Parodoje galima pamatyti pačius naujausius, pastaraisiais metais autoriaus sukurtus skulptūrinius objektus bei instaliacijas, kurios perduoda laikmečio jausenas ir nuotaikas.
Jei iki sąlyčio pritrūks milimetro, tai daug ką gali nulemti
Atstumo tematika, pašnekovo įsitikinimu, ypač tapo aktuali per karantiną. „Atstumas du metrai, bet jei pritrūksta bent milimetro iki sąlyčio, tai gali nulemti labai daug ką... Pats su tuo susidūriau vesdamas paskaitas universitete – koronaviruso situacija ir vėl ūmėja, fiziniai milimetrai tampa itin aktualūs“, – suvedė galus menininkas.
Skulptorius yra sukūręs eilę darbų, kurių esminė idėja „susiveda į lūžio milimetrą“. Kad ir jo darbas „Pjūvis“. Čia atvaizduota sija, perpjauta iki vadinamojo lūžio momento, jį esą gali nulemti būtent tas paskutinis milimetras. „To milimetro kartais užtenka kažkokiai reikšmei, kompozicinei sandarai“, – sakė jis.
Kaip pavyzdį skulptorius pateikė paklaidos reikšmę. „Dažnai naudoju modulines konstrukcijas. Jei pirminiam elementui užduodi milimetro paklaidą, sekoje, tarkime, už metro turėsi viso centimetro plyšį. Perkeliant į kasdienybę – esame priklausomi nuo nesvarbių, bet skubių dalykų“, – aiškino jis.
Visa dienotvarkė tokia – skubame, bėgame, darome. „Ta dienotvarkė, susidaro tarytum iš milimetrų, mažyčių fragmentų. Šių metų situacija išprovokavo tokį laiką, kad daugeliui buvo proga pagalvoti apie neskubius, bet svarbesnius dalykus. Ne apie milimetrus, o visą metrą“, – apie rimtus dalykus juokaudamas kalbėjo pašnekovas.
Darosi ankšta
Jis ragino labiau įsigilinti į visumą, susitelkti ne ties kasdiene rutina, o į tai, kas iš tikrųjų svarbu. Taip kalbėti turi pagrindo: šiais metais autorius mini 25-erių metų kūrybos jubiliejų, kuris apima ir studijų metus. Po vidurinės baigimo prabėgo ketvirtis amžiaus.
Visa tai išprovokavo klausimą, kurgi esančios ribos: „Ar riba yra tai, kas turi įvykti dabar, o gal brūkšnio užbraukimas? Galbūt tų ribų visai nėra, viskas taip įsigyvenę, kad nieko pakeisti galbūt ir nebeįmanoma. Svarbiausias momentas – būtent šie metai, refleksija į juos.“
Autorius yra surengęs daugiau kaip 10 personalinių Lietuvoje ir užsienyje, 20 grupinių parodų. Tačiau dideliais pasiekimais jis to nevadina „Viskas atėjo natūraliai, niekada nebuvo darbu ar pareiga“, – sakė jis.
Intensyvesniu kūrybiniu etapu R. Milkintas vadina 2012-uosius metus. Per šį laiką įvyko net aštuonios parodos. Tačiau šie metai, anot autoriaus, taip pat visapusiškai svarbūs.
Visai neseniai atidengta jo kurta skulptūrinė instaliacija iškelianti užmirštą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio faktą. Atsidaro nauja paroda galerijoje AV17.
R. Milkintas svarstė, kad galbūt jau atėjo laikas išsitraukti nuo studijų laikų kilusias visas idėjas, pasižiūrėti, ką iš jų būtų galima sutverti. Galbūt kažką netikėto, kitaip, ieškant jungčių tarpusavyje.
VDA Telšių galerijoje autorius ketina surengti ekspoziciją, kurioje bus eksponuojami svarbesni darbai nuo studijų iki šių laikų. „Nemažai mano kūrinių konstruojami, sandėliuojami, o reikalui esant, tam tikros dalys surenkamos į kompoziciją. Tokie procesai provokuoja kūrybiniams ieškojimams“, – pažymėjo pašnekovas.
R. Milkintui neseniai įteiktas LDS Auksinis ženkliukas už aktyvų skulptūrų ir instaliacijų kūrimą viešosioms erdvėms. Priminus atvejus, kai dėl naujų skulptūrų vizijos visuomenėje kyla pasipriešinimo bangos, pašnekovas pasidžiaugė, jog su tokiomis situacijomis jam nėra tekę susidurti.
Autorius tikino iki šiol nesulaukęs aršios ar neigiamos kritikos. Galbūt tai priklauso ir nuo objektų proporcijos? Daugelį metų R. Milkintas kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) žygeivių klubu įženklina pokario pasipriešinimo laikmečio lokacijas.
„Turiu sukūręs žymeklį, juo ženkliname tas vietas, kurios negali būti pamirštos. Pats objektas turi aiškią ženklinę reikšmę, proporcija organiška – iki šiol problemų nėra buvę“, – pastebėjo jis.
Pašnekovas svarstė, kad prie neigiamo skulptūrų viešosiose erdvėse vertinimo galbūt prisideda ir mūsų tautinis bruožas būti daugelio sričių ekspertais: gydytojais, mokytojais... Menas esą jokia išimtis.
„Žiūrovas tik išsako savo nuomonę. Tai meno edukacijos problema. Šiuolaikinė dailė nukeliavusi labai toli, avangardizmo suvokimas turėtų būti daug platesnis, nei buvo formuojamas iki tol“, – įsitikinęs kūrėjas.
Su mintimi, kad meno kūriniai galbūt neturėtų niekam trukdyti ar užkliūti už akių, skulptorius nenorėjo sutikti. Anot jo, priešingai, – viešose erdvėse esantis menas, kaip tik turėtų maksimaliai atspindėti vietovės veidą.
„Tarkim Vilnius – turi daug sluoksnių ir sluoksniukų, todėl meno objektai čia turėtų būti kuo įvairesni. Tiesiog būtina ugdyti suvokimą, kad yra daugybė kitų pasaulio matymo būdų, ne tik tavasis. Miestas – tai tokia marga erdvė, kur gyvena daugybė įvairiausių žmonių“, – apie tolerancijos trūkumą prabilo R. Milkintas.
Tame miestelyje palei kelią buvo viena seniausių ąžuolų alėjų. Tačiau seni medžiai ėmė kelti pavojų, tad teko juos nupjauti. Nebetiko ir pramonei. Nuspręsta toje vietoje įkurti skulptūrų parką.
„Iš dalies šį parką galima pavadinti ekspresyviu. Porą metų šiame simpoziume su tos pačios kartos menininkais esu dalyvavęs ir aš. Smalininkuose pavyko sukurti iki šiol vieną mėgstamiausių savo objektų pavadinimu „Be šaknų“. Atvykus į vietą kilo idėja iš ąžuolo suformuoti naują formą: nuimant sluoksnius – metai po metų, grįžti prie ąžolo pirmųjų metų. Kūgio forma susivedė į tašką – vėl milimetrą, – šyptelėjo skulptorius. – Naudodamas geležinę struktūrą suformavau medelio laikiklį, tarsi pasodintam jaunam medeliui. Šimtametis ąžuolas pasodintas į tą pačią vietą, kur buvo nupjautas – be šaknų, bet grįžo naujam gyvenimui.“
