aA
Jau gruodžio 3-iąją įvyks naujo Vilniaus mažojo teatro (VMT) ir jaunosios kartos režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklio „Sprendžiant Hedą“ premjera. Vėlgi, karantinas tarė savo žodį, todėl šis pasirodymas bus visai kitoks nei įprasta – virtualus. „Šiais gūdžiais laikais, tokia premjera. Pirmą kartą gyvenime – jau tiek metų turiu, o vis dar kažkokias pamokas reikia mokytis“, – šypsodamasi sako teatro ikona vadinama aktorė Eglė Gabrėnaitė, kuriai minėtame spektaklyje teko vienas pagrindinių vaidmenų.
Eglė Gabrėnaitė
Eglė Gabrėnaitė
© L. Vansevičienės nuotr.

Spektaklis jau nufilmuotas. Neįprasta patirtis? – teiraujuosi legendinės aktorės, kurios talentu pasidžiaugti įprastai plūsta tūkstantinė publika. „Mūsų žiūrovais buvo trys operatoriai, režisierė ir kostiumų dailininkė. Scenoje – mes šeši aktoriai“, – trumpai nupasakojo spektaklio filmavimo procesą E. Gabrėnaitė.

Tačiau net ir esant tokiomis neįprastomis aplinkybėmis, E. Gabrėnaitė tikino patyrusi didelį malonumą dirbdama su jaunais kūrėjais. Scenos diva liko nustebinta režisierės Uršulės Bartoševičiūtės talentu.

Ateina įdomi karta

Daugelį metų akademijoje studentus ugdžiusi aktorė prisipažino, kad pastaruoju metu jau buvo šiek tiek pavargusi nuo jaunatviško šurmulio, tačiau šiandien jo visgi pasiilgusi. „Uršulė – režisierės Yanos Ross mokinė, norėčiau ir jai padėkoti už tokį įdomų žmogų. Vienas malonumas kartu vaidinti spektaklyje su jaunomis aktorėmis – Kamile Petruškevičiūte, Adele Šuminskaite. Apskritai, ateina labai įdomi karta. Jau dirba talentingi Eimunto Nekrošiaus studentai“, – kalbėjo E. Gabrėnaitė.

Jaunam režisieriui, be abejo, yra ko išmokti iš patyrusio aktoriaus. Tačiau, ir E. Gabrėnaitė sakėsi turėjusi naujų patirčių. „ Kalbos nėra. Nors anksčiau pykdavau ant studentų, sakydavau: jūs nieko neskaitote, įlindę į savo telefonus... Šiandien mane labai nustebino jaunų žmonių darbštumas. Uršulė – išlaikyto charakterio režisierė. Per visą savo gyvenimą esu mačiusi ir klykiančių. Ne, nėra blogai kartais gerai užrikti, žiūrint, koks kieno charakteris. Bet mane labai nustebino Uršulės gebėjimas suvaldyti procesą, toks retas atvejis. Man tikrai nesvarbu ką, bet svarbu su kuo. Buvo ko išmokti iš tų jaunų žmonių“, – gražių žodžių komandai negailėjo ji.

Aktorė pažymėjo, kad kuriant spektaklį daug ir sunkiai dirbta, tad galutinis rezultatas atėjo palyginus per trumpą laiką: „Per aštuonias savaites tiek daug padarėme – rekordas mano gyvenime. Pjesė sunki, bet jausmas – šiltas. Vaidinau su buvusiu savo mokiniu Karoliu Kasperavičiumi. Nežiūrint į pandemiją, karantiną – gavau labai gražius potyrius.“

