno iki Briuselio. Tai buvo žymiosios Reuterio naujienų agentūros pradžia. Šiuo paukščių gebėjimu buvo pasinaudota ir per abu pasaulinius karus. Antro Pasaulinio karo pradžioje Amerikos signalinių balandžių korpusą sudarė 3150 kareivių ir 54.000 paukščių. Iš 54 Dickino medalių (aukščiausias apdovanojimas gyvūnui), 32 buvo skirti balandžiams.
Balandžiai parodė savo gebėjimus ir šioje, interneto eroje. 2009 metais Pietų Afrikoje balandis nunešė 4 GB talpos atmintuką 80 km atstumu, kai tuo tarpu vietinis interneto tiekėjas per tą laiką sugebėjo perduoti tik 4 proc. šios informacijos internetu.
Taigi, uolinių karvelių palikuonims aukšti pastatai miestų centruose yra puikiausia gyvenamoji erdvė. Daugelis žmonių grožisi jais tokiose įžymiose vietose kaip Trafalgaro aikštė Londone. Tačiau, kaip sakoma, yra ir kita medalio pusė. Įlipęs į balandžio išmatas, toje pačioje Trafalgaro aikštėje gali pasijausti labai nemaloniai. Didžiausia problema ta, kad balandžių yra tiesiog per daug. Pavyzdžiui, Šefilde, mieste, kuriame gyvena pusė milijono gyventojų, taip pat gyvuoja daugiau nei 12 000 balandžių. Manoma, kad balandžiai daro didelę žalą aplinkai, teršdami ant pastatų ir gatvių bei šaligatvių. Tačiau patys žmonės šiukšlina dar daugiau.
Vis dėl to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad balandžiai, kaip ir kiti paukščiai, platina pavojingas ligas. Viena iš sunkiausių ligų yra ornitozė. Šia, dažniausiai balandžių nešiojama liga, užsikrečiama per vandenį ar orą. Užsikrėtę žmonės kenčia nuo sutrikusių kvėpavimo takų. Kita pavojinga liga – paukščių tuberkuliozė – pažeidžia odą ir gleivines – ten susidaro mazgeliai. Šios ligos sukelėjai vystosi paukščių išmatose, kurių būna itin gausu balandžių pamėgtose vietose.
Taip pat nepamirškime ir mirtinos ligos – paukščių gripo. Paukščių lizduose dažnai veisiasi įvairūs kenkėjai, kurie neretai iš lizdų atkeliauja ir apsigyvena gyventojų būstuose. Žmonės, kurių balkonuose ar pastogėse paukščiai susisuka lizdus, dažnai kenčia nuo kailiavabalių, kandžių, blusų, blakių ar net paukštinių erkučių.
Paukščių išmatomis apteršti pastatai tikrai nesukelia estetinio pasigėrėjimo. Be to, paukščių išmatos kenkia pastato konstrukcijoms: užkemšami lietvamzdžiai, išmatose esančios medžiagos sukelia koroziją.
Apsisaugoti nuo paukščių gana sudėtinga. Pagal ES Tarybos Direktyvą ir LR Laukinės gyvūnijos įstatymą, visos laukinių paukščių rūšys yra saugomos. Paukščiai nuodijami ir net šaudomi, tačiau šie veiksmai yra nehumaniški ir pažeidžia atitinkamus teisės aktus.
Galbūt vienintelė išeitis – nesudaryti sąlygų paukščių veisimuisi; nereikia lesinti balandžių, o ypač netoli vaikų žaidimų vietų. Balandžius uždrausta lesinti jau daugelyje Europos miestų. Privačios bendrovės balandžius ir varnas siūlo šalinti įrengiant spąstus, vielos ir smaigų sistemas. Burkuojančius įkyruolius galima nubaidyti įrašytu pavojų reiškiančiu garsu arba paukščio plėšrūno balsu, gaudyti tinklais, vaikyti elektros impulsais. Šiaip, kol kas nėra jokių faktų, kad balandžiai būtų sukėlę epidemiją, bet nepatartina jų glostyti, ir nereikėtų lesinti.
O dabar dar noriu pakalbėti apie tuos balandžius, kurie gražiai paleidžiami ką tik susituokusiai jaunųjų porai išeinant iš bažnyčios. Kaip teigia tokių baltų balandžių augintojai, šie balandžiai specialiai treniruojami – nuvežus juos už 20 km nuo balandinės ir paleidus, jie geba per pusvalandį grįžti namo. Deja, kai kurie žmonės pasakoja, kad ne visi balandžiai sėkmingai grįžta namo; tą teigia ir kunigai, kartais randantys negyvų balandžių šalia bažnyčių. Ši tradicija nėra lietuviška, ir gal verčiau jos atsisakyti?
Taigi, galbūt nereikia žiauriai žudyti šių paukščių, tačiau vertėtų pasirūpinti, kad ir jų dauginimosi neskatintume specialiai.
Beje, šis mėnuo - kaip tik balandžio. Kadaise jis dar buvo vadinamas Žiedų, Sultekis, Gegužinis, Karvelinis, Biržėtas, Velykų, Mildvinis. O kodėl jis buvo pavadintas balandžiu yra visokių versijų. Galbūt todėl, kad šį mėnesį balandžiai itin suaktyvėja.