Nelaimės pranašių dalią juodos katės įgijo viduramžiais, kai inkvizicija nuožmiai kovojo su raganomis. Dažniausiai sielą šėtonui pardavus buvo apkaltinamos vienišos moterys, o jos visais laikais, ne išimtis ir mūsų amžius, buvo linkusios priglausti bei maitinti benames kates. Šioms per raganų medžioklę teko drauge su šeimininkėmis žūti liepsnose.
Iki šiol amerikiečių tautosakoje išlikęs pasakojimas apie 1560 metais Linkolnšyre gyvenusius tėvą ir sūnų, kuriuos tamsią naktį paklaidino kelią perbėgusi juoda katė. Įsiutę vyrai ją žiauriai sužalojo, bet jai vis dėlto pavyko nušliaužti į raganyste įtariamos moters namus. Kitą dieną ten įsiveržę tėvas su sūnumi rado lovoje gulinčią šeimininkę, nusėtą kraujosruvų. Aha, vadinasi, tai ji naktį pasiverčia juoda kate! Nuosprendis buvo žaibiškas.
Toliausiai nuėjo popiežius Grigorijus IX – jis kates paskelbė velnio padarais. Buvo metas, kai pakakdavo turėti katę, kad būtum paskelbtas raganiumi. Vargšelės tiesiog masiškai buvo naikinamos.
Vis dėlto airių patarlė, kad dėl katės nužudymo baudžiama 17 metų nelaimių, matyt, ne iš piršto laužta. Murklių mirtys atsirūgo žmonėms. Manoma, tragiškasis Juodasis maras, per kurį mirė milijonai Europos gyventojų, tokį mastą įgijo tik todėl, kad nebeliko kačių, ir žiurkės tapo nevaldomos.
Per kelią bėganti juoda katė neša nelaimes ne tik Lietuvoje ar JAV. Tačiau senovės Egipte, maždaug 3000 metų pr. Kr., visos katės nepriklausomai nuo spalvos buvo laikomos laimės ženklu ir savo statusu prilygo dabartinėms Holivudo žvaigždėms. Už katės nužudymą tais laikais būdavo baudžiama mirties bausme.
Teigiamai juodės minimos ir skandinavų mitologijoje. Jų meilės ir vaisingumo deivės Frėjos vežimą traukė dvi juodakailės gražuolės. Ši spalva buvo mėgstama bei gerbiama, nes simbolizavo apsaugą nuo pikta.
Anglijos karalius Karolis I taip mylėjo (mylėjo!) savo juodą katę, kad jo sargybiniai saugojo ją kiaurą parą. Kai augintinė nugaišo, nusiminęs karalius nutarė, kad laimė nuo jo nusigręžė. Jau kitą dieną jis buvo suimtas, o vėliau neteko ir galvos.
XVIII–XIX a. Šiaurės Europos žvejų žmonos vyrams į laivus prileisdavo tik juodų kačių – tai buvo garantija, kad žvejai saugiai grįš namo. Tokios spalvos katės tada net buvo tapusios retenybe ir kainuodavo tiek, kad nedažnas galėdavo sau leisti jų įsigyti.
Juodos katės daug kur gerbiamos ir dabar. Štai škotai tiki: jei į namus atėjo svetima juoda katė, reikia džiaugtis – ji atnešė gerovę. Perbėgo kelią? Irgi šokinėk iš džiaugsmo – seksis. Kai kuriose Anglijos vietose jaunoji tik ir svajoja vestuvių proga gauti dovanų juodą katę – laimės, sėkmės simbolį. Ne veltui seno anglų užkalbėjimo žodžiai yra tokie: “Juoda kate, pereik man kelią, atnešk į mano namus bei širdį turtus, o kai esu toli nuo namų, dovanok man sėkmę, kad ir kur būčiau.”
Juodos katės galia saugoti nuo nelaimių tiki ir australai. Pietų Prancūzijoje juodes įprasta gerai šerti ir elgtis su jomis pagarbiai – taip pelnoma sėkmė. Suomijoje juodas kates gerbia, nes jos perneša mirusiųjų sielas į kitą pasaulį.
Juodė yra laimės simbolis ir daugelyje Azijos šalių. Vienišos japonės pageidauja tik juodos murklės, nes tiki: ji parūpina gerbėjų. Japonai, kaip ir anglai, džiaugiasi, kai juoda katė perbėga jiems kelią, nes tai prilygsta laimės pažadui.
Tiesą sakant, net ir dėl to nelaimingo bėgimo kyla daug neaiškumų. Štai piratai tikėjo, kad nelaimę lemia ateinanti juoda katė. Kas kita nueinanti – ji siejama su laime. Vokietijoje nelaimes pranašauja tik iš dešinės į kairę bėganti katė. Jei ji lekia iš kairės į dešinę, laukia gerovė.
Net fengšui gina juodas kates: jos figūrėlę namie patariama statyti atsuktą į šiaurę – tada ji gins nuo blogio. Juodas kates palaiko ir šiuolaikiniai mokslininkai. Jų teigimu, šių gyvūnų spalvos mutacijos tyrimai padės sukurti vaistų nuo AIDS ir vėžio.