Daugumai būtybių pavasaris reiškia daugiau šilumos ir saulės šviesos, ir tai yra du pagrindiniai faktoriai, kurie veikia gyvūnų elgseną. Gyvūnai pavasarį tampa aktyvūs – jie bunda iš žiemos miego, migruoja, veisiasi, nes, dienoms šiltėjant, sparčiau auga augalai, atsiranda gausybė maisto. Po žemę šmirinėja burundukai, o jais minta iš žiemos miego atsikėlusios meškos. Miškų laukymėse pasirodo pirmosios gėlės. Pas mus tai – žibutės, snieguolės. Iš savo slėptuvių išlenda vabzdžiai ir tampa puikiu valgiu paukščiams.
Žiemos miegu miegantys gyvūnai jau būna išmiegoję didžiąją dalį žiemos; miegodami ji mito savo riebalais ir tuo metu jų širdies plakimas būvo sulėtėjęs. Pavyzdžiui, burunduko širdutė normaliai plaka 350 tvinksnių per minutę, o kai jis miega, širdis suplaka vos 4 kartus. Žiemos miegu miega meškos, ežiai, Šiaurės Amerikos švilpikai, įvairios voverės.
Gyvūnų kūno temperatūra taip pat sumažėja.
Nenuostabu, kad pavasarį visi medžiai kupini paukščių čiulbesio. Į Lietuvą anksčiausiai, vasario pabaigoje – kovo pradžioje sugrįžta šie paukščiai: rudakaklis kragas, pilkoji žąsis, pilkoji gervė, brastinis tilvikas, mažasis kiras, pempė, uldukas, keršulis, dirvinis vieversys, baltoji kielė, kovas, paprastasis varnėnas, nendrinė starta.
Norint prisivilioti paukščių į savo kiemus, jiems reikia įrengti inkilėlius. Inkiliukų nereikia per daug nudailinti, jie turėtų būti neobliuotos medienos, kad paukščiukai turėtų kur įsikibti. Galima impregnuoti ir nudažyti nekenksmingais dažais; spalvos neturėtų būti ryškios. Stogelį patariama apskardinti. Varnėnų inkilo landa turėtų būti 4,5-4,7 cm, vidaus aukštis – 32-35 cm, zylės landa 3,4 cm, o vidaus aukštis - 20-27 cm. Štai toks turėtų būti paukščiukų namelis jūsų kieme, ir jie džiugins jus savo giesmėmis. Suintensyvėjęs paukščių čiulbėjimas reiškia, kad artėja poravimosi sezonas. Beje, paukščiai čiulba tam, kad susirastų sau porą, ir tam, kad nubaidytų įsibrovėlius.
Gamtininkai sako, kad tikrąją pavasario pradžią žymi gervių poravimasis. Gervių šokiai yra labai grakštūs ir įspūdingi. Tačiau gervės yra baikščios. Pajutusios, kad kas nors grožisi jų šokiais, jos tiesiog nuskrenda į kitą vietą, ir ten tęsia savo ritualą. Gervės – ištikimi paukščiai. Partneris pasirenkamas visam gerviškam gyvenimui.
Beje, ar žinote, kad Lietuvos paukščiai turi savo šventes? Vasario 24 yra Vieversio diena (šv. Motiejus). Merginoms tą dieną nepatariama šukuotis – vištos daržus iškapstys. Negalima miltų sijoti – pasėlius amaras užpuls. Kovo 25 yra Gandrinės (Blovieščiai – Apreiškimas Mergelei Marijai). Dar kai kur yra išlikęs paprotys tą dieną kepti gandrui pyragus. Tas bandeles reikia išnešti į lauką, kad gandras matytų, jog čia yra laukiamas. Tai – seno, pagoniško aukojimo paukščiui – totemui – atgarsiai. Iš tiesų, ne veltui yra šios šventės, nes paukščių elgesį pavasarį yra labai įdomu stebėti.
Dar įdomesnis yra įvairių varliagyvių elgesys. Jie gyvena ir vandenyje, ir sausumoje. Vandens telkiniuose jie padeda savo kiaušinėlius, galbūt net tame pačiame tvenkinyje, kur ir jie patys kažkada išsiperėjo. Daug varliagyvių rūšių poruojasi per pilnatį, todėl tą pačią naktį, tame pačiame tvenkinyje, skaisčiai šviečiant mėnuliui, turškiasi tūkstančiai varliagyvių. Juos vilioja tie patys takai, kaip ir prieš tūkstančius metų, tačiau juk dabar daug kas yra pasikeitę. Pavyzdžiui, norint pasiekti gimtąjį tvenkinį, ar kokį kitą vandens telkinį, varlėms tenka peršokuoti asfaltuotą kelią. Tūkstančiai varlių ir rupūžių taip žūsta po automobilių ratais. Tačiau yra žmonių, kurie stengiasi gelbėti varliagyvius nuo žūties keliuose: stebi jų judėjimą, perneša varles į kitą kelio kraštą, įrengia joms tunelius... deja, Lietuvoje apie tai neteko girdėti.
Mūsų kūdrinės varlės pabunda balandžio arba gegužės mėnesį, ir , praėjus 15-20 dienų po pabudimo, pradeda poruotis. Varlės neršia, kai vanduo būna šiltas – apie 20-22 laipsnių. Pirmiausiai pasirodo gelsvai žali patinėliai, ant priekinių kojų pirmojo piršto turintys tamsią karpą. Varlių vestuvinius žaidimus sudaro jų šokavimas, pliuškenimasis vandenyje ir garsus kurkimas. Varlių poravimasis paprastai vyksta vakarais. Galima sakyti, kad vyksta tikri koncertai. Patelė išleidžia 2000-3000 ikrų, kuriuos nedideliais gumulėliais 2- 5 cm gylyje ji kabina ant vandens augalų arba deda ant vandens telkinio dugno. Ikrai vystosi apie savaitę, buožgalviai - 70-135 dienas. Iš viršaus žiūrint buožgalvio kūnas kiaušinio formos.
Kūdrinės varlės subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Gyvena prie užželiančių vandens tvenkinių, aktyvios dieną ir naktį. O į nerštavietes keliauja taip vadinamos pievinės varlės. Jos neršia sekliose ir gerai apšviestose ežerų, tvenkinių, kūdrų, griovių, vandens duobių pakrantėse. Neršto periodas, esant +8...+12°C temperatūrai, paprastai trunka apie savaitę. Neršto metu rusvųjų varlių patinėlių kūno spalva paryškėja, pagurklis pasidaro žydras, o ant priekinių kojų pirmojo piršto aiškiai matyti juoda šiurkšti, sudaryta iš keturių kauburėlių, karpa. Tuo metu iš neršto vietų sklinda užkimęs jų kurkimas. Patelė paleidžia 600-2000 ikrų. Ikrelius jos deda visoms varlėms charakteringais gumulėliais.
Šviesiai gelsvų išnerštų ikrelių skaičius priklauso nuo patelės dydžio. Vienoje vietoje galima rasti didelius kurkulų telkinius, kadangi juos čia paleidžia dešimtys patelių. Praėjus maždaug parai po neršto, išbrinksta ikrelius supanti gleivinė plėvelė ir kurkulai išplaukia į vandens paviršių. Kuo šiltesnis oras, tuo greičiau iš jų išsirita buožgalviai (vidutiniškai per 8-10 dienų). Buožgalvio metamorfozė trunka 50-90 dienų...
Nežinau, kaip jums, bet man tiesiog patinka klausytis varlių kurkimo, ir aš visai nemąstau dėl ko jos kurkia. Tiesiog džiaugiuosi pavasariu.