Eglė Gabrėnaitė
Eglė Gabrėnaitė
© Laura Vansevičienė


Lūždavo salės

Ruošiantis virtualiam spektakliui, E. Gabrėnaitės teigimu, kilo įvarių minčių. „Mano gyvenime būta tiek tūkstantinių salių. Paryžiuje, Kinijoje, Peterburge, Maskvoje teko vaidinti. Lūždavo salės, tie laikai – mūsų. Į dabartinį Lietuvos nacionalinį dramos teatrą žiūrovai negalėdavo papult. Atsidaro uždanga, nusėstas visas parteris, kiekvienas laiptukas – nebūdavo kur nukristi riešutui. Šitiek žmonių. Dabar visaip teko būti, jau truputį įpratę, po pavasario karantino vaidinome „Marčią“ ir dar kai kuriuos spektaklius Lukiškių kalėjime – tokie potyriai! Mane vedžiojo vienas darbuotojas po Lukiškių kalėjimą – eikit sau... Išėjome vaidinti, o ten ir vaidinti nereikia. Tie langai, tos kameros – kur tu gausi tokį potyrį“, – apie karantino laiko į teatrą įneštus pokyčius kalbėjo E. Gabrėnaitė.

Vienas jų – žiūrovai su apsauginėmis kaukėmis, dengiančiomis veidą. „Išėjome vaidinti Žemaitės „Marčią“ – dvidešimt žiūrovų. Dėl kaukių nesigirdi reakcijų, akių beveik nesimato... Bet, prie visko pripranti, pagalvoji, koks nuostabus dalykas, kad kažkas atėjo“, – teigiamų pusių ieškojo pašnekovė.

Gyvenimas kaip nuotykis

Ji sakėsi visada prisimenanti lenkų režisieriaus Krystiano Lupos žodžius. Kai dirbo kurdami spektaklį „Didvyrių aikštė“ jis yra aktorei pasakęs: „Egle, patarčiau ne tik į spektaklį, bet ir į gyvenimą žiūrėt kaip į nuotykį.“

„Vaidinome Avinjone (miestas pietų Prancūzijoje – aut. past.) keturiolika kartų. Spektaklis sunkus, karšta. K. Lupa patarė nesistengti daryti to paties, ką dariau vakar. Todėl, kad vakar dienos nėra – yra tik šiandien. Patikėkit, tai yra fantastika“, – džiaugėsi atradusi naują požiūrį E. Gabrėnaitė.

Pasakojo, kad po to pamokymo atsibudo ryte, pažiūrėjo į dangų ir pagalvojo – super, šiandien pragyvensiu nuotykį.

„Tai tikrai padeda. Kažką susitikau troleibuse, kažką teatre – kitaip žmones pamačiau. Ką, sakysite ne nuotykis? Nuotykis. Sutiktas nepažįstamasis sako: „Kaip man patinka jūsų balsas, toks žemas“, – ir nuotaika jau geresnė, nors kitą kartą neatkreipčiau dėmesio. Stengiuosi „ištraukti“ pliusą, nes esu tokia minusinė. Ženkime į viską kaip į nuotykį, bus lengviau“, – patarė scenos vilkė.

Pandemija išprovokavo naujas diskusijas: teatro atsiradimas ekrane – pasiteisinantis dalykas ar ne? Teatro režisieriai purto galvas – to negali būti. Tačiau paklausti kodėl, vienareikšmiško atsakymo neturi.

Virtualiame spektaklyje pasirodysianti teatro aktorė Eglė Gabrėnaitė nori tikėti stebuklais
© Dmitrijus Matvejevas


Kino taip ir nepamilo

Tą patį klausimą užduodu garsiausiai teatro vaidmenų kūrėjai, manydama, kad nauja patirtis išprovokavo kitokį požiūrį. Visgi ne, E. Gabrėnaitė stoja į pusę tų, kurie tikina, kad jiems reikalingi žiūrovai salėje. Klausantis jos atsakymo nugara perbėga šiurpuliukai: kaipgi mus, žiūrovus, myli scenos žmonės.

