aA
2020 m. sausio 31 d. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) išleidžia naujo pusmečio premjerą „Kalniukas“. Spektaklį Didžiojoje scenoje stato režisierė Lera Surkova, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorė Olia Krikova, choreografas Gytis Ivanauskas, vaizdo projekcijų menininkas Džiugas Katinas.
Giedrė Brazytė
Giedrė Brazytė
© Laura Vansevičienė

Geriausia 2018 metų teatrinio Rusijos sezono pjese tituluotas dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio „Kalniukas“ prisiliečia prie ypač jautrios „mažų“ žmonių, pakliuvusių tarp milžiniškos sistemos girnų, temos.

Jau antrą spektaklį LRDT scenoje kurianti dailininkė Giedrė Brazytė tikisi, kad „Kalniukas“ įtrauks žiūrovą lyg į siurrealistinį sapną, kuriame sistema iki absurdiškumo iškreipia žmonių tarpusavio santykius, naikina empatijos jausmą, gniuždo ir slegia kitaip mąstantį ir nepritampantį prie sistemos, rašoma pranešime žiniasklaidai.

– Jūsų darbas ankstesnio sezono LRDT spektaklyje „Musė“ (rež. Agnė Sunklodaitė) žavi ne tik vaikus, bet stulbina ir suaugusiuosius. Tai tikra fantazijos, spalvų ir formų šventė. Dabar kuriate spektaklį suaugusiems. Ar lengvai pereinate nuo vienos amžiaus auditorijos prie kitos?

– Didelio skirtumo nėra, tiesiog turi gerai padaryti darbą, kad spektaklis įtrauktų žiūrovą ir leistų užsimiršus keliauti su pagrindiniu personažu jo gyvenimo istorijos vingiais. Jei pavyksta įtraukti žiūrovą, tada jis panyra lyg į sapną ir užsimiršta. Jeigu aš, žiūrėdama kolegų darbą, užsimirštu ir nebestebiu, kaip ir kas padaryta, vadinasi, spektaklis gerai sumanytas. Kartais suima baltas pavydas, kaip paprastai ar originaliai buvo rastas sprendimas! Stebėdama kitų darbus, pati sau keliu aukštus reikalavimus. Esu savikritiška, turiu keletą savo spektaklių, kurie man patinka, tarp jų – ir „Musė“.

– Kaip sekasi dirbti su įdomiai kuriančia režisiere Lera Surkova? Gal tai nebe pirmas jūsų bendras darbas? Ar jums artimas jos režisūrinis stilius?

– Su Lera Surkova dirbame pirmą kartą – teatras mus suvedė ir supažindino. Man patinka jos kinematografinis spektaklio matymas, mąstymas. Ji labai tiksli režisierė, ji aiškiai formuluoja užduotis, aiški jos darbo su aktoriais ir dailininku eiga. Turiu didelę kūrybinę laisvę dirbdama, ir man tai patinka. Viena kitą papildome, suprantame viena kitos meninę kalbą. Išties nelengva rasti tokį režisierių, tai tikra prabanga scenografui, kai gali pasijusti visaverčiu kūrėju ir bendraautoriumi.

Tikiuosi, kad scenografija netaps tik dekoracija, ji bus funkcionali, kaip ir muzika, aktorių vaidyba, nes visa tai turi sukurti bendrą visumą.

Giedrė Brazytė
Giedrė Brazytė
© Laura Vansevičienė

– „Auksinį scenos kryžių“ ir „Fortūnos” prizą 2019 m. pelnėte už darbą spektaklyje „Užburtas kalnas“ Kauno valstybiniame lėlių teatre – už jį buvote apdovanota su visa kūrybine komanda.

– Taip, lėlių teatre dailininkas yra ypač svarbus, ir dažnai režisieriui tenka atsižvelgti į jo braižą, mąstymo stilistiką ar vizualiai režisūrinius sprendimus kuriant spektaklio visumą. LRDT taip pat dirbu su puikia kūrybine grupe. „Kalniuko“ vaizdo projekcijas kuria Džiugas Katinas, patyręs savo srities menininkas, esame jau ne kartą dirbę kartu. Choreografijos autorius – žinomas aktorius Gytis Ivanauskas. Muziką kuria Olia Krikova.

Mane labai intriguoja, kokia muzika skambės šiame spektaklyje, nes jos dar negirdėjau. Muzika teatre – labai svarbus elementas, tai tarsi dar vienas aktorius scenoje. Rusijoje per šventinius rytmečius vaikai dainuoja visiems įprastą ir gerai žinomą vaikiškų dainelių repertuarą, nusistovėjusį per dešimtmečius.

