LNM direktorė dr. Rūta Kačkutė pasidžiaugė galinti pristatyti parodą, kuri parodo visos menininko kūrybos turtingumą, ją atskleidžia taip plačiai – per įvairius aspektus, stilius.
Netradicinės edukacijos, ekskursijos ir specialiai sukurtas žemėlapis
Paroda išskirtinė ir tuo, kad ją lydi daug renginių. Išleistas katalogas, kuris atskleidžia ne tik LNM eksponuojamus darbus, bet ir visą autoriaus kūrybą (katalogo rengėja ir sudarytoja dr. Giedrė Jankevičiūtė).
Norintys išsamiau susipažinti su menininko kūryba galės dalyvauti specialiose netradicinėse edukacijose ir ekskursijose, kurios vyks ir muziejaus, ir Vilniaus universiteto (VU) erdvėse.
Viskas matosi
Pats P. Repšys tikino esąs pamalonintas dėl to, kad jo darbai eksponuojami LNM erdvėse.
„Čia daug laiko praleista, daug parodų žiūrėta. Jų, beje, būta tikrai puikių“, – pažymėjo kūrėjas.
Paprašytas plačiau papasakoti apie naująjį bareljefą „Lietuvos krikštas“, skulptorius nesileido į kalbas, skėstelėjęs rankomis teatsakė: „Taigi viskas matosi“ ir daugiau nieko.
Kalbesnė buvo parodos kuratorė, dailės istorikė G. Jankevičiūtė, pažymėjusi, kad P. Repšio pristatinėti nereikia – visi puikiai žino, kas jis yra, ką daro. Konkreti ekspozicija – menininko darbų retrospektyva.
Istorija ir dailininkas
P. Repšys, anot parodos kuratorės, jautrus savo kūrinių estetikai ir technologiniam aspektui.
„Nors baigė grafiką, puikiausiai naudojasi ir tapybos, ir skulptūros išraiškos priemonėmis. Kai jam reikia – išmoksta dirbti pagal senąsias technologijas, jomis labai domisi. Naudojasi ir pačiomis naujausiomis, bet prie kompiuterio – nesiliečia“, – menininkui būdingas savybes vardijo G. Jankevičiūtė.
Ši paroda tęstinis muziejaus projektas – jau keletą metų vyksta renginių ciklas „Istorija ir dailininkas“.
„Atrodo, kad ši rubrika sugalvota specialiai P. Repšiui, kuris maudyte maudosi istorijoje ir istorijose. Naudojasi tuo, ką mes visi suvokiame, kaip didįjį istorijos naratyvą. Jis ir pats kuria istoriją, panardindamas į ją žiūrovą“, – analizavo kuratorė.
Sunkiausia, anot G. Jankevičiūtės, muziejaus erdvėse taip išdėlioti kūrinius, kad būtų perteiktas kūrinių santykis su istorija, taip pat ir paties autoriaus kūrybos istorija.
Todėl salėje autoriaus darbai suskirstyti į penkias pagrindines temas. Viena jų pavadinta – „Mano tėvynė“, sudaryta pagal ankstyvąjį P. Repšio litografinį ciklą.
Likusios dalys „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“ atskleidžia P. Repšio santykį su šalies istorija ir priešistore, baltų praeities gyvybe.
Pusinė dalis – dingę P. Repšio darbai. G. Jankevičiūtė prisiminė nemalonų incidentą, įvykusį 2019-ųjų vasarą, kai iš meistro dirbtuvių buvo pavogta medalių ir plakečių kolekcija.
Parodoje lankytojai pirmą kartą išvys visą dailininko grafikos darbų ciklą „Legenda apie Šv. Onos bažnyčią“, kurį P. Repšys sukūrė pasitelkęs autorinę kongrevo techniką: cinko plokštėje kaltu ir plaktuku išgautą gilų raižinį atspausdamas ant šlapio popieriaus.
Dvylika šio ciklo atspaudų pasakoja senąją kraštotyrininko Władysławo Zahorskio užrašytą Vilniaus legendą apie pavydo užvaldytą mūrininką, nuo Šv. Onos bažnyčios pastolių nustūmusį jį talentu pranokusį žentą.
Šis darbų ciklas, G. Jankevičiūtės manymu, tik patvirtina tai, kad P. Repšys „gyvena istorijoje“. Kurdamas legendą apie Šv. Onos bažnyčią menininkas sujungė du siužetus: tragišką ir dramatišką legendos pasakojimą su septintojo dešimtmečio Vilniaus visuomenę sukrėtusią tragedija, kai filmuodamas Šv. Onos bažnyčią žuvo jaunas ir talentingas kino operatorius Saulius Murmulaitis.
Negalėjo atsirasti nei tarpukariu, nei sovietmečiu
VU Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas žiūrėdamas į P. Repšio sukurtą bareljefą „Lietuvos krikštas“ teigė, kad šis kūrinys negalėjo atsirasti nei tarpukario Lietuvoje, nei sovietiniais laikais.
Kaip sakė profesorius, P. Repšio kuriamas naratyvas atspindi visuomenės permainas, įvykusias po 1990-ųjų, apmąstant senąją istoriją. Dėl to esą atsiranda ne vienas šventasis, kitaip nei yra įprasta tradiciniame pasakojime.
„Žinome šv. Kazimierą. O čia, šventųjų linijoje, atvaizduojami dar trys: šv. Juozapatas Kuncevičius, šv. Andriejus Bobola, šv. Rapolas Kalinauskas. Bet kuriuo atveju, praturtinimo paletė. Apačioje – krikštytojai: Jogaila, Vytautas. Ir naujausias istoriografijos akcentas – Mindaugas. Tai įspūdingas kūrinys, puiki dovana“, – kalbėjo A. Bumblauskas.
Atrodytų, paroda – apžvalginė, bet yra ir premjerų, matosi visuma. „Tai P. Repšio kūrybos pilnatvė – visiems bus nenusibostančio peno“, – konstatavo istorikas.