„Čia esu kategoriška. Jaunystėje teko važinėti po festivalius. Baku, Kišiniovas, Ryga... Draugavome su senaisiais aktoriais, galėjau susipažinti su tokiomis kino žvaigždėmis, kaip Nikita Michalkovas, Nonna Mordiukova. Jokia kita profesija man nebūtų šito davusi. Vaidinau dešimtyje filmų, tai buvo labiau nuotykis. Patyriau fantastiškus dalykus – filmavausi Baltarusijoje miškuose, negyvenamoje Kaspijos jūros saloje, bet kino taip ir nepamilau. Visi sakydavo – kokia tu laiminga, kad vaidini teatre. Patikėkite, niekas nenukonkuruos teatro. Kokia energetika iš ten sklinda. Išeini vaidinti į teatro sceną – tu gabi, nes ja maitiniesi“, – savo patyrimą išsakė E. Gabrėnaitė.

Iliustruodama savo jauseną aktorė prisiminė jau minėtą K. Lupos režisuotą spektaklį „Didvyrių aikštė“, kuris buvo rodomas Paryžiuje. Bevaidinant dingo šviesa, jos nebuvo geras penkioliką minučių, bet žiūrovai iš salės nepajudėjo. „Kai su Rasa Samuolyte vėl išėjome ant scenos, jūs neįsivaizduojate, kaip publika plojo mus drąsindama. Kur tu daugiau gausi tiek energetikos, atrasi tokį stebuklą. O kine – žiūriu į tą stiklą, akį geležinę... Tikrai ne kino aktorė esu, todėl retai filmuojuosi. Tos jėgos, kuri eina iš salės – nepakeis joks online“, – neabejojo E. Gabrėnaitė.

Teatras yra „čia ir dabar“

Pašnekovė išsakė ir dar vieną argumentą, kodėl virtualus spektaklis aktoriui neteikia tiek daug pasitenkinimo, kiek gyvas bendravimas su žiūrovais nuo scenos.

„Va, kuo graudi mūsų profesija. Įrašomas geras, stebuklingas spektaklis, tačiau po daugelio metų žiūri ir galvoji – iš kur tą pelėsį ištraukė. Todėl, kad teatras yra „čia ir dabar“. Rytoj nebus, ir vakar nėra. Čia stebuklas. Nuoga technika – niekada neatstos to bendravimo, nors tikiu, ji gali viską. Bet kartais vaidmuo nenusiseka, o tu iš teatro vis tiek išeini pasikrovęs. Ta gyva reakcija, gyvas žiūrovų kvėpavimas – tu išeini ir žinai, daugiau taip nebus, kaip mes vakar suvaidinome. Bus geriau ar blogiau, kiek kitaip, bet taip pat – nebe. Aš už tą gyvą nervą, jisai kainuoja klaikiai daug, kartais vaidini ir matai – siena. Bet visada kaltinu save, ne žiūrovus“, – savikritikos sau negailėjo E. Gabrėnaitė.

Sugrįžtant prie spektaklio „Sprendžiant Hedą“. Jo centre – žmogus, žinantis savo „galiojimo laiką”, atsidūręs baugaus klausimo, „ką daryčiau, jeigu žinočiau, kada mirsiu“, akivaizdoje. Ar reiktų žmogui atskleisti tą paslapties šydą? „O, Dieve, tikriausiai ne. Aš nenorėčiau sužinot. K. Lupa yra gerai pasakęs, kad „visas menas ateina iš vaikystės“. Visa tai, ką mes patiriame atsigulę į pievą, žiūrėdami, kaip ten ropoja skruzdėlytės. Kokia didelė smilga, kai atsigulęs į ją žiūri, braškė – pusę akies uždengia. Taip norisi tikėti stebuklais... Nesinori konkretikos, nes jos tiesiog nėra. Nėra ir vakar. Gyvenant dabartinėje situacijoje, šis suvokimas šiek tiek padeda “, – sakė E. Gabrėnaitė.

Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Sprendžiant Hedą“ nuotolinė premjera vyks visą savaitę:ją bus galima pažiūrėti portale Delfi nuo gruodžio 3 iki 10 d. Daugiau informacijos čia.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
5.0000

Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius: reikėjo 15 metų rimto darbo, kad tapčiau dailininku (33)

Gegužės 4 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“, Vilniuje atidaryta tapybos ir...

Vaidas Jauniškis: demokratija yra gana lėtai slenkantis mechanizmas (4)

Kultūros analitikas, teatro kritikas Vaidas Jauniškis į knygą „Patirti peizažą“ sudėjo...

Vytautas Anužis per karantiną vaidmenų bado nepatyrė: pasidarai teatrą pats sau, su įsivaizduojamu žiūrovu (4)

Aktorius Vytautas Anužis , kalbėdamas apie didžiuosius vaidmenis ir įkūnytus personažus tikino,...

Režisierius Vladimiras Gurfinkelis: neabejoju, pasaulis – pilnas genijų, tik nefiltruokime jų liniuotėmis

„Mano gyvenime nėra praėjusios dienos, patirtis yra kvailių protas“, – sako Lietuvos rusų...

Mantas Daraškevičius: legendos apie konkurenciją balete yra tik seni pasakojimai

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto artistas Mantas Daraškevičius aplinkinius...

Top naujienos

Koronavirusu užsikrėtęs girtas vilnietis siautėjo sostinės gatvėse: negalėjau savęs kontroliuoti (4)

„Žinau, kad girtam vairuoti pavojinga, tačiau dėl neblaivumo savęs negalėjau kontroliuoti“,...

„Starlink“ Lietuvoje – brangus produktas nekeliantis baimių konkurentams: mokslininkas įžvelgia kitą Musko planą (7)

JAV verslininko Elono Musko bendrovei „ SpaceX “ Lietuvoje įsteigus palydovinio interneto...

Ekspertas: tai, kas dabar vyksta su partneryste, Laisvės partijai yra didžiulis laimėjimas (163)

Nors Partnerystės įstatymo projektas Seime neįveikė nė pimojo laiptelio, komunikacijos ekspertas...

Paulius Jurkevičius. Benamiai, prostitutės ir užsienio lietuviai lieka be skiepų (6)

Mieli užsienio lietuviai , mes jus mylime. Ne tik mylime, bet ir kviečiame: atvažiuokite vasaros...

Išėjimas į pensiją – sunkus išbandymas: liūdnos istorijos liudija, kad problema – ne tik pinigai (113)

Psichologai pastebi tendenciją, kad pensijos itin laukę senjorai labai greitai šiuo laikotarpiu...

Kremu nuo saulės iš prekybos centro ištepusi vaikus pasigailėjo: teko kreiptis medikų pagalbos gydytoja įspėja dėl 3 sudėtyje esančių medžiagų (7)

Į redakciją kreipėsi viena mama, norėdama įspėti kitus tėvus atidžiau rinktis prekybos...

Aklina gynyba Europos čempionatą pradėjęs Velsas išplėšė tašką iš šveicarų VAR įsirašė į pirmenybių istoriją (32)

Praėjusiose Senojo žemyno pirmenybėse istoriją kūrusi Velso rinktinė šįkart startavo mažiau...

Skvernelis – apie santykius su Karbauskiu: vienas klausimas tarp mūsų taip ir liko neatsakytas (114)

Buvusio premjero Sauliaus Skvernelio teigimu, darbas paprastu Seimo nariu jam atnešė daugiau...

Vydmantiškį verslininką imtis amato paskatino pasaulį išvydę anūkai (6)

Vaikas, kad ir kiek pavargęs, šiukštu neprisipažįsta, kad visas pasaulio bėdas išspręstų...

Autobuso kameros įamžino bjaurų išpuolį: vairuotojui paprašius parodyti bilietus – neadekvati reakcija (112)

Klaipėdos policijai tenka narplioti išpuolį miesto maršrutiniame autobuse, per kurį nukentėjo...