Tarp mūsų, Lietuvoje gyvenančių, kilo diskusija, ką mes atsimename iš darželio repertuaro, ką dainavome vaikystėje ir ką dainuoja dabartiniai vaikai. Atmintyje iškilo tik „V lesu rodilas joločka...“ arba lietuviškas eilėraštis „Eglutė skarota, eglutė žalia...“. O Rusijoje rimti kompozitoriai sukūrė visą repertuarą vaikų darželiams. A. Žitkovskio pjesėje tiksliai cituojama Šiaurės gyventojų dainelė, kurios žodžių vaikai niekaip negali išdainuoti.

– „Kalniuko“ istorija paprasta, trumpa, bet talpi. Kokios mintys kilo ją perskaičius, kaip radote kūrybinį priėjimą prie dramaturginės medžiagos?

– Pjesėje mane sukrėtė žmonių tarpusavio santykiai, bendravimas tarp šeimos narių, su bendradarbiais, viršininko ir pavaldinio santykis. Visi mes vienaip ar kitaip susiduriame su darbdaviu: su vienais santykis yra pagarbus ir šiltas, bet kai kam tenka patirti nepagarbą, pažeminimą ir netgi psichologinį smurtą.

Tarybinėje praeityje darbovietėse buvo gajus polinkis žeminti kitą, jo dar esama ir posovietinėje erdvėje. Ten humoras kuriamas patyčių ir žeminimo pagrindu – žiūrovus tai linksmina ir kelia juoką...

Šioje pjesėje irgi egzistuoja žeminantis santykis, tekste juntamas jiems įprastas bendravimo šablonas, labai plona riba skiria perdėtą pagarbą ir žeminančias patyčias. Prisimenu, žiūrint filmą „Palaidokite mane už grindjuostės“ mane sukrėtė šeimos tarpusavio santykiai, stebino, argi taip iš viso gali būti, negi taip galima bendrauti?

Nors menininkai linkę sutirštinti, išdidinti reiškinius, tačiau jie atsispiria nuo tikrovės. Taip įtaigiai parašyti pjesę ar kino scenarijų, nesusidūrus su tikromis situacijomis, dramaturgui būtų neįmanoma. Patyčios prasideda vaikystėje – šeimoje arba darželyje, mokykloje. Pjesėje „Kalniukas“ kai kurie vaikai tyčiojasi iš kitaip atrodančio, kitaip kalbančio berniuko.

Meninio sprendimo ieškojome kartu su režisiere. Sutarėme, kad ši pjesė Lietuvos žmonėms bus sunkiai suvokiama, jei situacijas perkelsime į lietuvišką aplinką. Todėl apsisprendėme vizualiai likti Rusijos glūdumoje, Sibire, kur šaltis žiemą siekia 40 laipsnių, sunku kvėpuoti, ore tvyro migla, saulės dar mažiau nei Lietuvoje, o pamatyti jūrą – tolygu nukeliauti į Mėnulį.

– Dėstote būsimiesiems scenografams. Koks jaunimas ateina studijuoti, ar skiriasi studentų kartos savo siekiais, gabumais, smalsumu?

– Dirbdama Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, sutinku nemažai įdomių ir smalsių žmonių. Kartos labai skiriasi – mes, kai mokėmės, buvome kitokie, bet turbūt visoms kartoms būdinga sakyti, kad jos buvusios kitokios.

Studentai yra įvairūs – vieni labai drąsūs ir smalsūs, kiti apatiški, baikštūs, turintys nemažai psichologinių problemų. Vieni gilinasi į medžiagą vertikaliai, kiti – horizontaliai. Scenografo darbas nesibaigia šeštą vakaro, tavo smegenys dirba kiaurą parą, kartais miegodamas pajunti, kad visą naktį kuri planus rytdienai, ir prabundi tarsi ką tik atsigulęs.

– Lietuvos rusų dramos teatras yra žinomas ir mylimas dėl aktorių trupės. Jūsų kameriniame spektaklyje „Musė“ aktorių kuriami personažai žavi ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

– Labai džiaugiuosi vėl galėdama kurti šiame teatre ir dirbti su puikiais aktoriais. Tai labai profesionali trupė, visi eina kaip viena komanda, plačiu žingsniu ir atvira širdimi. Spektakliuose, kuriuos mačiau, mane nepaprastai žavi aktorių meistriškumas, profesionalumas, susiklausymas. Su kai kuriais aktoriais dirbu jau antrą kartą. Džiugina aktorių reakcija į mano sukurtus kostiumus ir požiūris į save kaip į personažą scenoje, netapatinant savęs kaip asmenybės.

