Tai tikra istorija, kuria pasidalino vienas geras žmogus, priglaudęs labradorą iš šunų prieglaudos. Istorija apie jį, naująjį jo draugą ir buvusį šeimininką.
Gyvenau čia tik pusę metų, tačiau miestelis buvo jaukus, žmonės - draugiški. Vis tik kažko man trūko. Pamaniau, kad šuo nepamaišytų. Vietiniame laikraštyje radau skelbimą apie Reggie. Prieglauda buvo švari, tvarkinga ir darbuotojai buvo mieli. Jie sakė, kad sulaukė ne vieno skambučio, tačiau atėję apžiūrėti šunelio buvo tiesiog „ne labradorų žmonės“, kad ir ką tai reikštų.
Prieglaudos darbuotojai sudėjo visus Reggio daiktus - paklotėlį, žaislus, indus ir užklijuotą laišką nuo jo buvusio šeimininko. Iš pradžių su Reggiu nelabai sugyvenome. Bandėme porą savaičių - prieglaudos darbuotojai sakė, kad maždaug tiek laiko reikės, kad šuo adaptuotųsi naujoje aplinkoje. Galbūt koją pakišo tai, kad ir aš pats vis dar bandžiau adaptuotis. Gal mes abu buvome panašioje situacijoje.
Dėl tam tikrų priežasčių visi jo daiktai (išskyrus teniso kamuoliuką, kurį jis visur nešiojosi kartu) taip ir liko neišpakuoti kartu su mano dėžėmis. Man atrodė, kad jam tiesiog nereikia visų tų senų daiktų, nes viską buvau nupirkęs pats.
Prieglaudoje sužinojau, kad Reggie mokėjo pagrindines komandas, tokias kaip „sėdėt“, „gulėt“, „ateit“. Tačiau kai kviesdavau jį vardu, jis beveik niekuomet neateidavo - po kokio ketvirto ar penkto kvietimo atsisukdavo į mane, bet ir toliau darydavo savo. Kai dar kartą pakviesdavau, beveik galėdavai girdėti jo atodūsį ir galiausiai jis nenoriai paklusdavo.
Mums tiesiog nesigavo būti kartu. Nebenorėjau laukti tų kelių savaičių, per kurias šuo turėtų adaptuotis. Jau planavau skambinti į prieglaudą, tačiau tarp visų savo daiktų pastebėjau Reggio daiktus, kuriuos kartu su šuniu parsivežiau iš prieglaudos. Numečiau link Reggio jo paklotėlį, o jis pradėjo jį uostinėti su tokiu entuziazmu, kokio iki šiol dar nemačiau. Jau rinkau prieglaudos numerį ir tuo metu pastebėjau neatplėštą laišką nuo buvusio šuns šeimininko. Buvau visai apie jį pamiršęs. Laiške buvo parašyta: „Tam, kuris priglaus mano šunį“.
„Ką gi, negaliu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog tu skaitai šį laišką. Prieglaudos darbuotojams pasakiau, kad šį laišką galima atidaryti tik naujam Reggio šeimininkui. Nesidžiaugiu net jį rašydamas. Jei tu jį skaitai, vadinasi aš grįžau iš paskutinio savo pasivažinėjimo su šuniu, kuomet palikau jį prieglaudoje. Jis jautė, kad kažkas yra ne taip.
Taigi leisk tau šiek tiek papasakoti apie savo šunį, gal tai padės judviem lengviau rasti bendrą kalbą.
Visų pirma, jis mėgsta teniso kamuoliukus. Įprastai savo burnoje jis nešiojasi du ir visuomet bando paimti dar ir trečią, bet iki šiol jam tai nepavyko. Nesvarbu, kur kamuoliuką mesi, jis bėgs iš paskos, taigi būk atsargus ir nemėtyk šalia kelio. Aš kartą tokią klaidą jau padariau ir tai vos nekainavo Reggiui gyvybės.
Paskambink į 9-joje gatvėje esančią veterinarijos kliniką ir atnaujink kontaktus. Jie atsiųs tau priminimus, kada Reggiui metas apsilankyti. Įspėju: jis negali pakęsti veterinarų. Sėkmės tau bandant įsisodinti jį į automobilį. Nežinau kaip, bet jis jaučia, kad ketini jį vežti pas veterinarą.
Duok jam daugiau laiko. Aš niekada nebuvau vedęs, todėl buvome tik mes su Reggiu. Kartu su manimi jis keliaudavo visur, todėl jei gali - pasiimk jį kartu pasivažinėti. Jis ramiai sėdi galinėje sėdynėje ir neloja. Jam patinka būti žmonių apsuptyje ir ypatingai su manimi, taigi šie pokyčiai jam bus sunkūs. Todėl turiu pasidalinti su tavimi dar viena svarbia informacija...
Jo vardas ne Reggie.
Nežinau kas paskatino mane taip pasielgti, tačiau kai palikau jį prieglaudoje, pasakiau būtent tokį vardą. Jis protingas šuo ir su laiku priprastų. Tiesiog negalėjau ištarti tikrojo jo vardo, nes tai būtų tarsi galutinis atsisveikinimas su savo šuniu ir pripažinimas, kad niekada daugiau jo neišvysiu. Jei grįžčiau atgal ir pasiimčiau šį laišką, vadinasi viskas baigėsi gerai. Bet jeigu tu jį jau skaitai... Vadinasi jo naujasis šeimininkas turi žinoti tikrąjį vardą.
Jo tikrasis vardas Tankas. Nes būtent tokią transporto priemonę aš vairuoju.
Jei tu skaitai šį laišką, galbūt mano vardą matei vietiniuose laikraščiuose. Pasakiau prieglaudos darbuotojams, kad jie negali atiduoti Tanko tol, kol nesulauks blogų žinių iš mano vado. Aš neturiu tėvų, neturiu giminių ir nieko, kam galėjau palikti savo šunį... Tokia buvo mano sutartis su Armija, kuomet jie nutarė išsiųsti mane į Iraką - jie įsipareigojo paskambinti prieglaudai ir pranešti jiems blogąsias žinias, kad Tankui pradėtų ieškoti naujų šeimininkų. Laimei, mano pulkininkas taip pat augina šunį ir pažadėjo, kad pats asmeniškai tuo pasirūpins. Jei skaitai šį laišką, vadinasi pažadą jis ištesėjo.
Ką gi, šis laiškas darosi pernelyg depresyvus. Tačiau rašau jį dėl savo šuns, nes jis šešerius metus buvo mano šeima. Ir dabar meldžiuosi, kad jis bus ir tavo šeimos dalis, ir mylės tave ne mažiau, nei mylėjo mane.
Ši nesavanaudiška šuns meilė yra įkvėpimas pačiam daryti kažką gero kitiems, ginti nekaltus žmones nuo tų, kurie daro siaubingus dalykus... Ir jeigu man reikia palikti Tanką tam, kad tai padaryčiau, aš džiaugiuosi galėdamas taip pasielgti. Jis buvo mano ištikimybės ir meilės pavyzdys.
Gerai, gana. Turiu nunešti šį laišką į prieglaudą. Nemanau, kad dar kartą teks atsisveikinti su Tanku, tačiau... Pirmą kartą labai daug verkiau. Galbūt dar teks jį pamatyti ir pažiūrėti, ar jam pagaliau pavyko susitalpinti į burną tuos tris teniso kamuoliukus.
Sėkmės su Tanku. Duok jam gerus namus ir pabučiuok prieš miegą - kiekvieną naktį, nuo manęs.
Ačiū,
Paulas Mallory“
Žinoma, aš žinojau kas yra Paulas Mallory. Jį pažinojo visas miestelis. Vietinis vaikinas, nužudytas Irake prieš kelis mėnesius, atidavęs savo gyvybę už kitų gyvenimus. Jo garbei miestelyje vėliavos buvo pusiau nuleistos visą vasarą.
Atsisėdau savo kėdėje, pasidėjau alkūnes ant kelių ir tyliai pasakiau: „Ei, Tankai. Eikš čia“. Šuo kaip mat pastatė ausis ir atitipeno iki manęs. Jis atsisėdo prieš mane ir pakreipė galvą į šoną tarsi stebėdamasis, kad po tiek mėnesių vėl išgirdo savo vardą. „Tankai“ - ramiai ištariau, o jis ėmė vizginti savo uodegą.
LETENA.LT REKOMENDUOJA