– Neatskleidžiant scenovaizdžio detalių, ko reiktų tikėtis „Kalniuko“ žiūrovams?

– Mūsų manymu, spektaklis – savotiškas siurrealistinis sapnas. Scenografijoje, kostiumuose, vaidyboje viskas hiperbolizuota, išdidinta. Siekiame sukurti tam tikrą sapnavimo atmerktomis akimis įspūdį, kur atstumas tarp vaizduotės ir realybės praranda ribą, o personažų santykiai tampa siurrealistiški.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(5 žmonės įvertino)
5.0000

Gintaras Rinkevičius: medikai – labai svarbi profesija, bet muzikantai yra sielų gydytojai (18)

„Reikia būti profesionalu, bet mylėti muziką kaip diletantui“, – šypsosi maestro Gintaras...

Švedijos detektyvų žvaigždė Stefanas Ahnhemas: rašydamas romaną už viską esi atsakingas pats (3)

Į Vilniaus knygų mugę iš Švedijos atvykstantis detektyvų autorius Stefanas Ahnhemas prieš...

Tiesa gydo: rašytoją Grigorijų Kanovičių kalbina sūnus Sergejus (3)

Pasitinkant Vilniaus knygų mugę į knygynus vėl sugrįžta kultinis Grigorijaus Kanovičiaus...

Vienas geriausių Lietuvos bosų T. Girininkas: baigęs menų gimnaziją pasakiau, kad niekada gyvenime nedainuosiu (2)

Vienas geriausių Lietuvos operos bosų Tadas Girininkas vasario 21-ąją pakvies į savo pirmąjį...

Birutė Jonuškaitė. Tarp arklo ir lyros (13)

20-ąją rašytojos ir vertėjos Birutės Jonuškaitės knygą „Laikas ir likimai“ skaitai lyg...

Top naujienos

Skaudi netektis: mirė poetas Kęstutis Navakas papildyta šalies vadovų komentarais (222)

Eidamas 56-uosius metus sekmadienį mirė poetas Kęstutis Navakas. Tai BNS patvirtino Lietuvos...

Nemokamų studijų vietų daugės penktadaliu, bet likusiesiems džiaugtis nėra ko (12)

Šiais metais studijos, palyginti su praėjusiaisiais, kainuos daugiau, tačiau daugės ir valstybės...

Kenčia, bet nedrįsta spręsti: ne vieną problemą išspręsti padės ginekologės, urologo ir seksologo patarimai (4)

Daugelį žmonių kamuoja problemos, susijusios su seksualiniu gyvenimu, tačiau paprašyti...

Adomaitis pripažino: „Žalgiris“ visa galva už kitus bus geresnis dar ne vienus metus Kairys nevyks į rinktinę (12)

Karaliaus Mindaugo taurė po metų pertraukos sugrįžta į Kauną. Pernai Vilniuje užfiksuotas...

Turtingųjų stovyklavimo ypatumai: palapinėse stovi plokščiaekraniai televizoriai, sofos ir net dušas (10)

„Ruoškis, važiuosim pirkti kupranugario“, – gaunu žinutę iš Mišelio, mano angliškai...

Operatorius beveik dvejus metus sąskaitas siuntė mirusiam žmogui (27)

„Turiu tokią keistą situaciją su „Tele2“ . Jie beveik dvejus metus siuntė sąskaitas už...

Adomaitį vienu geriausių Europos trenerių pavadinęs Jasikevičius: „Rytas“ vertas daugiau pagarbos (6)

Kauno „Žalgirio“ treneris Šarūnas Jasikevičius džentelmeniškai šventė pergalę Karaliaus...

Tyrimas baigtas: įvertinta gotikinę bažnyčią „papuošusi“ betono aikštė

Unikalios, istorinės bažnyčios gaivinimas, ar valstybės saugomo paminklo kraštovaizdžio...

Lietuva neteko išskirtinės asmenybės, sako mirusio poeto Kęstučio Navako kolegos ir bičiuliai (14)

Lietuva neteko išskirtinės asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje, sako...

Taurė grįžta į Kauną: po pertraukos dominavęs „Žalgiris“ nukarūnavo „Rytą“ (508)

Antroje rungtynių pusėje aukštesnę pavarą įjungęs ir pergalingą spurtą surengęs Kauno...

|Maža didelių žinių kaina